R. Karbauskis: Buvo bandoma išvaryti iš proto

R. Kar­baus­kis: Bu­vo ban­do­ma iš­va­ry­ti iš pro­to

Da­nu­tė ŠE­PE­TY­TĖ

Žmo­gus, apie ku­rį ir šie­met bu­vo dau­giau­sia kal­ba­ma, – ne Sei­mo Pir­mi­nin­kas, ne Pre­zi­den­tė ir net ne Prem­je­ras, o Sei­mo kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas, di­džiau­sios Sei­mo frak­ci­jos se­niū­nas Ra­mū­nas KAR­BAUS­KIS. Ne­sun­ku iš­bur­ti, kad šis vie­šo gy­ve­ni­mo bruo­žas grei­čiau­siai ne­nu­nyks ir ki­tą­met. Tai su­pran­ta ir pa­ts dė­me­sio cent­re vis at­si­du­rian­tis he­ro­jus – prieš­šven­ti­nia­me po­kal­by­je „Res­pub­li­kai“ sa­ko, jog atei­nan­tys me­tai „bus sun­kūs, la­bai po­li­ti­zuo­ti“ ir lin­ki tė­vy­nai­niams kant­ry­bės iš­kęs­ti rin­ki­mus.

Ra­mū­nas Kar­baus­kis. Sta­sio Žum­bio nuo­tr.

– Ko­kių sa­vy­bių rei­kia žmo­gui, kad jis iš­tver­tų dve­jus me­tus po di­di­na­muo­ju stik­lu ir lik­tų gy­vas?

– Aiš­ku, už­si­spy­ri­mo, ku­rio že­mai­tiš­ka pri­gim­tis man do­va­no­jo pa­kan­ka­mai, ir, aiš­ku, pa­tir­ties, nes jei­gu bū­čiau 26-erių, kaip anuo­met, kai pir­mą sy­kį pa­te­kau į Sei­mą, ne­bū­čiau at­lai­kęs, – ta­da dar ne­bu­vo su­pra­ti­mo, ką rei­kia į sa­ve įleis­ti ir ko neį­si­leis­ti. Per tuo­du me­tus Sei­me tie­siog bu­vo ban­do­ma ma­ne iš­va­ry­ti iš pro­to, bet pir­mas da­ly­kas, ku­rio neį­ver­ti­no tie, ku­rie sklei­džia me­la­gin­gas ži­nias, ir tie, ku­rie juos kon­sul­tuo­ja, yra tas, kad jie ne­sup­ran­ta, kas yra že­mai­čiai. Ant­ras da­ly­kas, ko jie neį­ver­ti­na, – aš esu pro­fe­sio­na­lus šaš­ki­nin­kas ir ga­na grei­tai ana­li­zuo­ju si­tua­ci­jas ir man rei­kia ma­žai lai­ko, kad ga­lė­čiau ap­skai­čiuo­ti, ko­dėl ir kas vyks­ta. Už­tat iš­mo­kau at­si­ri­bo­ti nuo tam tik­rų da­ly­kų, pvz., ne­žiū­riu „ži­nių“, ne­skai­tau kai ku­rių au­to­rių straips­nių, nes iš pa­var­dės bū­na aiš­ku, kas ten pa­ra­šy­ta. Di­džio­ji ži­niask­lai­dos da­lis šian­dien sklei­džia ne ži­nias, bet ver­ti­ni­mus, ne in­for­muo­ja skai­ty­to­ją, bet sten­gia­si įpirš­ti tam tik­rą nuo­mo­nę.

– Bet ar nuo­la­ti­nis pul­di­nė­ji­mas, klai­dų ieš­ko­ji­mas, ne­si­liau­jan­tis skun­di­mas ati­tin­ka­moms ins­tan­ci­joms ir pa­na­šiai ne­pa­de­da ju­my­se at­si­ras­ti, anot Pre­zi­den­tės, „bra­vū­riš­kam pa­si­ti­kė­ji­mui“?

– Žmo­gus, ne­pa­si­ti­kin­tis sa­vi­mi ir ne­ti­kin­tis tuo, ką da­ro, ne­ga­li bū­ti sėk­min­gas. Aš ti­kiu tuo, ką da­rau, ti­kiu to­mis idė­jo­mis, to­mis ver­ty­bė­mis, ku­rioms ir at­sto­vau­ju. Sa­kau, ką gal­vo­ju ir bū­tent dėl to man nie­ka­da ne­ky­la abe­jo­nių, ką ne taip pa­sa­kiau va­kar. Dau­ge­lis po­li­ti­kų sa­ko tai, ką žmo­nės no­rė­tų iš­girs­ti, ir pvz., tie po­li­ti­kai, ku­rie va­žia­vo pas strei­kuo­jan­čius mo­ky­to­jus su ka­va ir py­ra­gais, tu­riu ome­ny­je kon­ser­va­to­rius, bū­tent taip ir el­gė­si. Kad tuo įsi­ti­kin­tum, pa­kan­ka at­si­vers­ti jų rin­ki­mų pro­gra­mą, kur pa­ra­šy­ta dvi­gu­bai su­ma­žin­ti mo­ky­to­jų skai­čių, nai­kin­ti mo­kyk­las... Jie da­bar rė­kia ne­va „vals­tie­čiai“ už­si­mo­ję nai­kin­ti li­go­ni­nes (mes jų ne­nai­kin­si­me), nors sa­vo pro­gra­ma pa­tys bu­vo įsi­pa­rei­go­ję op­ti­mi­zuo­ti li­go­ni­nių tink­lą... Kai iš­skai­čiuo­ji, ko­kios prie­žas­tys ir tiks­lai ver­čia opo­nen­tus taip elg­tis, bū­na įdo­mu ir links­ma. Kar­tais, kai skai­čiuo­ji, pra­de­di su­pras­ti, kad šal­ti­nis tik­rai yra ne tas, ku­ris at­ro­dy­tų, kad yra šal­ti­nis, kar­tais su­pran­ti, kad pro­ce­sas yra aiš­kiai koor­di­nuo­ja­mas, ir imi gal­vo­ti, iš kur. Ma­no re­to­ri­ka, daž­nai griež­ta Pre­zi­den­tės spren­di­mų at­žvil­giu, su­si­ju­si su tuo, kad man pra­dė­jus ieš­ko­ti tik­ro­jo šal­ti­nio, ke­liu­kai ne­re­tai nu­ve­da į pre­zi­den­tū­rą, o ne kur nors ki­tur ir aš aiš­kiai pra­de­du su­pras­ti, kad kai ku­rie veiks­mai, kai ku­rie pa­reiš­ki­mai, kaip su­pran­tu, ir kai ku­rių ži­niask­lai­dos prie­mo­nių va­do­vų veiks­mai, yra de­ri­na­mi ten.

– Ne­gi ir to­ji it iš pirš­to lauž­ta pro­ble­ma dėl vai­ku­čiams do­va­no­tų tau­ti­nių dra­bu­žių? Juk Pre­zi­den­tė mėgs­ta fo­tog­ra­fuo­tis su vai­kais...

– Juo­kin­giau­sia, kad ta­me ir po­li­ti­nės rek­la­mos nė­ra, ir mo­kes­čių ins­pek­ci­ja jo­kių pa­žei­di­mų ne­nus­ta­tė, bet opo­nen­tų iš­va­da: rei­kia kreip­tis į pro­ku­ra­tū­rą. Dėl ko? Aš jau pa­ste­bė­jau, kad ra­do­si nau­ja ten­den­ci­ja, ku­ri, ma­nau, be pre­zi­den­tū­ros pri­ta­ri­mo ne­ga­li bū­ti ge­ne­ruo­ja­ma: prie vis­ko, kas su ma­nim kaip nors sie­ja­ma, ra­šy­ti žo­dį pro­ku­ra­tū­ra. Ar­gi ne juo­kin­ga, kai Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja krei­pė­si dėl trą­šų im­por­to iš Ru­si­jos į pro­ku­ra­tū­rą, ma­tyt, pa­mir­šu­si, kad de­vy­nios įmo­nės Lie­tu­vo­je ir šim­tai įmo­nių Eu­ro­po­je jas im­por­tuo­ja iš tos pa­čios ga­myk­los. Tai ko­dėl į pro­ku­ra­tū­rą, o ne į Eu­ro­pos Ko­mi­si­ją, ku­ri nu­sta­to, kas yra san­kci­jos ir kas nė­ra san­kci­jos? Ži­no­ma, su­pran­tu, kas vyks­ta: nors ban­dy­mai ma­ne ap­kal­tin­ti bai­gia­si nie­kuo, ta­čiau ban­do­ma vi­suo­me­nei įkal­ti nuo­sta­tą, ne­va Kar­baus­kis ir pro­ku­ra­tū­ra vos ne si­no­ni­mai ir ati­tin­ka­mai vis­ką, ką da­ro Kar­baus­kis, tu­ri tir­ti pro­ku­ra­tū­ra...

– Ko­kį praė­ju­sių dve­jų me­tų pa­sie­ki­mą, ku­ris bū­tų ver­tas tos įtam­pos ir konf­ron­ta­ci­jos, ga­lė­tu­mė­te įvar­din­ti, kuo ga­lė­tu­mė­te pa­si­di­džiuo­ti?

– Mes su­ge­bė­jo­me su­for­muo­ti val­džią, ku­ri nė­ra pa­sken­du­si ko­rup­ci­jo­je ir vyk­do­mo­sios val­džios ry­šiai su vers­lo gru­pė­mis nė­ra to­kie, kaip anks­čiau. Jau esu mi­nė­jęs, kad tik lai­mė­jus rin­ki­mus bu­vo gau­tas pa­kvie­ti­mas ap­si­lan­ky­ti 14 aukš­te, tu­riu gal­vo­je „MG Bal­tic“ rū­mus, pas žmo­nes, ku­rie įsi­vaiz­duo­ja va­do­vau­jan­tys vals­ty­bei, ir ma­no at­sa­ky­mas bu­vo „ne“. Ko ge­ro, pir­mą sy­kį jų is­to­ri­jo­je jie bu­vo pa­siųs­ti pa­žo­džiui. Jei pri­si­min­tu­mėt lai­ko­tar­pį iki mū­sų ta­pi­mo val­džia, tik­riau­siai ne­ras­tu­mėt me­tų, pus­me­čių ir mė­ne­sių be ko­rup­ci­jos skan­da­lų. Ma­nau, tai vie­nas di­džiau­sių pa­sie­ki­mų, kad šian­dien ga­li­me kons­ta­tuo­ti, kad nė­ra fak­tų, ro­dan­čių, kad tarp val­džios žmo­nių yra ko­rup­ci­jos, kad val­džia pri­klau­so­ma nuo in­te­re­sų gru­pių.

– Kaip rea­guo­ja­te gir­dė­da­mi, kad kai ku­rios re­for­mos, pa­vyz­džiui, vai­kų tei­sių ap­sau­gos, tie­siog nu­kreip­tos prieš žmo­nes?

– Dėl vai­ko tei­sių ap­sau­gos pa­sa­ky­siu, kad priim­da­mi la­bai svar­bų įsta­ty­mą, pa­da­rė­me klai­dų ir aš, su­si­ti­kęs su ini­cia­ty­vi­ne Sei­mo na­rių gru­pe, or­ga­ni­za­vu­sią mi­tin­gą ir ren­gian­čią įsta­ty­mo pa­tai­sas, at­si­pra­šiau už klai­das, ku­rios bu­vo pa­da­ry­tos, nors jos dau­giau­sia su­si­ju­sios su poįs­ta­ty­mi­niais ak­tais ir su re­for­mos įgy­ven­di­ni­mu. Kad re­for­ma bu­vo bū­ti­na, aki­vaiz­du, bet da­bar, ma­ty­da­mi klai­das ir ky­lan­čias pro­ble­mas, tu­ri­me sku­biai jas tai­sy­ti. Aš pa­ts tie­sio­giai įsi­trau­kiau į ši­tą dar­bą, ma­ty­da­mas, kad kai kas no­ri sto­vė­ti „ant bač­kos“, nors čia ne­rei­kia mi­tin­guo­ti, čia rei­kia prii­mi­nėt spren­di­mus, nes kal­ba ei­na apie vai­kus, apie šei­mas, jų sau­gu­mą, apie bai­mę, ku­ri ki­lu­si dėl neaiš­kios spren­di­mų priė­mi­mo tvar­kos ir taip to­liau. Bus su­de­rin­ti du pro­jek­tai – ir Vy­riau­sy­bės, ir Sei­mo gru­pės, jie bus su­jung­ti, ir, ma­nau, vė­liau­siai va­sa­rį tu­rė­si­me nau­ją įsta­ty­mą, ku­ris pa­nai­kins bet ko­kias ri­zi­kas ir nė vie­nas tė­tis, nė vie­na ma­ma ne­be­ga­lės pa­sa­ky­ti, kad kaž­kas neaiš­ku. Už tai da­bar jau­čiuo­si as­me­niš­kai at­sa­kin­gas.

– Jus skau­di­na pa­sa­ky­mas, kad ne­tgi „vals­tie­čiams“ ne­pa­vyks­ta grą­žin­ti vals­ty­bės jos žmo­nėms?

– (At­si­dūs­ta.) Kam vals­ty­bė pri­klau­so? Tik­rai ne „vals­tie­čiams“. Ir tik­rai ne vers­lui. Jau po­kal­bio pra­džio­je sa­kiau, kad mes ga­li­me kons­ta­tuo­ti, jog vals­ty­bė nė­ra val­do­ma vers­lo gru­pių. Tai kam ji pri­klau­so? Tau­tai, vi­suo­me­nei, žmo­nėms, tik­tai, ma­tyt, rei­kia luk­te­lė­ti, kol šis jaus­mas taps kiek­vie­no sa­vas­ti­mi. Mo­kes­čių re­for­ma, ku­riai pa­si­ry­žo­me, pir­mą sy­kį per daug me­tų su­ma­ži­na mo­kes­čius vi­siems, ne kaž­ku­riai gru­pei, o vi­siems iki vie­no. Kiek tai bu­vo įma­no­ma biu­dže­to pra­sme, tiek pa­da­ry­ta, bet da­bar esa­me puo­la­mi, ko­dėl ati­da­vėm pi­ni­gus vi­siems; sa­ko, jūs paė­mėt iš biu­dže­to 300 mi­li­jo­nų... Bet mes juos ati­da­vėm žmo­nėms, – mes tie­siog su­ma­ži­no­me mo­kes­čius. Ir po to dar esa­me kal­ti­na­mi, po to dar ky­la klau­si­mas, kam pri­klau­so vals­ty­bė. Kam ji pri­klau­so, tiems ir ati­da­vėm. Čia at­sa­ky­mas.

Pa­reng­ta pa­gal „Res­pub­li­ka“