A. Sireika – apie besibaigiančius metus ir cezarius

A. Si­rei­ka – apie be­si­bai­gian­čius me­tus ir ce­za­rius

Ant­ra­die­nį Vil­niu­je su­reng­to­je tra­di­ci­nė­je Lie­tu­vos spor­to žur­na­lis­tų fe­de­ra­ci­jos "Me­tų ap­do­va­no­ji­mų" ce­re­mo­ni­jo­je me­tų ci­ta­tos rin­ki­muo­se už­tik­rin­tai sa­vo kon­ku­ren­tus nu­ga­lė­jo „Šiau­lių“ krep­ši­nio klu­bo vy­riau­sia­sis tre­ne­ris An­ta­nas Si­rei­ka su po­sa­kiu apie ce­za­rius. „Šiau­lių kraš­tui“ tre­ne­ris pa­sa­ko­jo, kam bu­vo skir­ta šmaikš­ti fra­zė ir ko­kie jam bu­vo be­si­bai­gian­tys 2018-ie­ji.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Vy­rai tu­ri bū­ti vy­riš­ki

Spor­to žur­na­lis­tų sim­pa­ti­jų su­lau­kė A. Si­rei­kos pa­sa­ky­mas: „Nuo sun­ku­mų kie­ti vy­rai kie­tė­ja, skys­ti – skys­tė­ja. Kaip sa­ko­ma, vi­si vy­rai yra ce­za­riai. Tik vie­ni yra kar­ve­džiai, ki­ti – sa­lo­tos.“

Šią fra­zę jis iš­ta­rė rug­sė­jo 20 die­ną po de­biu­ti­nių „Šiau­lių“ rung­ty­nių FI­BA Čem­pio­nų ly­gos tur­ny­re. Šio­se rung­ty­nė­se šiau­lie­čiai 79:91 nu­si­lei­do So­fi­jos „Levs­ki Lu­koil“ (Bul­ga­ri­ja) ko­man­dai.

„Tą fra­zę bu­vau kaž­kur gir­dė­jęs. Ji ne spor­ti­nin­kams yra skir­ta, bet vi­siems žmo­nėms. Kai žiū­riu, kaip žai­džia reg­bi­nin­kai, to­kie kie­ti vy­rai, ne­bi­jo nei skaus­mo, esu su­si­ža­vė­jęs. Žiū­riu var­žy­bas ir no­riu, kad ir ma­no krep­ši­nin­kai to­kie bū­tų. No­riu, kad vy­rai bū­tų vy­riš­ki. Tai – ne vien fi­zi­nė jė­ga. Man pa­tin­ka žmo­nės, ku­rie iš­tve­ria sun­ku­mus.

Tą fra­zę ir man da­bar ga­li kas nors pa­sa­ky­ti, kad va, ko­man­da ne­žai­džia ge­rai. Nes­var­bu. Žais. Mes dir­bam są­ži­nin­gai, gar­bin­gai su jau­nais žmo­nė­mis, ir ti­kiuo­si, kad vis­kas bus ge­rai“, – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė A. Si­rei­ka.

Dir­ban­tiems leng­va ne­bū­na

– Ko­kie jums bu­vo be­praei­nan­tys me­tai?

– Ge­ri. Aš mėgs­tu sa­ky­ti tei­gia­mus da­ly­kus. Gal­vo­ju, kad gy­ve­ni­mas yra gra­žus. Jis yra sun­kus, bet gra­žus ir tei­sin­gas. Leng­va nie­ka­da ne­bū­na tiems, ku­rie kaž­ką da­ro, ku­rie no­ri kaž­ką pa­siek­ti, bet yra nors ir ma­žų de­ta­lių, ku­rios džiu­gi­na.

Praei­tais me­tais, kai grį­žau į Šiau­lius, su­gal­vo­jo­me to­kį pro­jek­tą žiū­rint į atei­tį. Šiau­liuo­se yra Spor­to gim­na­zi­ja, yra daug spor­tuo­jan­čių vai­ki­nų, yra dvi krep­ši­nio aka­de­mi­jos ir kad jau­ni­mui bū­tų per­spek­ty­va spor­tuo­ti atei­ty­je, kad pe­rei­tų laips­niš­kai nuo jau­ni­mo krep­ši­nio prie vy­rų, kad bū­tų sis­te­ma, kad pa­čio­je Šiau­lių ko­man­do­je at­si­ras­tų dau­giau vie­ti­nių žai­dė­jų. Šis pla­nas yra ne­leng­vai įgy­ven­di­na­mas, bet ma­lo­nus rū­pi­nan­tis sa­vais. Tuo ir džiau­giuo­si.

Šie­met sun­ku. Ne­pa­vy­ko už­sie­nie­čių ge­rų pa­si­kvies­ti. Per­nai ir­gi bu­vo sun­ku, bet šių me­tų pra­džio­je ko­man­da su­si­sty­ga­vo, žai­dė­me gra­žiai. Tre­ne­riui di­džiau­sias džiaugs­mas, kai jo auk­lė­ti­niai da­ro pa­žan­gą, to­bu­lė­ja, ge­rė­ja.

Vi­sa­da sa­kau, kad no­ri­si lai­mė­ti, no­ri­si me­da­lių, aukš­tes­nę vie­tą užim­ti, bet žmo­nės pa­si­džiau­gia ir už­mirš­ta ir vėl lau­kia nau­jų per­ga­lių. La­biau at­min­ty iš­lie­ka pa­var­dės, kad Šiau­liuo­se žai­dė štai tas žai­dė­jas, ku­ris da­bar žai­džia Eu­ro­ly­go­je, NBA. Min­dau­gas Žu­kaus­kas, Do­na­tas Sla­ni­na, Eu­ro­pos čem­pio­nai, – tai žmo­nės, ku­rie užau­go Šiau­liuo­se. Tai yra ver­ty­bė ir džiaugs­mas.

Taip džiau­giuo­si ir už praei­tą se­zo­ną, kad Lau­ry­nas Bi­ru­tis ir Do­na­tas Sa­bec­kis bu­vo nau­din­giau­si žai­dė­jai vi­so­je LKL.

Da­bar se­zo­nas tę­sia­si ir gal­būt džiaug­si­mės ge­gu­žės mė­ne­sį. Džiau­giuo­si, kad esa­me, dir­ba­me, kad svei­ki, to lin­kiu ir ki­tiems.

– Nors šis se­zo­nas pra­si­dė­jo ne­leng­vai, bet sir­ga­liai ne­nu­sig­rę­žė.

– Įve­džiau to­kią tvar­ką, kad po var­žy­bų vi­si žai­dė­jai ei­na ra­tu ir su sir­ga­liais su­mu­ša ran­ko­mis, fo­tog­ra­fuo­ja­si. Sa­kau žai­dė­jams, kad jūs tu­ri­te bend­rau­ti su žmo­nė­mis, jūs, de­šimt žmo­nių, ne­žai­džia­te tar­pu­sa­vy­je, jūs žai­džia­te žmo­nėms, jūs ku­ria­te re­gi­nį, esa­te kul­tū­ros da­lis. Mes esa­me ir dir­ba­me dėl žmo­nių, o ne dėl sa­vęs. Ir jei­gu vi­du­ti­niš­kai per var­žy­bas su­si­ren­ka dau­giau kaip du tūks­tan­čiai žmo­nių, rei­kia džiaug­tis ir bend­rau­ti su jais.

Sir­ga­liai ir­gi kei­čia­si. Anks­čiau ne­drįs­da­vo priei­ti, pa­pra­šy­ti kar­tu nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti. Kiek kar­tų pa­ts esu priė­jęs, jei­gu ma­tau, kad žmo­gus ap­lin­kui tryp­čio­ja, ne­drįs­ta. Kaip ta­da nu­džiun­ga! Aš su­pran­tu žmo­nes, mes taip esa­me išauk­lė­ti, esa­me ne­drą­sūs. Ja­po­ni­jo­je žmo­nės dar ne­drą­ses­ni. Jie net akių ne­drįs­ta pa­kel­ti, o apie ro­dy­mą pirš­tais į ži­no­mą žmo­gų ne­ga­li bū­ti nė kal­bos.

Žmo­nės da­bar, net kai ir pra­lai­mim, plo­ja, nes ma­tė, kad gra­žiai ko­vė­mės, bet var­žo­vai bu­vo stip­res­ni. Nors sto­vi­me tur­ny­ri­nės len­te­lės apa­čio­je, bet ne­su­lau­kiam daug kri­ti­kos, to­dėl kad sten­gia­mės ro­dy­ti ge­rą krep­ši­nį. Va­di­na­si, žmo­nės atei­na ne tik dėl per­ga­lių.

– Kas džiu­gi­na jus kaip šiau­lie­tį?

– Šiau­liai kei­čia­si į ge­rą pu­sę. Aiš­ku, da­bar vis­kas iš­griau­ta, kei­čia vamz­dy­nus, gat­ves tvar­ko, bet rei­kia kant­ry­bės, rei­kia su­pras­ti, kad vis­kas bus gra­žiau ir daug ge­riau.

Ir da­bar jau yra, kur su­tvar­ky­ta. Man sma­gu, kad ne­sto­vi­me vie­to­je, kad kaž­kas kei­čia­si. Sup­ran­tu, kad pro­gre­są pa­siek­ti nė­ra leng­va, vi­sos nau­jo­vės yra ne­leng­vai įgy­ven­di­na­mos, bet ne­ga­li­me ap­sa­ma­no­ti ir sto­vė­ti vie­no­je vie­to­je.

Ga­li­ma niurz­gė­ti, kad no­riu to ar ano. Gal­vo­ju, kad ki­taip rei­kia žiū­rė­ti – džiaug­tis tuo, kas yra, ir pra­dė­ti nuo sa­vęs, ką tu pa­ts pa­da­rei, kad kaž­kas keis­tų­si. Kur ėjai, kur krei­pei­si, ar pra­šei, ar iš­sa­kei kam sa­vo pa­gei­da­vi­mus?

Ne vie­nam Šiau­lių me­rui sa­kiau, kad kiek te­ko lan­ky­tis už­sie­ny­je, eže­ras mies­te yra džiaugs­mas, trau­kos cent­ras. O mes sa­vo eže­ro ne­bran­gi­nam, neiš­nau­do­jam, jis apau­gęs brūz­gy­nais. Da­bar ma­čiau kvie­čia teik­ti pa­siū­ly­mus dėl Talk­šos eže­ro pa­kran­tės. Tai, žmo­nės, sa­ky­kit sa­vo nuo­mo­nę, siū­ly­kit idė­jas, ta­da žiū­rė­kit, ar kei­čia­si kas ar ne­si­kei­čia, o ne ver­kit, kad ne­gra­žu, kad nie­kas nie­ko ne­da­ro.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Šiau­lių“ krep­ši­nio ko­man­dos vy­riau­sia­sis tre­ne­ris An­ta­nas Si­rei­ka apie ce­za­rius: „No­riu, kad vy­rai bū­tų vy­riš­ki. Tai – ne vien fi­zi­nė jė­ga. Man pa­tin­ka žmo­nės, ku­rie iš­tve­ria sun­ku­mus.“