
Naujausios
Kai gerumas – ne akcija
Po Kalėdų dažniausiai baigiasi mūsų gerumo proveržis: aukojimo akcijos nurimsta iki kitų metų, o sveikintojai į vaikų ar senelių namus galbūt sugrįš per Velykas.
Šiaulietė žolininkė Rūta Petkauskienė kartu su dviem draugėmis trečiadieniais lanko vaikus Šiaulių vaikų globos namuose. Beveik dvejus metus. Iš pradžių vaikai klausė, kiek truks jų „projektas“, bet tai – ne projektas ir ne akcija.
„O kas, jeigu ne mes, o kada, jeigu ne dabar? Labai lengva pasakyti: oi, aš turiu darbų, problemų, nėra kada. Niekas neturi laiko, niekas“, – sako Rūta.
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
Paskatino Matuko tragedija
Su Rūta Petkauskiene ir Jovita Stasiūne susitinkame siaučiant prieškalėdiniam šurmuliui. Aplinkui skamba gerumo akcijų varpeliai, pakuojamos dovanos. Su globos namų vaikais jos Kalėdas jau atšventė Rūtos sodyboje: vaikai ėjo ieškoti nykštukų lobio, po to vyko šventė ir šokiai.
„Vaikams labai smagu, kai savaitgaliais ar per atostogas kažkur išsivežame, – pasakoja Rūta. – Vienas berniukas yra sakęs, kad visada svajojo patekti į namus, pažiūrėti, kaip naminukai gyvena. Taip jie vadina vaikus, kurie turi namus. Atrodo, keista svajonė, bet skauda širdį, kad vaikas to nežino. Supranti, kokia užuovėja yra namai!“
Kas Rūtą, dviejų vaikų mamą, žolynų ūkio „Rūtos žolelės“ savininkę, atvedė į vaikų namus?
„Mažojo Matuko istorija buvo paskutinis taškas, kad reikia kažką daryti, pagražinti mūsų visuomenę“, – atsako Rūta. Ji nutarė pradėti nuo vaikų.
Atėjo į Šiaulių vaikų globos namus. Kadangi vaikų namai matė daug proginių savanorių, Rūtai teko įrodyti, kad ji nebus vienadienė draugė. Pasirašė savanorystės sutartį, pasiūlė vaikams užsiėmimus apie žoleles. Išgirdusi, kad bent metus reikėtų vaikų neapleisti, ji nerimavo: „Metai? Tai tiek daug!“ O jau prabėgo dveji.
Jovita Stasiūnė taip pat augina du vaikus, yra veikli jauna moteris, bet trečiadieniais jos kelias veda į vaikų namus.
Sužinojusi apie Rūtos veiklą, ji surinko net nepraplėštus savo vaikų žaislus ir nuvežė globos namų vaikams. Tądien Rūta buvo organizavusi olimpiadą sodyboje: sportinės rungtys, medaliai, apdovanojimai. Vaikai išsipiešė veidus, pasiskirstė į grupes, prisijungė renginių vedėjas, atsivežęs garso kolonėles – buvo tikra olimpiada.
„Maniau, paliksiu žaislus ir išvažiuosiu, bet mano vaikai prisijungė prie rungčių. O tie vaikai ateidavo, apsikabindavo, paklausdavo, ar aš čia pirmą kartą. Šiltai priėmė. Maniau, kad ims liūdesiukas, bus gaila, bet ne, jie buvo tokie šaunūs, panašūs į mano vaikus“, – šypsodamasi pasakoja Jovita. Bet ir tada ji neplanavo, kad globos namų vaikus aplankys dažniau, na, gal dar vieną kartą, gal prisidės finansiškai. Bet liko ilgam.
Prie Rūtos ir Jovitos prisijungė ir trečioji bendražygė – Rasa Kukštaitė.
Ir mokosi, ir švenčia
Į užsiėmimus trečiadieniais renkasi apie 17 vaikų – nuo 5 iki 17 metų.
„Mes ateiname kaip mamos, kaip draugės, apsikabiname, atsinešame pyragą, mėtų arbatos. Būna, kad tiesiog žiūrime filmą ir valgome spragėsius“, – pasakoja Rūta. Mėtų arbatą vaikai išsirinko kaip mėgstamiausią, o arbatos gėrimo ceremonija yra neatskiriama susitikimų dalis.
Susitikimams moterys iš anksto ruošiasi.
„Anksčiau ruošdavausi prieš savaitę. Sugalvoju, ką darysime, tada susiperku priemones, pati išbandau, nes nemoku nei verti apyrankių, nei gaminti sapnų gaudyklių. Milžiniški muilo burbulai taip ir nesigavo. Gerai, kad padėjo mergina, kuri šventes organizuoja, jai viskas gavosi!“ – šypsosi Rūta.
Jovita pasakoja, kad su vaikais švenčia ir jų gimtadienius.
„Norisi, kad jie švęstų taip, kaip ir mūsų vaikai, – sako Jovita. – Mes perkame dovanas, pačios kepame tortus. Rasa dažniausiai atsakinga už tortus ir šventės fotografavimą“.
Jovita prisiminė, kad viena mergaitė net nežinojo, kada jos gimtadienis, nes jo niekas nešvęsdavo.
Per dvejus metus moterys sugalvojo daugybę veiklos – nuo pyragų kepimo iki šlykštukų gamybos. Vasarą vaikams didžiausias džiaugsmas – maudynės, o kur dar kelionės ir įdomūs susitikimai.
Stebino visuomenės požiūris
Pradėjus lankyti globos namų vaikus, moteris labiausiai nustebino aplinkinių požiūris.
„Visuomenė juos laiko užribyje. Atrodo, tarsi jų nėra. Bet jie eina į mokyklas su mūsų vaikais, jie draugauja, gal net susituoks? O jeigu nepasiseks, gal tas vaikas lauks su narkotikais ar peiliu už kampo. Jiems lengviau paslysti, nes jų aplinkoje daug blogos įtakos, – sako Rūta. – Taip, mes turime savo šeimas, namus, darbus ir sunku viską suderinti. Bet mes einame, nes tie vaikai yra mūsų visų.“
Jovitą stebino aplinkinių žodžiai, esą jų vaikai valgo prasčiau negu globos namuose. „Na ir kas? Koks skirtumas? Juk jie nesako: mes skurstame“.
Rūta džiaugiasi, kai mato, kaip vaikai keičiasi, bent po žingsnelį: „Net jeigu vienam padarysime įtaką, tai bus labai gerai, ir vienas yra labai svarbu – jam, jo šeimai, jo vaikams...“
Tapti vaikų draugėmis nebuvo lengva. Jovita prisimena, kaip vaikai klausdavo: „O kiek laiko tęsis projektas?“ „Jie nesuprato, kad mes ne projektą darome...“ – liūdnai šypsosi Jovita.
„Kažkokia įmonė ateina vieną kartą, vaikai gauna dovanų, bet tie žmonės neliko jų širdyse. Gerai, kad juos prisimena per Kalėdas, bet per Velykas niekas neprisimena...“ – iš patirties žino Rūta.
Eidama į vaikų namus, ji labiausiai bijojo, kad pritrūks meilės.
„Kas bus, jeigu meilės pritrūksiu ir nebenorėsiu eiti? Bet ne veltui sakoma, kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Tas jausmas pirmaisiais metais buvo toks nerealus! Atrodė, kad paaugau kaip asmenybė iki dangaus! Dabar mes ten esame įprastas dalykas, nelikę euforijos“, – pasakoja Rūta.
Jovita anksčiau atsikeldavo su mintimis apie vaikus: ar jiems viskas gerai, ar jie nesusipyko, ar nesimušė. „Dabar žinau, kas yra kas, net nėra minčių pas juos nenueiti. Man rūpi, nes aš žinau jų gyvenimus“, – sako Jovita ir tuoj prisimena mergaitę, kurią grąžino mamai: gerai, kad grąžino, bet jeigu mergaitei ten blogai, ir ji susisiekti negali?
Mama vaikams yra svarbi
Moterys ne tik lanko vaikus, bet ir parsiveža jų į savo namus savaitgaliais ar vasaros atostogoms. Pas Rūtą praėjusią vasarą gyveno pora berniukų, jiems pas ūkininkus surado darbo, Rūtos vyras pamokė dirbti su įrankiais.
„Pradžioje visi savo „demo versiją“ rodo, o po trijų mėnesių išlenda tikrasis žmogaus veidas, – neromantizuoja Rūta situacijos, bet nė vieno vaiko nenuvertina – Suprantu, kad jie atėję iš ten, kur nieko negavo, neaišku, ar iš viso gavo gerų dalykų. Pradžioje buvo keista stebėti, kaip vaikai viską geria lyg kempinės. Ypač – gražius dalykus“.
Bendraudamos su vaikais, draugės įvedė taisykles, nes susitarti su pora dešimčių skirtingo amžiaus vaikų nėra lengva: vienam nėra nuotaikos, kitam – bloga diena. Taisyklės paprastos: nesityčioti iš kitų, nesimušti, o bausmė – kitame užsiėmime negalėsi dalyvauti. Rūta džiaugiasi, kad vaikai labai stengiasi, laikosi taisyklių ir „niekas neatkrenta“.
Susitikimuose yra viena iena neliečiama tema – mamos. Vaikų globos namuose beveik visi turi tėvus, todėl išėję iš valdiškų namų jie neretai grįžta pas juos.
Rūta prisimena vienos mergaitės žodžius: „Nuo tada, kai mane paėmė, man vietoje širdies – skylė, aš nieko nejaučiu, nekenčiu visų, nenoriu čia būti.“
„Mes ateiname apkabinti už jų mamas, bet negalime prisiimti mamų vardo, mes esame mamos, nors ir ne jų“, – sako Rūta.
Motinos diena šiems vaikams yra skausminga. Ypač dėl to, kad jai labai ruošiamasi mokyklose, kurias lanko ir globos namų vaikai. Mamytėms kuriamos programos, rengiami koncertai. Tai labai skaudina be mamos gyvenančius vaikus: pavyzdžiui, viena mergaitė, visą Motinos dienos ruošimosi periodą, grįžusi iš mokyklos porą valandų praverkdavo, tik po to nusileisdavo pavalgyti ir ruošti pamokų.
„Kažką turi daryti dėl bendro gėrio“
Nei Jovita, nei Rūta negalvoja, kiek dar laiko joms užteks motyvacijos ir jėgų.
„Net nesinori apie tai galvoti, nes neiti yra labai lengva, – sako Rūta. – Viskas greitai dingtų, vaikai gal dar kurį laiką paklausinėtų ir paliktų mus ramybėje. Bet kažką turi daryti dėl bendro gėrio. O kas, jeigu ne mes, o kada, jeigu ne dabar? Labai lengva pasakyti: oi, aš turiu darbų, problemų, nėra kada. Niekas neturi laiko, niekas.“
„Mes svarstome, ar taip viską darome? Gal vaikus jungti į mažesnes grupeles, nes norinčiųjų daug, o mes nesutelpame į vieną patalpą“, – sako Jovita. Bet jeigu išsiskaidys, tai su kažkuo nepabendraus, o kurį išskirti? Vaikai joms tapo labai artimi.
Kai motyvacija senka, jos patempia viena kitą. Bet veiklai reikia ne tik motyvacijos, reikia ir lėšų. Daugiausia remiasi savomis, kartais prisideda draugai, pažįstami, pažįstamų pažįstami. Šiais metais moterys įkūrė labdaros ir paramos fondą „Šypsenėlės“.
„Tiems, kurie norėtų padėti vaikams. Norėjome, kad sąskaita būtų oficiali, kažkas galės skirti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio“, – paaiškina Rūta, o Jovita tik šypteli, kad iš fondo dar nieko nepanaudojo, nes jis kol kas kuklus.
Su globos namų vaikais Rūta ir Jovita susitiks po Naujųjų metų. Viena moteris iš Meškuičių, kuri parėmė vaikų kalėdinę šventę, pasiūlė atvažiuoti apžiūrėti lamų. Sakė, iškeps pyragą, paruoš vaišes, tik atvažiuokit! Dar vaikai aplankys šalia Meškuičių esantį Zelbų šeimos ūkio malūną. Kaip visada, teks derinti, kas galėtų visus pavežti.
„Mes su vyru pirkome septynvietę mašiną, kad tilptų daugiau vaikų, bet reikia mažiausiai trijų mašinų“, – skaičiuoja Rūta.
Ji skatina prisijungti bendraminčius ir nelaukti rytojaus. Supranta, kad atsakomybė ir įsipareigojimas vaikams gąsdina. „Bet gali vaikus lankyti kartą per mėnesį... O kaip smagu būtų, jeigu kažkas vestų naują užsiėmimą!“ – pasvajoja Rūta.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Ir Jovita Stasiūnė (kairėje), ir Rūta Petkauskienė tiki, kad vaikus galima ugdyti per meilę, todėl džiaugsis, net ir vienam vaikui padėjusios rasti savo kelią.