Kai gerumas – ne akcija

Kai ge­ru­mas – ne ak­ci­ja

Po Ka­lė­dų daž­niau­siai bai­gia­si mū­sų ge­ru­mo pro­ver­žis: au­ko­ji­mo ak­ci­jos nu­rims­ta iki ki­tų me­tų, o svei­kin­to­jai į vai­kų ar se­ne­lių na­mus gal­būt su­grįš per Ve­ly­kas.

Šiau­lie­tė žo­li­nin­kė Rū­ta Pet­kaus­kie­nė kar­tu su dviem drau­gė­mis tre­čia­die­niais lan­ko vai­kus Šiau­lių vai­kų glo­bos na­muo­se. Be­veik dve­jus me­tus. Iš pra­džių vai­kai klau­sė, kiek truks jų „pro­jek­tas“, bet tai – ne pro­jek­tas ir ne ak­ci­ja.

„O kas, jei­gu ne mes, o ka­da, jei­gu ne da­bar? La­bai leng­va pa­sa­ky­ti: oi, aš tu­riu dar­bų, pro­ble­mų, nė­ra ka­da. Nie­kas ne­tu­ri lai­ko, nie­kas“, – sa­ko Rū­ta.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Pas­ka­ti­no Ma­tu­ko tra­ge­di­ja

Su Rū­ta Pet­kaus­kie­ne ir Jo­vi­ta Sta­siū­ne su­si­tin­ka­me siau­čiant prieš­ka­lė­di­niam šur­mu­liui. Ap­lin­kui skam­ba ge­ru­mo ak­ci­jų var­pe­liai, pa­kuo­ja­mos do­va­nos. Su glo­bos na­mų vai­kais jos Ka­lė­das jau at­šven­tė Rū­tos so­dy­bo­je: vai­kai ėjo ieš­ko­ti nykš­tu­kų lo­bio, po to vy­ko šven­tė ir šo­kiai.

„Vai­kams la­bai sma­gu, kai sa­vait­ga­liais ar per ato­sto­gas kaž­kur iš­si­ve­ža­me, – pa­sa­ko­ja Rū­ta. – Vie­nas ber­niu­kas yra sa­kęs, kad vi­sa­da sva­jo­jo pa­tek­ti į na­mus, pa­žiū­rė­ti, kaip na­mi­nu­kai gy­ve­na. Taip jie va­di­na vai­kus, ku­rie tu­ri na­mus. At­ro­do, keis­ta sva­jo­nė, bet skau­da šir­dį, kad vai­kas to ne­ži­no. Sup­ran­ti, ko­kia užuo­vė­ja yra na­mai!“

Kas Rū­tą, dvie­jų vai­kų ma­mą, žo­ly­nų ūkio „Rū­tos žo­le­lės“ sa­vi­nin­kę, at­ve­dė į vai­kų na­mus?

„Ma­žo­jo Ma­tu­ko is­to­ri­ja bu­vo pa­sku­ti­nis taš­kas, kad rei­kia kaž­ką da­ry­ti, pa­gra­žin­ti mū­sų vi­suo­me­nę“, – at­sa­ko Rū­ta. Ji nu­ta­rė pra­dė­ti nuo vai­kų.

Atė­jo į Šiau­lių vai­kų glo­bos na­mus. Ka­dan­gi vai­kų na­mai ma­tė daug pro­gi­nių sa­va­no­rių, Rū­tai te­ko įro­dy­ti, kad ji ne­bus vie­na­die­nė drau­gė. Pa­si­ra­šė sa­va­no­rys­tės su­tar­tį, pa­siū­lė vai­kams už­siė­mi­mus apie žo­le­les. Iš­gir­du­si, kad bent me­tus rei­kė­tų vai­kų neap­leis­ti, ji ne­ri­ma­vo: „Me­tai? Tai tiek daug!“ O jau pra­bė­go dve­ji.

Jo­vi­ta Sta­siū­nė taip pat au­gi­na du vai­kus, yra veik­li jau­na mo­te­ris, bet tre­čia­die­niais jos ke­lias ve­da į vai­kų na­mus.

Su­ži­no­ju­si apie Rū­tos veik­lą, ji su­rin­ko net ne­prap­lėš­tus sa­vo vai­kų žais­lus ir nu­ve­žė glo­bos na­mų vai­kams. Tą­dien Rū­ta bu­vo or­ga­ni­za­vu­si olim­pia­dą so­dy­bo­je: spor­ti­nės rung­tys, me­da­liai, ap­do­va­no­ji­mai. Vai­kai iš­si­pie­šė vei­dus, pa­si­skirs­tė į gru­pes, pri­si­jun­gė ren­gi­nių ve­dė­jas, at­si­ve­žęs gar­so ko­lo­nė­les – bu­vo tik­ra olim­pia­da.

„Ma­niau, pa­lik­siu žais­lus ir iš­va­žiuo­siu, bet ma­no vai­kai pri­si­jun­gė prie rung­čių. O tie vai­kai atei­da­vo, ap­si­ka­bin­da­vo, pa­klaus­da­vo, ar aš čia pir­mą kar­tą. Šil­tai priė­mė. Ma­niau, kad ims liū­de­siu­kas, bus gai­la, bet ne, jie bu­vo to­kie šau­nūs, pa­na­šūs į ma­no vai­kus“, – šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­ja Jo­vi­ta. Bet ir ta­da ji ne­pla­na­vo, kad glo­bos na­mų vai­kus ap­lan­kys daž­niau, na, gal dar vie­ną kar­tą, gal pri­si­dės fi­nan­siš­kai. Bet li­ko il­gam.

Prie Rū­tos ir Jo­vi­tos pri­si­jun­gė ir tre­čio­ji bend­ra­žy­gė – Ra­sa Kukš­tai­tė.

Ir mo­ko­si, ir šven­čia

Į už­siė­mi­mus tre­čia­die­niais ren­ka­si apie 17 vai­kų – nuo 5 iki 17 me­tų.

„Mes atei­na­me kaip ma­mos, kaip drau­gės, ap­si­ka­bi­na­me, at­si­ne­ša­me py­ra­gą, mė­tų ar­ba­tos. Bū­na, kad tie­siog žiū­ri­me fil­mą ir valgome spra­gė­sius“, – pa­sa­ko­ja Rū­ta. Mė­tų ar­ba­tą vai­kai iš­si­rin­ko kaip mėgs­ta­miau­sią, o ar­ba­tos gė­ri­mo ce­re­mo­ni­ja yra neats­ki­ria­ma su­si­ti­ki­mų da­lis.

Su­si­ti­ki­mams mo­te­rys iš anks­to ruo­šia­si.

„Anks­čiau ruoš­da­vau­si prieš sa­vai­tę. Su­gal­vo­ju, ką da­ry­si­me, ta­da su­si­per­ku prie­mo­nes, pa­ti iš­ban­dau, nes ne­mo­ku nei ver­ti apy­ran­kių, nei ga­min­ti sap­nų gau­dyk­lių. Mil­ži­niš­ki mui­lo bur­bu­lai taip ir ne­si­ga­vo. Ge­rai, kad pa­dė­jo mer­gi­na, ku­ri šven­tes or­ga­ni­zuo­ja, jai vis­kas ga­vo­si!“ – šyp­so­si Rū­ta.

Jo­vi­ta pa­sa­ko­ja, kad su vai­kais šven­čia ir jų gim­ta­die­nius.

„No­ri­si, kad jie švęs­tų taip, kaip ir mū­sų vai­kai, – sa­ko Jo­vi­ta. – Mes per­ka­me do­va­nas, pa­čios ke­pa­me tor­tus. Ra­sa daž­niau­siai at­sa­kin­ga už tor­tus ir šven­tės fo­tog­ra­fa­vi­mą“.

Jo­vi­ta pri­si­mi­nė, kad vie­na mer­gai­tė net ne­ži­no­jo, ka­da jos gim­ta­die­nis, nes jo nie­kas ne­švęs­da­vo.

Per dve­jus me­tus mo­te­rys su­gal­vo­jo dau­gy­bę veik­los – nuo py­ra­gų ke­pi­mo iki šlykš­tu­kų ga­my­bos. Va­sa­rą vai­kams di­džiau­sias džiaugs­mas – mau­dy­nės, o kur dar ke­lio­nės ir įdo­mūs su­si­ti­ki­mai.

Ste­bi­no vi­suo­me­nės po­žiū­ris

Pra­dė­jus lan­ky­ti glo­bos na­mų vai­kus, mo­te­ris la­biau­siai nu­ste­bi­no ap­lin­ki­nių po­žiū­ris.

„Vi­suo­me­nė juos lai­ko už­ri­by­je. At­ro­do, tar­si jų nė­ra. Bet jie ei­na į mo­kyk­las su mū­sų vai­kais, jie drau­gau­ja, gal net su­si­tuoks? O jei­gu ne­pa­si­seks, gal tas vai­kas lauks su nar­ko­ti­kais ar pei­liu už kam­po. Jiems leng­viau pa­slys­ti, nes jų ap­lin­ko­je daug blo­gos įta­kos, – sa­ko Rū­ta. – Taip, mes tu­ri­me sa­vo šei­mas, na­mus, dar­bus ir sun­ku vis­ką su­de­rin­ti. Bet mes ei­na­me, nes tie vai­kai yra mū­sų vi­sų.“

Jo­vi­tą ste­bi­no ap­lin­ki­nių žo­džiai, esą jų vai­kai val­go pra­sčiau ne­gu glo­bos na­muo­se. „Na ir kas? Koks skir­tu­mas? Juk jie ne­sa­ko: mes skurs­ta­me“.

Rū­ta džiau­gia­si, kai ma­to, kaip vai­kai kei­čia­si, bent po žings­ne­lį: „Net jei­gu vie­nam pa­da­ry­si­me įta­ką, tai bus la­bai ge­rai, ir vie­nas yra la­bai svar­bu – jam, jo šei­mai, jo vai­kams...“

Tap­ti vai­kų drau­gė­mis ne­bu­vo leng­va. Jo­vi­ta pri­si­me­na, kaip vai­kai klaus­da­vo: „O kiek lai­ko tę­sis pro­jek­tas?“ „Jie ne­sup­ra­to, kad mes ne pro­jek­tą da­ro­me...“ – liūd­nai šyp­so­si Jo­vi­ta.

„Kaž­ko­kia įmo­nė atei­na vie­ną kar­tą, vai­kai gau­na do­va­nų, bet tie žmo­nės ne­li­ko jų šir­dy­se. Ge­rai, kad juos pri­si­me­na per Ka­lė­das, bet per Ve­ly­kas nie­kas ne­pri­si­me­na...“ – iš pa­tir­ties ži­no Rū­ta.

Ei­da­ma į vai­kų na­mus, ji la­biau­siai bi­jo­jo, kad pri­trūks mei­lės.

„Kas bus, jei­gu mei­lės pri­trūk­siu ir ne­be­no­rė­siu ei­ti? Bet ne vel­tui sa­ko­ma, kuo dau­giau duo­di, tuo dau­giau gau­ni. Tas jaus­mas pir­mai­siais me­tais bu­vo toks ne­rea­lus! At­ro­dė, kad paau­gau kaip as­me­ny­bė iki dan­gaus! Da­bar mes ten esa­me įpras­tas da­ly­kas, ne­li­kę eu­fo­ri­jos“, – pa­sa­ko­ja Rū­ta.

Jo­vi­ta anks­čiau at­si­kel­da­vo su min­ti­mis apie vai­kus: ar jiems vis­kas ge­rai, ar jie ne­su­si­py­ko, ar ne­si­mu­šė. „Da­bar ži­nau, kas yra kas, net nė­ra min­čių pas juos ne­nuei­ti. Man rū­pi, nes aš ži­nau jų gy­ve­ni­mus“, – sa­ko Jo­vi­ta ir tuoj pri­si­me­na mer­gai­tę, ku­rią grą­ži­no ma­mai: ge­rai, kad grą­ži­no, bet jei­gu mer­gai­tei ten blo­gai, ir ji su­si­siek­ti ne­ga­li?

Ma­ma vai­kams yra svar­bi

Mo­te­rys ne tik lan­ko vai­kus, bet ir par­si­ve­ža jų į sa­vo na­mus sa­vait­ga­liais ar va­sa­ros ato­sto­goms. Pas Rū­tą praė­ju­sią va­sa­rą gy­ve­no po­ra ber­niu­kų, jiems pas ūki­nin­kus su­ra­do dar­bo, Rū­tos vy­ras pa­mo­kė dirb­ti su įran­kiais.

„Pra­džio­je vi­si sa­vo „de­mo ver­si­ją“ ro­do, o po tri­jų mė­ne­sių iš­len­da tik­ra­sis žmo­gaus vei­das, – ne­ro­man­ti­zuo­ja Rū­ta si­tua­ci­jos, bet nė vie­no vai­ko ne­nu­ver­ti­na – Sup­ran­tu, kad jie atė­ję iš ten, kur nie­ko ne­ga­vo, neaiš­ku, ar iš vi­so ga­vo ge­rų da­ly­kų. Pra­džio­je bu­vo keis­ta ste­bė­ti, kaip vai­kai vis­ką ge­ria lyg kem­pi­nės. Ypač – gra­žius da­ly­kus“.

Bend­rau­da­mos su vai­kais, drau­gės įve­dė tai­syk­les, nes su­si­tar­ti su po­ra de­šim­čių skir­tin­go am­žiaus vai­kų nė­ra leng­va: vie­nam nė­ra nuo­tai­kos, ki­tam – blo­ga die­na. Tai­syk­lės pa­pras­tos: ne­si­ty­čio­ti iš ki­tų, ne­si­muš­ti, o baus­mė – ki­ta­me už­siė­mi­me ne­ga­lė­si da­ly­vau­ti. Rū­ta džiau­gia­si, kad vai­kai la­bai sten­gia­si, lai­ko­si tai­syk­lių ir „nie­kas neatk­ren­ta“.

Su­si­ti­ki­muo­se yra vie­na ie­na ne­lie­čia­ma te­ma – ma­mos. Vai­kų glo­bos na­muo­se be­veik vi­si tu­ri tė­vus, to­dėl išė­ję iš val­diš­kų na­mų jie ne­re­tai grįž­ta pas juos.

Rū­ta pri­si­me­na vie­nos mer­gai­tės žo­džius: „Nuo ta­da, kai ma­ne paė­mė, man vie­to­je šir­dies – sky­lė, aš nie­ko ne­jau­čiu, ne­ken­čiu vi­sų, ne­no­riu čia bū­ti.“

„Mes atei­na­me ap­ka­bin­ti už jų ma­mas, bet ne­ga­li­me pri­siim­ti ma­mų var­do, mes esa­me ma­mos, nors ir ne jų“, – sa­ko Rū­ta.

Mo­ti­nos die­na šiems vai­kams yra skaus­min­ga. Ypač dėl to, kad jai la­bai ruo­šia­ma­si mo­kyk­lo­se, ku­rias lan­ko ir glo­bos na­mų vai­kai. Ma­my­tėms ku­ria­mos pro­gra­mos, ren­gia­mi kon­cer­tai. Tai la­bai skau­di­na be ma­mos gy­ve­nan­čius vai­kus: pa­vyz­džiui, vie­na mer­gai­tė, vi­są Mo­ti­nos die­nos ruo­ši­mo­si pe­rio­dą, grį­žu­si iš mo­kyk­los po­rą va­lan­dų pra­verk­da­vo, tik po to nu­si­leis­da­vo pa­val­gy­ti ir ruoš­ti pa­mo­kų.

„Kaž­ką tu­ri da­ry­ti dėl bend­ro gė­rio“

Nei Jo­vi­ta, nei Rū­ta ne­gal­vo­ja, kiek dar lai­ko joms už­teks mo­ty­va­ci­jos ir jė­gų.

„Net ne­si­no­ri apie tai gal­vo­ti, nes nei­ti yra la­bai leng­va, – sa­ko Rū­ta. – Vis­kas grei­tai ding­tų, vai­kai gal dar ku­rį lai­ką pa­klau­si­nė­tų ir pa­lik­tų mus ra­my­bė­je. Bet kaž­ką tu­ri da­ry­ti dėl bend­ro gė­rio. O kas, jei­gu ne mes, o ka­da, jei­gu ne da­bar? La­bai leng­va pa­sa­ky­ti: oi, aš tu­riu dar­bų, pro­ble­mų, nė­ra ka­da. Nie­kas ne­tu­ri lai­ko, nie­kas.“

„Mes svars­to­me, ar taip vis­ką da­ro­me? Gal vai­kus jung­ti į ma­žes­nes gru­pe­les, nes no­rin­čių­jų daug, o mes ne­su­tel­pa­me į vie­ną pa­tal­pą“, – sa­ko Jo­vi­ta. Bet jei­gu iš­si­skai­dys, tai su kaž­kuo ne­pa­bend­raus, o ku­rį iš­skir­ti? Vai­kai joms ta­po la­bai ar­ti­mi.

Kai mo­ty­va­ci­ja sen­ka, jos pa­tem­pia vie­na ki­tą. Bet veik­lai rei­kia ne tik mo­ty­va­ci­jos, rei­kia ir lė­šų. Dau­giau­sia re­mia­si sa­vo­mis, kar­tais pri­si­de­da drau­gai, pa­žįs­ta­mi, pa­žįs­ta­mų pa­žįs­ta­mi. Šiais me­tais mo­te­rys įkū­rė lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­dą „Šyp­se­nė­lės“.

„Tiems, kurie no­rė­tų pa­dė­ti vai­kams. No­rė­jo­me, kad są­skai­ta bū­tų ofi­cia­li, kaž­kas ga­lės skir­ti 2 pro­cen­tus gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio“, – paaiš­ki­na Rū­ta, o Jo­vi­ta tik šyp­te­li, kad iš fon­do dar nie­ko ne­pa­nau­do­jo, nes jis kol kas kuk­lus.

Su glo­bos na­mų vai­kais Rū­ta ir Jo­vi­ta su­si­tiks po Nau­jų­jų me­tų. Vie­na mo­te­ris iš Meš­kui­čių, ku­ri pa­rė­mė vai­kų ka­lė­di­nę šven­tę, pa­siū­lė at­va­žiuo­ti ap­žiū­rė­ti la­mų. Sa­kė, iš­keps py­ra­gą, pa­ruoš vai­šes, tik at­va­žiuo­kit! Dar vai­kai ap­lan­kys ša­lia Meš­kui­čių esan­tį Zel­bų šei­mos ūkio ma­lū­ną. Kaip vi­sa­da, teks de­rin­ti, kas ga­lė­tų vi­sus pa­vež­ti.

„Mes su vy­ru pir­ko­me sep­tyn­vie­tę ma­ši­ną, kad tilp­tų dau­giau vai­kų, bet rei­kia ma­žiau­siai tri­jų ma­ši­nų“, – skai­čiuo­ja Rū­ta.

Ji ska­ti­na pri­si­jung­ti bend­ra­min­čius ir ne­lauk­ti ry­to­jaus. Sup­ran­ta, kad at­sa­ko­my­bė ir įsi­pa­rei­go­ji­mas vai­kams gąs­di­na. „Bet ga­li vai­kus lan­ky­ti kar­tą per mė­ne­sį... O kaip sma­gu bū­tų, jei­gu kaž­kas ­ves­tų nau­ją už­siė­mi­mą!“ – pa­sva­jo­ja Rū­ta.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ir Jo­vi­ta Sta­siū­nė (kai­rė­je), ir Rū­ta Pet­kaus­kie­nė ti­ki, kad vai­kus ga­li­ma ug­dy­ti per mei­lę, to­dėl džiaug­sis, net ir vie­nam vai­kui pa­dė­ju­sios ras­ti sa­vo ke­lią.