Rin­kė­jau, ko­kią val­džią iš­si­rink­si?

AK­TUA­LI DIS­KU­SI­JA

Rin­kė­jau, ko­kią val­džią iš­si­rink­si?

„Vi­si prie to lai­mės ži­bu­rio tu­ri­me pri­si­dė­ti“

Ra­sa JAS­MON­TIE­NĖ, Šiau­lių švie­ti­mo pro­fsą­jun­gų su­si­vie­ni­ji­mo va­do­vė, tei­gia, jog sa­vi­val­dos pa­grin­das yra par­tne­rys­tė ir bend­ra­dar­bia­vi­mas:

– Jei­gu tarp bend­ruo­me­nės or­ga­ni­za­ci­jų ir po­li­ti­nės val­džios nė­ra bend­ra­dar­bia­vi­mo, nė­ra ir tik­ros sa­vi­val­dos.

Šiau­liuo­se mies­to Tri­ša­lė ta­ry­ba yra žlu­gu­si. Iš pra­džių dar tei­kė­me klau­si­mus, bet mums tik at­ra­šė, jog tai ne pro­fsą­jun­gų rei­ka­las. Nors kė­lė­me klau­si­mus apie mies­to poil­sio erd­ves, par­kų tvar­ky­mą, pro­jek­tų vys­ty­mą.

Ta­ry­bos na­riams ban­džiau sa­ky­ti, jog Švie­ti­mo ko­mi­te­tas neį­si­vaiz­duo­ja­mas be ta­ri­mo­si su švie­ti­mo dar­buo­to­jų at­sto­vais, švie­ti­mo įstai­gų va­do­vais. Bet per ket­ve­rius me­tus nie­ko – jo­kio kvie­ti­mo.

Re­tas po­li­ti­kas su­pran­ta, kad rei­kia pa­lai­ky­ti ry­šį su žmo­nė­mis, ži­no­ti, kas jiems rū­pi, bend­rau­ti. Pats po­li­ti­kas tu­ri ro­dy­ti ini­cia­ty­vą, o ne įsi­vaiz­duo­ti, kad yra kaž­koks vir­ši­nin­kas, į pres­ti­ži­nį po­stą pa­so­din­tas as­muo, ku­riam vi­si puls į ko­jas ir dė­kos, kad jis su­ti­ko ten pa­bū­ti ket­ve­rius me­tus.

Po­li­ti­kams stin­ga ir kom­pe­ten­ci­jos, ir no­ro su­pras­ti, kas yra sa­vi­val­da. Vi­si no­ri tik „val­dy­mo“.

Ki­ta ver­tus, pa­čio­je bend­ruo­me­nė­je stin­ga su­vo­ki­mo, jog sa­vi­val­da ir vals­ty­bė ku­ria­ma vi­sų pa­stan­go­mis. Ar ne to­dėl mes tris­de­šimt me­tų tik tam­po­mės?

Mes vis gal­vo­ja­me, kad tu­ri atei­ti kaž­koks ypa­tin­gų ga­lių va­das. Iš­si­ren­ka­me ka­ra­lai­tį ir lau­kia­me, kad štai jis mus nu­ves į lai­mės ži­bu­rį. Keis­tas tas mū­sų, lie­tu­vių, ti­kė­ji­mas ste­buk­li­nė­mis pa­sa­ko­mis.

Vi­si prie to lai­mės ži­bu­rio tu­ri­me pri­si­dė­ti, ži­no­ti, kaip vals­ty­bė val­do­ma. De­mok­ra­ti­nė vals­ty­bė val­do­ma per or­ga­ni­zuo­tas struk­tū­ras, ku­rios įvai­riems bend­ruo­me­nės in­te­re­sams at­sto­vau­ja, juos de­ri­na, bend­ra­dar­biau­ja.

Nie­ka­da nei me­ras, nei Ta­ry­bos na­rys į na­mus ne­pa­si­bels ta­vo no­rų su­ra­šy­ti ir juos pil­dy­ti – tai nai­vus ma­ty­mas, bet tuo rin­kė­jai dar la­bai ti­ki.

Nuo rin­kė­jų su­vo­ki­mo pri­klau­sys, ar to­liau rie­dė­sim že­myn. O pa­sta­rai­siais me­tais su­si­da­rė toks įspū­dis, kad iš­rink­tie­siems mes tik truk­dė­me dirb­ti.

Kal­bi­no Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

To­kių už­slap­tin­tų rin­ki­mų dar nė­ra bu­vę

Jo­nas Al­gir­das MIC­KUS, kur­šė­niš­kis, pir­mo­sios, 1990–1995 me­tų, ka­den­ci­jos Šiau­lių ra­jo­no ta­ry­bos na­rys:

– Ko ga­li ti­kė­tis iš rin­ki­mų, jei­gu li­kus vos pu­sant­ro mė­ne­sio iki rin­ki­mų ne­ma­tai net kan­di­da­tų są­ra­šų? Juk rin­kė­jas nie­ko ne­ži­no net apie tai, kas kan­di­da­tuo­ja, ko­kios tai as­me­ny­bės. Ko­dėl sie­kia­ma, kad žmo­nės ei­tų bal­suo­ti nie­ko ne­ži­no­da­mi?

Tas pa­ts yra ne tik su sa­vi­val­dos, bet ir su pre­zi­den­to rin­ki­mais. Kan­di­da­tų į pre­zi­den­tus de­ba­tų nė­ra, žmo­nės ne­ži­no, kas jie to­kie, ko jie ei­na į tuos rin­ki­mus, ką jie da­rys Lie­tu­vos la­bui.

Dar nė­ra ne tik par­ti­jų kan­di­da­tų są­ra­šų, bet ir pro­gra­mų – ką jie veiks atė­ję į ta­ry­bą. Rin­kė­jai eis prie ur­nų, bet juk rink­sis ka­tę mai­še.

Ma­nau, kad to­kie už­slap­tin­ti rin­ki­mai ga­li bū­ti da­ro­mi net or­ga­ni­zuo­tai, kad žmo­nės ne­pra­dė­tų gi­lin­tis, stu­di­juo­ti są­ra­šus, pro­gra­mas. Juk da­bar ne­be­rei­kia, kad į rin­ki­mus atei­tų dau­giau nei pu­sė bal­sa­vi­mo tei­sę tu­rin­čių žmo­nių. Už­teks – kiek ateis! O tie, ku­rie ateis – ir iš­rinks vi­siems val­džią...

Li­kus ke­lioms die­noms iki rin­ki­mų vie­ną ki­tą straips­niu­ką iš­mes ir baig­sis dė­me­sys rin­kė­jams. O rin­kė­jai to­kio­je si­tua­ci­jo­je tur­būt rink­sis tuos, ku­rie yra jiems pa­žįs­ta­mi, ku­rių dar­bus jie jau ma­tė ir ku­ria­me są­ra­še yra įra­šy­tos jų pa­var­dės. Ki­tų pa­si­rin­ki­mo va­rian­tų ne­ma­tau.

Juk ži­no­me, kad į są­ra­šus vi­sa­da pri­si­pla­ka tų, ku­rie bus tik myg­tu­kų spau­dy­to­jai, ne spren­džian­tys, o pa­lai­kan­tys po­zi­ci­ją tų, ku­rie vis­ką nu­spren­džia ir yra kan­di­da­tų są­ra­šo vir­šu­je. Ko no­rė­ti sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se, jei net į Sei­mą ei­na be­moks­liai?

Pas­te­bė­jau, kad žmo­nės jau sten­gia­si ne­be­dis­ku­tuo­ti rin­ki­mų te­ma, ven­gia su­si­prie­ši­ni­mo, ne­ma­to vil­ties, kad kaž­kas ga­li keis­tis.

Pir­miau­sia iš po­li­ti­kų rei­kia dė­me­sio ei­li­niams žmo­nėms. Gy­ven­to­jai to la­bai pa­si­gen­da. Net se­niū­nas, ku­ris yra sa­vi­val­dy­bės veid­ro­dis, sto­vin­tis ar­čiau­siai žmo­nių, ir tas su­ge­ba su žmo­nė­mis ne­si­skai­ty­ti. Ne­kal­ba su žmo­gu­mi, kaip rei­kė­tų, ne­si­lai­ko nu­sta­ty­tų įsta­ty­mais ter­mi­nų, ne­spren­džia gy­ven­to­jams rū­pi­mų klau­si­mų, su gy­ven­to­jais at­si­ra­ši­nė­ja per sa­vi­val­dy­bę.

Jei­gu se­niū­nai ne­ren­ka­mi, tai dar ne­reiš­kia, kad sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­to­rius ne­pri­va­lo se­niū­nų kont­ro­liuo­ti. Di­džiau­sia blo­gy­bė yra tai, kad už­si­sė­di po­stuo­se, tam­pa die­vais ir ne­be­sis­kai­to su žmo­nė­mis.

Sa­vi­val­dy­bė­je dir­ban­tys vals­ty­bės tar­nau­to­jai ir­gi daž­niau­siai įpra­tę tik at­si­ra­ši­nė­ti, o ne konk­re­čiai pa­dė­ti.

Gal­būt leng­viau­sia žmo­nėms bus at­si­rink­ti iš kan­di­da­tų į me­rus, nes bent jau ži­no­ma, kas į juos eis, bu­vo pa­skelb­ta. O vi­sa ki­ta įeis į is­to­ri­ją tuo, kad dar to­kių už­slap­tin­tų rin­ki­mų at­kur­tos Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je nė­ra bu­vę.

Už sa­vo gy­ve­ni­mą at­sa­ko­my­bę pri­sii­mu pa­ti

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ,

pa­kruo­jie­tė, me­ninin­kė

Apie sa­vi­val­dos rin­ki­mus ne­gal­vo­jau – man jie vi­siš­kai ne­svar­būs, nors tu­rė­jau net dvie­jų po­li­ti­nių par­ti­jų at­sto­vų pra­šy­mų su­tik­ti bent bū­ti įra­šy­tai į jų rin­ki­mų są­ra­šus. Te­ko il­gai įro­di­nė­ti, kad jo­kia po­li­ti­ka ar val­džia ne­si­do­miu ir ne­ke­ti­nu do­mė­tis. Dau­giau nei prieš me­tus pa­kei­tu­si veik­lą (at­si­sa­kiu­si žur­na­lis­ti­kos), pa­kei­čiau ir sa­vo in­te­re­sus. Ne­si­do­miu ir in­for­ma­ci­ja, kas vie­ti­nė­je val­džio­je vyks­ta, ko­kie jos spren­di­mai, ko­kios po­li­ti­nės jė­gos ra­jo­ne jau ren­gia­si rin­ki­mams. Man tai nė­ra ak­tua­lu.

Nors ir ga­liu bū­ti ap­šauk­ta pi­lie­tiš­ku­mo sto­ka, pa­ti taip ne­ma­nau. To jaus­mo tik­rai ne­pra­ra­dau. Ne­ma­nau, kad su to­kia po­zi­ci­ja apie vie­tos sa­vi­val­dos rin­ki­mus esu vie­na iš ne­dau­ge­lio. Juk vi­sa­da bu­vo ak­ty­vio­ji ir pa­sy­vio­ji vi­suo­me­nės da­lis.

Be­je, te­ko ne kar­tą įsi­ti­kin­ti, kad kū­ry­bi­nės veik­los žmo­nės, tarp ku­rių ten­ka bū­ti, ma­žiau­siai do­mi­si rin­ki­mais. Ne­bent pre­zi­den­to. Kū­ry­ba, gam­ta, kny­gos ir me­nas sėk­min­gai uži­ma vi­sas tas in­for­ma­ci­jos tal­pyk­las, ku­rio­se vie­tos „vi­suo­ti­niam ju­dė­ji­mui dėl sa­vi­val­dy­bių rin­ki­mų“ tie­siog ne­lie­ka. Pa­si­rin­kęs įdo­mią veik­lą, ga­li tu­rė­ti vis­ką, ko rei­kia pil­na­ver­čiam gy­ve­ni­mui.

Gal taip yra ir ta­da, kai dau­giau at­sa­ko­my­bės už sa­vo gy­ve­ni­mo ko­ky­bę pri­sii­mi sau, o ne pri­ski­ri kaž­ko­kiai vie­tos val­džiai. Kai iš jos nie­ko ne­si­ti­ki, ne­lau­ki, ne­pro­jek­tuo­ji sa­vo atei­ties vil­da­ma­sis iš­rink­tai­siais, tuo­met ga­li bū­ti lais­vas nuo ap­mau­do dėl ne­ti­ku­sių ar pa­rei­gas ne­mok­šiš­kai at­lie­kan­čių vie­tos val­di­nin­kų. Ta­čiau kaž­ko­dėl mū­sų vi­suo­me­nė­je pa­gie­ža vie­tos val­džiai vis dar po­pu­lia­ri.

Ma­ža­me ra­jo­ne, to­kia­me kaip Pak­ruo­jo, pa­sta­rai­siais me­tais spar­čiai ma­žė­jo rin­kė­jų. Se­ni mirš­ta, jau­ni iš­va­žiuo­ja. Ti­kė­tis, kad sa­vi­val­dy­bės rin­ki­mai ga­li kaip nors su­stab­dy­ti ra­jo­no de­mog­ra­fi­nių ve­žė­čių dar­dė­ji­mą že­myn, yra nai­vu. Va­džios – ne­bent įsta­ty­mų lei­dė­jo – Sei­mo ran­ko­se. O Sei­mo rin­ki­muo­se bū­ti ak­ty­viam rin­kė­jui – tie­siog bū­ti­na.

No­rė­čiau bal­suo­ti už as­me­ny­bes, o ne už są­ra­šą

Vai­das SAP­RA­GO­NAS

Ju­ve­ly­ras

Ar­tė­jant rin­ki­mams ky­la na­tū­ra­lus klau­si­mas: „Už ką bal­suo­ti?“. Po jo ky­la dar vie­nas klau­si­mas: „Kas bus po rin­ki­mų? Ar ir vėl keik­si­me nau­jai iš­rink­tą val­džią?“

Tik­riau­siai taip ir bus. Nes dau­ge­lis žmo­nių įti­kė­ję, jog ne jie pa­tys, o val­džia tu­ri kur­ti jų gy­ve­ni­mą. Taip, daug kas pri­klau­so nuo šalies ir sa­vi­val­dy­bių val­džios. Ji pri­va­lo žmo­nėms su­da­ry­ti są­ly­gas ge­riau gy­ven­ti. Ta­čiau ir žmo­gus pri­va­lo rū­pin­tis sa­vo bū­ti­mi, kie­mu, gat­ve, bend­ruo­me­ne, o ne lauk­ti, kol ma­na nu­kris iš dan­gaus.

Šian­dien Lie­tu­vo­je la­bai pa­to­gu bū­ti me­rais, mi­nist­rais, nes žmo­nės ne­rei­ka­lau­ja at­sa­ko­my­bės. Ne­mo­kam su­si­vie­ny­ti ir pa­ko­vo­ti. Tik pa­vie­niui bur­no­jam ir kei­kiam val­džią.

Ant­ra ver­tus, žmo­gus bi­jo dėl sa­vo ir sa­vo vai­kų atei­ties, dre­ba dėl duo­nos kąs­nio, ku­rio ga­li ne­tek­ti. Bal­suo­ja už tuos, ku­rie yra val­džio­je, nes vi­sos įstai­gos per­si­smel­ku­sios par­ti­jo­mis. No­ri dar­bo – stok į par­ti­ją, šlie­kis prie val­dan­čių­jų. Kol par­ti­nės ir bui­ti­nės ko­rup­ci­jos neiš­nai­kin­si­me po­li­ci­nė­mis prie­mo­nė­mis, tol nie­ko ne­bus.

Šiuo me­tu par­ti­jos šo­ka rin­ki­mų vi­lio­ti­nį. Kiek­vie­na no­ri pa­si­ro­dy­ti ge­res­nė už ki­tą, tik vie­nin­te­lė ži­nan­ti ke­lią į žyd­rą dan­gų. Da­bar val­dan­tys – blo­gi, mes bū­si­me ge­res­ni. Bet ky­la na­tū­ra­lus klau­si­mas: "Jei­gu Jūs to­kie bal­ti, ko­dėl no­ri­te sės­ti į su­pur­vin­tą krės­lą? Su­si­pur­vin­si­te bal­tas kel­nes.“

Ne­su nu­si­tei­kęs prieš par­ti­jas. Tik jų Lie­tu­vo­je ryš­kiai per daug. Kad ir Kel­mės ra­jo­ne – jau nė­ra nė tris­de­šim­ties tūks­tan­čių gy­ven­to­jų, at­me­tus vai­kus, gal lik­tų tik 20 tūks­tan­čių, o var­žy­sis aš­tuo­ni kan­di­da­tai į me­rus ir dar dau­giau par­ti­jų są­ra­šų.

Aš no­rė­čiau bal­suo­ti už as­me­ny­bes, o ne už są­ra­šus. Nes są­ra­šuo­se ša­lia ly­de­rio sto­vi ir jo kai­my­nas, gi­mi­nai­tis ar me­džiok­lės drau­gas. Tai­gi, jei­gu ly­de­ris taps me­ru, pa­sta­ra­sis, kad ir ne­la­bai pro­tin­gas, ga­li tap­ti vi­ce­me­ru.

Ti­kiu, jog kiek­vie­nos par­ti­jos są­ra­šuo­se yra as­me­ny­bių. Už jas ir no­rė­čiau bal­suo­ti. Už žmo­nes, ku­rie jau kaž­ką nu­vei­kę Kel­mei, ku­rie yra ži­no­mi. Nes­var­bu, ko­kios par­ti­jos rū­bu jie vil­ki. O kai bal­suo­ji už są­ra­šą – tik už są­ra­šą ir bal­suo­ji.

To­dėl ne­smer­kiu žmo­nių, ku­rie nei­na bal­suo­ti. Taip jie iš­reiš­kia sa­vo po­zi­ci­ją. Tai ty­lus jų pro­tes­tas prieš per­ne­lyg su­par­tin­tą rin­ki­mų tvar­ką. Kar­tais pa­dis­ku­tuo­ju su pro­tin­gais žmo­nė­mis. Jie sa­ko: „Bal­suok ne­bal­sa­vęs. Vis tiek neat­si­tiks taip, kad tie, už ku­riuos bal­suo­ji, lai­mės ab­so­liu­čią dau­gu­mą. Fi­na­le "mė­ly­nie­ji“ su­si­jungs su „rau­do­nai­siais“ ir vėl bus tas pa­ts.

Žmo­nes nuo po­li­ti­kos at­kra­to dar ir tai, kad ne­be­li­ko po­li­ti­nės kul­tū­ros. Ne­be­li­ko tų se­nų­jų tik­rų­jų gi­lu­mi­nių po­li­ti­kų. Vi­sa po­li­ti­ka su­ka­si apie lo­vį ir pi­ni­gus. Dau­ge­lis šian­die­ni­nių po­li­ti­kų nė­ra eli­tas. Į me­rų kė­des tai­ko už juo­dą­ją bu­hal­te­ri­ją teis­tas Us­pas­ki­chas, per ky­šį su­si­komp­ro­mi­ta­vęs Eli­gi­jus Ma­siu­lis.

Tik­ra­sis eli­tas nu­stum­tas į kam­pus. O do­ro žmo­gaus nu­ver­ti­ni­mas yra bai­siau­sia šian­die­ni­nės po­li­ti­kos klai­da.

Už­ra­šė Ina VIR­GA­NAUS­KAI­TĖ

Inos VIR­GA­NAUS­KAI­TĖS nuo­tr.