Naujausios
KOMENTARAS
Kas ką apmulkins
Ina VIRGANAUSKAITĖ
Šiandieniniame skubos, išlaidavimo, kur nereikia, ir taupymo, kur nereikia, amžiuje ne tik bendraujama, bet ir daugelis reikalų tvarkoma elektroninėje erdvėje.
Prieš Kalėdas vieni kitus sveikinome nešykštėdami iš interneto nukopijuotų gražių žodžių, ketureilių ir aštuoneilių. Labai patogu. Nereikia eiti į paštą, pirkti voko, ranka rašyti adreso ir linkėjimų ant atviruko.
Kai kurie sveikintojai įsigudrino atsiųsti tik nuorodą į sveikinimą. Jeigu nori būti pasveikintas, susirask pats. Išsivyniok sveikinimą kaip išsivynioji gražiai įpakuotą dovaną. Šiokia tokia intriga.
Kasdienybė taip pat pilna elektroninių laiškų. Rytą įsijungi kompiuterį ir įkrenta kelios dešimtys. Pranešimai spaudai. Kvietimai į spaudos konferencijas ir renginius. Žinutės apie renginius. Skundai ir laiškai. Pasidalijimai mintimis.
Vienos draudimo bendrovės agentė telefonu įkalbinėjo apsidrausti namus. Esą pigu – tik penki eurai per mėnesį.
Bet apie draudimus turiu savo nuomonę. Nors daugybę metų toje pačioje bendrovėje draudžiausi automobilį, ir nepadariau jokių avarijų, draudimas man premijos neskyrė. O kai vieną kartą aikštelėje netyčia brūkštelėjau per kaimyno automobilio šoną, už mažytį durelių įbrėžimą draudimo kaina jau keleri metai padidėjusi keliasdešimt eurų.
Nors tuos porą šimtų litų, kuriuos kaimynas gavo iš draudimo, jau seniai sumokėjau, draudimas menko eismo įvykio neleidžia ištrinti iš atminties iki šiol. Vadinasi, kasmetinis privalomasis draudimas skirtas tik draudikams išlaikyti. O už eismo įvykio pasekmes turi mokėti iš naujo ir dar keleriopai daugiau, negu draudimo bendrovė išleido.
Tokią savo teoriją ir išdėsčiau draustis namus įkalbinėjusiai draudikei. Po kelių dienų elektroniniu paštu gavau informaciją apie gaisrus ir jų pasekmes. Koks gudrus marketingas!
Po savaitgalio į elektroninio pašto dėžutę plūsta anglų kalba rašyti laiškai su graudžiomis istorijomis, prašymu paremti, o kartais atvirkščiai – leisti į savo sąskaitą pervesti dideles sumas pinigų, nes laiško autorius „gavo palikimą“ ir nori jį saugiai „pasidėti“.
Beveik kas mėnesį sulaukiu pranešimo, jog mano elektroninis paštas laimėjo didžiulį kelių milijonų eurų prizą. Norėdama gauti tariamą laimėjimą, turėčiau atskleisti savo sąskaitų numerius, namų adresą ir visokios kitokios informacijos apie save. O po to dar ir sumokėti nemažą sumą, kad galėčiau „gauti“ laimėjimą.
Nesu tokia naivi, kad leisčiausi sukčių vedžiojama už nosies. Tačiau manau yra žmonių, kuriuos aferistai, masindami tariamais laimėjimais, apmulkina.
Neseniai sužinojau apie dar vieną mulkinimo būdą. Gavau laišką rusų kalba. Neva aš lapkričio 5-ąją užsakiau sunkvežimį, bet neįvykdžiau sutarties sąlygų. Už transportą reikėjo sumokėti 800 eurų. Jei nesumokėsiu, grasina paduoti į teismą. Ir dar Rusijoje! Pasirašo „Fiekla“.
Nors paprastai panašius laiškus iš karto trinu, į šitą atsakiau lietuviškai. Jeigu dar rašinės, pranešiu policijai. „Rusai“, atrodo suprato. Daugiau neberašo.
Deja, koks silpnesnis žmogus, išsigandęs teismo Rusijoje, dar ir sumokėtų tuos 800 eurų už transportą, kurio neužsakė ir kuriuo nesinaudojo.
Juk yra močiučių, kurios, paskambinus sukčiui ir pasakius, kad sūnus padarė avariją, pirmiausia „kojoms“ sumoka pinigus „už avarijos padarinius“, o paskui atsimena, kad neturi sūnaus. Aferistams tokios močiutės – labai lengvas grobis.
Tačiau negi jie nesupranta, jog kompiuteriais senos, pažeidžiamos močiutės ir senukai nesinaudoja. Kodėl skleidžia miglą elektroninėje erdvėje? Matyt, pasiseka apmulkinti ir interneto plonybes šiek tiek išmanančius žmones.
Beje, ir telefonu apmulkinsi ne visas močiutes! Prieš kelerius metus garbaus amžiaus užventiškė pergudravo sukčius. Ilgai su jais šnekėjo telefonu, o padėjusi ragelį ir apsimetusi, jog nuėjo ieškoti pinigų, kitu telefonu paskambino policijai. Kai grobio atėjo vadinamos kojos, policija jau laukė.
Kita aštuoniasdešimtmetė pažįstama taip pat ne kartą yra sulaukusi sukčių skambučio. „Tavo dukra padarė avariją. Reikia pinigų.“ Laikraščius dar skaitanti ir televiziją žiūrinti močiutė iš pokalbio su sukčiais pasidaro pramogą. Tyčia klausinėja, kuri dukra, ar Petrė, ar Zosė, ar Antosė. Kur tą avariją padarė. Aferistai pasimeta ir padeda ragelį.
Išmanus pilietis gudravimą, lengvesnio kelio ieškojimą ir siekį mažiausiomis sąnaudomis pasiekti kuo didesnį efektą pastebi visose gyenimo srityse.
Antai prekybos centre akių lygyje sudėtos pačios brangiausios prekės. Pigiosios – beveik ant grindų. Norėdamas jas pasiekti, ypač, jeigu jos jau giliau lentynoje, turi atsigulti ant pilvo. Tokia priemoka už tai, kad gauni pigią prekę! Nenori žemintis – pirk brangią, tą, kuri akių lygyje, ir pati prašosi į krepšelį.
Vaikų akių lygyje parduotuvėse sudedami visokiausi saldumynai. Daugelis tėvų, įvertindami prekybininkų išmanumą, jau nė nesiveda į prekybos centrus vaikų. Geriau apsimoka porai valandų už kelis eurus nusisamdyti auklę, kad juos prižiūrėtų, kol tėvai papildys maisto atsargas.
Taigi, būkime budrūs! Nes žaidimas „Kas ką apmulkins“ tęsiasi ir kasdien intensyvėja.