Gražiai subėga spalvos ir vaizdai...

Gra­žiai su­bė­ga spal­vos ir vaiz­dai...

Dia­na STUN­GU­RIE­NĖ

Dai­li­nin­kė, me­no­ty­ri­nin­kė, pe­da­go­gė Li­gi­ja Sta­le­vi­čie­nė sa­vo 90-me­tį pa­mi­nė­jo kuk­lia pa­ro­da. Pa­gerb­ti me­ni­nin­kę su­si­rin­ko ne­gau­sus drau­gų ir bu­vu­sių mo­ki­nių bū­re­lis. Nes­kam­bė­jo pa­ro­do­je iš­ki­lios fra­zės, ne­bu­vo ir gar­bin­gų ap­do­va­no­ji­mų, ne­pri­si­mi­nė dai­li­nin­kės Sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros sky­rius, ne­pa­ger­bė ir Šiau­lių dai­li­nin­kų sky­rius, nie­kas nea­tė­jo ir iš Vai­kų dai­lės mo­kyk­los, ku­rio­je L. Sta­le­vi­čie­nė iš­dir­bo ke­lis de­šimt­me­čius.

Gal to­dėl, kad pa­ro­da bu­vo per men­kai iš­rek­la­muo­ta – tik ne­di­de­lis skel­bi­mė­lis, iš­ka­bin­tas bib­lio­te­ko­je; o gal to­dėl, kad laik­me­tis da­bar toks – vi­sur „jau­ni ir ener­gin­gi“, jiems rei­kia kuo sku­biau „at­lais­vin­ti vie­tas“. Ar­gi žmo­gaus pa­skir­tis nė­ra pa­čiam su­si­kur­ti sa­vo vie­tą „po Sau­le – pa­sau­ly­je“, ne­si­sten­giant įšok­ti į jau su­kur­tą? Kiek­vie­nas at­si­ne­šam sa­vo li­ki­mą – sėk­mę ir ne­sėk­mes, džiaugs­mus ir ne­lai­mes – vi­si mes gims­ta­me sa­vo lai­ku. Tik gal­būt ne vi­si at­ran­da­me sa­vo Ke­lią, daž­nas klai­džio­ja klyst­ke­liais vis ban­dy­da­mas „įšok­ti“ į kaž­kie­no jau pra­min­tas vė­žes.

Li­gi­ja Sta­le­vi­čie­nė su­ra­do sa­vo ke­lią, nors, kaip pa­ti sa­kė „bu­vo gy­ve­ni­mo ga­ba­liu­kų ir la­bai su­kar­py­tų“.

Li­gi­ja Sta­le­vi­čie­nė gi­mė Pa­ne­vė­žio ap­sk. Spi­ra­kių kai­me. Mo­kė­si Šiau­lių mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je, vė­liau – Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je. Dir­bo Šiau­lių 5-ojoje vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar Didžd­va­rio gim­na­zi­ja) pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja ir aukš­tes­nėms kla­sėms ve­dė dai­lės pa­mo­kas. 1967 m. bai­gė Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tą. Nuo 1969 m. dir­bo Vai­kų dai­lės mo­kyk­lo­je. L. Sta­le­vi­čie­nė – Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos Ak­va­re­lės sek­ci­jos na­rė. Da­ly­va­vo mies­to ir res­pub­li­ki­nė­se pa­ro­do­se, su­ren­gė de­vy­nias per­so­na­li­nes pa­ro­das.

Me­ni­nin­kė lie­ja pei­za­žus, po­rtre­tus, na­tiur­mor­tus, yra įval­džiu­si su­dė­tin­gą ak­va­re­lės tech­ni­ką. Jos ak­va­re­lės iš­si­ski­ria ypa­tin­gu skaid­ru­mu. Nuo­sek­liai, ne­si­blaš­ky­da­ma su­ra­do sa­vo kū­ry­bos sti­lių, pa­rem­tą mū­sų lie­tu­viš­kos kla­si­ki­nės ak­va­re­lės mo­kyk­los pa­grin­du, – dai­li­nin­kės gy­ve­ni­mą nu­žvel­gė me­no­ty­ri­nin­kė ir drau­gė Mi­cha­li­na Ado­ma­vi­čie­nė.

–––

2007 m. žie­mą pa­lai­do­ju­si vy­rą Li­gi­ja Sta­le­vi­čie­nė pa­dė­jo tep­tu­ką ir, da­žus. At­sis­ky­rė nuo gy­ve­ni­mo, už­si­sklen­dė sa­vy­je, tar­si ap­mi­rė išo­ri­niam pa­sau­liui, ty­liai nu­gy­ven­da­ma su­vie­no­dė­ju­sias die­nas. Li­ko tik kny­gos. Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­kos (LAB)  Šiau­lių sky­riaus ve­dė­ja Jo­vi­ta La­pins­kai­tė nuo­lat kvies­da­vo me­ni­nin­kę į ren­gi­nius – pa­ro­dų ati­da­ry­mus, kur su­si­rink­da­vo vy­res­nio­sios kar­tos me­ni­nin­kai, „ri­pa­riu­mų“ da­ly­viai, pri­si­mi­ni­mais vis su­grįž­da­mi į sa­vo jau­nys­tę...

Taip su­si­ti­ki­mas po su­si­ti­ki­mo už­si­mez­gė pa­žin­tis su me­ni­nin­ke. 2016 m. stu­di­ja Gin-Dia apie L.Sta­le­vi­čie­nę su­kū­rė do­ku­men­ti­nę apy­brai­žą iš se­ri­jos „Šiau­lių me­ni­nin­kai“. Fil­mas bu­vo ku­ria­mas ke­le­rius me­tus. Pri­si­min­da­ma sa­vo gy­ve­ni­mą, Li­gi­ja tar­si pa­bu­do iš „le­tar­go mie­go“. Praė­jęs lai­kas iš lė­to su­grį­žo, at­skleis­da­mas il­gą ir su­dė­tin­gą dai­li­nin­kės gy­ve­ni­mą.

––

Gi­mė Li­lė Dud­ke­vi­čiū­tė 1928-ųjų ru­de­nį Spi­ra­kiuo­se, Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne. Tais me­tais jos tė­vas Vla­das Dud­ke­vi­čius – var­go­ni­nin­kas, pe­da­go­gas ir cho­ri­nės mu­zi­kos my­lė­to­jas – bu­vo ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės de­šimt­me­čiui skir­tu me­da­liu. Vie­no­je me­da­lio pu­sė­je bu­vo pa­vaiz­duo­ta J. Zi­ka­ro su­kur­ta „Lais­vės sta­tu­la“, o ki­to­je pu­sė­je įra­šas: „Per am­žius bu­dė­ję – lais­vę lai­mė­jom per au­kas ir pa­si­šven­ti­mą...“.

Vla­das Dud­ke­vi­čius (1889-1945) anks­ti pra­dė­jo sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą. Bai­gęs Rad­vi­liš­ky­je liau­dies mo­kyk­lą, išė­jo į kai­mus ir vien­kie­mius ,,da­rak­to­riau­ti“ bei pla­tin­ti už­draus­tą spau­dą.

Mo­kyk­lo­je pa­mė­go klau­sy­tis var­go­nų sklei­džia­mų gar­sų, tai ir nu­lė­mė to­les­nį jo gy­ve­ni­mą. Ke­le­tą me­tų mo­kė­si Šiau­lių gim­na­zi­jo­je, po to bai­gė Vil­niaus im­pe­ra­to­riš­ką­ją mo­kyk­lą. Kau­ne lan­kė aukš­tuo­sius mo­ky­to­jų kur­sus, įgi­jo pra­džios mo­kyk­los mo­ky­to­jo cen­zą, bai­gė J. Nau­ja­lio var­go­ni­nin­kų kur­sus. Dar ke­le­tą me­tų stu­di­ja­vo Kau­no kon­ser­va­to­ri­jos var­go­nų bei di­ri­ga­vi­mo kla­sė­se.

Mo­kė­si jis pas gar­sius to me­to Lie­tu­vos mu­zi­kus J. Nau­ja­lį, S. Šim­kų, J. Gruo­dį. Po to tę­sė pe­da­go­gi­nį dar­bą Pa­ne­vė­žy­je, Kre­tin­go­je ir Šiau­liuo­se. Vla­das Dut­ke­vi­čius, drau­gų mei­liai va­di­na­mas „Dū­da“, įvai­rio­se Lie­tu­vos vie­to­vė­se reng­da­vo ope­re­čių prem­je­ras, ku­rio­se daž­nai ir pa­ts da­ly­vau­da­vo – vai­din­da­vo ir dai­nuo­da­vo. Ke­tu­rių duk­te­rų tė­vas ska­ti­no my­lė­ti mu­zi­kos me­ną ir sa­vo duk­ras ...Viekš­niai, Ma­žei­kiai, Kal­ti­nė­nai, Su­ba­čius, Su­der­gis, Spi­ra­kiai, Pa­ne­vė­žys, Kre­tin­ga, Klai­pė­da (ra­jo­ni­nė dai­nų šven­tė 1938 m.), Šiau­liai – vi­so­se šio­se vie­to­vė­se Vla­das Dud­ke­vi­čius pa­li­ko sa­vo veik­los pėd­sa­ką.

Da­bar­ti­nė­je Šiau­lių ra­jo­no Gin­kū­nų So­fi­jos ir Vla­di­mi­ro Zu­bo­vų pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je Vla­das Dud­ke­vi­čius sep­ty­ne­rius me­tus iš­dir­bo mu­zi­kos mo­ky­to­ju. Iš Kre­tin­gos į Šiau­lius mo­ky­to­ją pa­ska­ti­no per­si­kel­ti au­gan­čios duk­ros, nes Kre­tin­go­je ne­bu­vo gim­na­zi­jos.

Tuo­met Gin­kū­nuo­se bu­vo pui­kus gra­fo Zu­bo­vo dva­ras, ku­rį val­dė jo pa­li­kuo­nys Fle­džins­kai. Dar jau­nas Jur­gis Fle­džins­kas (vė­liau ži­no­mas al­tis­tas, pro­fe­so­rius) už­suk­da­vo į Dud­ke­vi­čių na­mus mu­zi­kuo­ti. Šiuo­se na­muo­se nuo­lat skam­bė­jo mu­zi­ka. Ir kai vy­res­nio­ji se­suo įsto­jo į mu­zi­kos mo­kyk­lą, Li­lė taip pat pa­no­ro mo­ky­tis mu­zi­kos. Su gai­do­mis ir inst­ru­men­tu ji jau bu­vo su­si­pa­ži­nu­si na­muo­se, o mu­zi­kos mo­kyk­lo­je tris me­tus mo­kė­si for­te­pi­jo­no kla­sė­je.

L. Sta­le­vi­čie­nė pri­si­me­na, kad ta­da, kai jie gy­ve­no Gin­kū­nuo­se  (1938-1945), mo­kyk­la bu­vo ge­ro­kai ma­žes­nė – bu­vo tik se­na­sis jos pa­sta­tas, vie­na­me jo ga­le bu­vo kla­sės, o ki­ta­me gy­ve­na­mos pa­tal­pos, ku­rio­se ir įsi­kū­rė mu­zi­kos mo­ky­to­jas su šei­ma.

„Ka­ro me­tu net kar­vę lai­kė­me, tik įė­ji­mas į tvar­tą bu­vo iš ki­tos na­mo pu­sės. Mo­ki­niai ei­na pro vie­nas du­ris, o kar­vė iš­ve­da­ma pro ki­tas, to­kie bu­vo lai­kai“, – da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais me­ni­nin­kė.

Ta­čiau stip­riau nei mu­zi­ka Li­lę trau­kė dai­lė.

„Ma­ma gra­žiai pieš­da­vo ark­lius, vis pra­šy­da­vau: ma­ma, nu­piešk ark­lius“, – šyp­so­si dai­li­nin­kė.

Ma­mos šei­ma bu­vo la­bai mu­zi­ka­li. Ma­mos tė­vas Alek­sand­ras Šau­lins­kas tu­rė­jo ma­lū­ną ir bu­vo su­da­ręs šei­mos ka­pe­lą, ku­rio­je vi­si vai­kai gro­jo ko­kiu nors mu­zi­kos inst­ru­men­tu. Se­ne­lis gro­jo ar­mo­ni­ka, o Li­gi­jos ma­ma Ele­na – gi­ta­ra ir smui­ku.

Ma­mos šei­mo­je pu­se lū­pų bu­vo kal­ba­ma apie „ba­jo­riš­kus bo­bu­tės po­pie­rius“, bet atė­jus so­vie­tams ge­riau bu­vo pa­mirš­ti sa­vo ba­jo­riš­ką kil­mę. Ir į Si­bi­rą šei­ma ne­bu­vo iš­vež­ta tik „lai­min­go at­si­tik­ti­nu­mo“ dė­ka – pra­si­dė­jo ka­ras.

Du jau­ni ir ta­len­tin­gi žmo­nės – Vla­das Dud­ke­vi­čius ir Ele­na Šau­lins­kai­tė – su­kū­rė šei­mą, ku­rio­je gi­mė ke­tu­rios mer­gai­tės, sa­vo gy­ve­ni­mais įro­džiu­sios, ko­kį di­džiu­lį tur­tą joms per­da­vė tė­vai: vy­riau­sia – mu­zi­ko­lo­gė Da­nu­tė Kuz­mi­nie­nė, jau­niau­sia – folk­lo­ri­nio ju­dė­ji­mo en­tu­zias­tė, Mu­zi­kos aka­de­mi­jos il­ga­me­tė et­no­mu­zi­ko­lo­gi­jos dės­ty­to­ja Lai­ma Burš­kai­tie­nė, aku­še­rė Al­do­na Lau­cie­nė ir dai­li­nin­kė ak­va­re­lininkė Li­gi­ja Sta­le­vi­čie­nė.

–-

Kre­tin­go­je pie­ši­mo mo­ky­to­jas daž­nai ro­dy­da­vo Li­lės dar­bus prieš kla­sę. Tai, ma­tyt, ir su­tei­kė mer­gai­tei pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi. Prieš ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Klai­pė­do­je bu­vo lei­džia­mas lei­di­nė­lis vai­kams „Ban­ge­lės“, ku­ria­me bu­vo spaus­di­na­ma vai­kų kū­ry­ba – pie­ši­niai, ei­lė­raš­čiai.

Li­lė nu­siun­tė sa­vo pie­ši­nė­lį „Žie­mos nak­tis“, nu­pieš­tą mė­ly­nu ra­ša­lu su plunks­ne­le. Pie­ši­nė­lis bu­vo at­spaus­din­tas. Tuo­met bū­si­mo­ji dai­li­nin­kė lan­kė tre­čią sky­rių.

Gin­kū­nų mo­kyk­lo­je Li­lė na­mo pa­sto­gė­je įsi­ren­gė dirb­tu­ves, ten pra­leis­da­vo iš­ti­sas va­lan­das. Že­mė Gin­kū­nuo­se mo­lin­ga. Bū­da­vo, pri­si­ren­ka mer­gai­tė mo­lio ir lip­do fi­gū­rė­les, ku­rios ne vie­ne­rius me­tus sto­vė­jo ant pa­lan­gės pa­lė­pė­je – pir­mo­sio­se ir vie­nin­te­lė­se Li­gi­jos dirb­tu­vė­se.

Nuo Gin­kū­nų kal­ve­lių at­si­ver­da­vo pui­ki Šiau­lių pa­no­ra­ma – eže­ro mė­lis, baž­ny­čios bokš­tai, se­nie­ji Kal­niu­ko ra­jo­no na­me­liūkš­čiai – Li­gi­ja mėg­da­vo ta­py­ti tuos vaiz­dus. Gim­na­zi­jo­je pie­ši­mą dės­tė Teo­fi­lis Pet­rai­tis, ku­ris ir įskie­pi­jo ak­va­re­lės pra­dme­nis.

„Lie­pė nu­si­pirk­ti vi­siems lėkš­tes ir da­žus, bu­vo to­kie da­žai „Pe­li­kan“. Tuos da­žus rei­kė­jo pa­gal spal­vų ga­mą iš­si­dė­lio­ti lėkš­tės pa­kraš­ty­je“, – me­na dai­li­nin­kė.

Vaikš­ti­nė­da­mas tarp suo­lų mo­ky­to­jas iš­sa­ky­da­vo gim­na­zis­tėms taik­lias pa­sta­bas: čia „pur­vas“, čia „nei žu­vis nei mė­sa“. Li­gi­jos dar­bą daž­nai pa­ro­dy­da­vo prieš kla­sę – taip tu­ri at­ro­dy­ti skaid­ri ak­va­re­lė. „Tos pa­sta­bos įstri­go vi­sam lai­kui. Kai pie­šiu, vi­sa­da pri­si­me­nu – mo­ky­to­jas čia taip sa­kė, o čia taip“.

Bai­gu­si šeš­tą gim­na­zi­jos kla­sę Li­gi­ja įsto­jo į mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją, ku­rio­je tuo­met dir­bo le­gen­di­nis Šiau­lių dai­li­nin­kas Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius. Vai­kai jį va­din­da­vo „pen­ze­liu­ku“, nes sa­ky­da­vo „paimk pen­ze­liu­ką“, o ne tep­tu­ką. Ma­ty­da­mas Li­gi­jos ga­bu­mus G. Bag­do­na­vi­čius jai pa­siū­lė nu­pieš­ti Sta­li­no po­rtre­tą.

Nu­pie­šė, po­rtre­tą Ge­gu­žės 1-osios šven­tės pro­ga pa­ka­bi­no mies­to par­ke.

Pie­šė Li­gi­ja ir Šo­pe­no po­rtre­tą. Bū­da­vo to­kia ma­da – kai sce­na at­si­da­ro, tu­ri bū­ti po­rtre­tas. Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je tu­rė­jo vyk­ti Šo­pe­no mu­zi­kos kon­cer­tas – kon­cer­tas jau ry­toj, o po­rtre­to dar ne­tu­ri. Pa­siū­lė nu­pieš­ti: „Vi­si ma­tė, kad pie­ši­nė­ju, – pri­si­me­na Li­gi­ja Sta­le­vi­čie­nė. – Per nak­tį dir­bau, su ang­li­mi pie­šiau. Bu­vau ma­čiu­si žur­na­le, kaip per­pie­šia­mos nuo­trau­kos – su­si­li­ni­ja­vau pie­ši­mo la­pą ma­žais kvad­ra­tė­liais ir per­pie­šiau Šo­pe­no po­rtre­tą.“

––

1945 me­tais mi­rė tė­vas, šei­ma iš­si­sklai­dė. Li­gi­ja li­ko vie­na. Ne­tu­rė­jo nei kur gy­ven­ti, nei iš ko gy­ven­ti, bet, kaip pa­ti sa­ko, iš­gy­ve­no. Dar ne­tu­rė­da­ma nė aš­tuo­nio­li­kos ir neuž­bai­gu­si Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos, pra­dė­jo mo­ky­to­jau­ti.

„Tas gy­ve­ni­mo ga­ba­liu­kas bu­vo la­bai su­kar­py­tas“, – pri­si­me­na me­ni­nin­kė. Ta­me pa­čia­me pa­sta­te, da­bar­ti­nė­je Didžd­va­rio gim­na­zi­jo­je, o ta­da 5-oji vi­du­ri­nė mo­kyk­la, ku­ria­me prieš ka­rą ji pa­ti mo­kė­si mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je, vė­liau L. Sta­le­vi­čie­nė dvy­li­ka me­tų iš­dir­bo pie­ši­mo mo­ky­to­ja.

Pri­si­me­na, kad vai­kai tuo­met la­bai blo­gai pie­šė. Jau­nai mo­ky­to­jai pa­bo­do pa­mo­kų mo­no­to­niš­ku­mas ir vai­kų ne­no­ras pieš­ti. Ji pa­siū­lė vai­kams pieš­ti be pieš­tu­ko, iš­kart su da­žais. Ir pa­ti ste­bė­jo­si, ko­kius gra­žius pie­ši­nius vai­kai pra­dė­jo pieš­ti.

Mo­ky­to­ja iš­ka­bin­da­vo dar­bus, ir vi­są sa­vai­tę pa­ro­dė­lė puoš­da­vo kla­sės sie­nas. Kiek­vie­ną sa­vai­tę po pie­ši­mo pa­mo­kos pa­ro­dė­lė bu­vo at­nau­ji­na­ma. Pra­di­nė­se kla­sė­se ket­ve­rius me­tus vai­kai pieš­da­vo tik spal­vo­mis, o penk­to­je kla­sė­je ran­ka bū­da­vo taip įsi­dir­bu­si, kad mo­ki­niai jau leng­vai val­dė ir pieš­tu­ką.

Re­zul­ta­tai bu­vo pui­kūs – res­pub­li­ki­nia­me moks­lei­vių pie­ši­nių kon­kur­se Vil­niu­je net du jau­nos mo­ky­to­jos mo­ki­niai, ku­rių pa­var­des ji iki šiol pri­si­me­na – Jau­ni­kai­tė ir But­ke­vi­čius – bu­vo at­rink­ti į pa­ro­dą. Iki šiol dai­li­nin­kė sau­go sa­vo mo­ki­nių dar­bus.

Šiau­liuo­se tuo­met bu­vo la­bai ne­daug dai­li­nin­kų – G. Bag­do­na­vi­čius, J. Jan­kus. Bai­gęs ins­ti­tu­tą at­va­žia­vo Vik­to­ras Vir­bic­kas, ku­ris, dirb­da­mas pe­da­go­gi­nė­je mo­kyk­lo­je, dar va­do­va­vo ir Kul­tū­ros na­mų Ru­sų dai­lės stu­di­jai. Va­ka­rais su­si­rink­da­vo no­rin­tys pa­dir­bė­ti. Kar­tu su Li­gi­ja stu­di­ją lan­kė ta­da dar mo­ki­nu­kai, o da­bar gar­sūs me­ni­nin­kai Eduar­das Juch­ne­vi­čius ir Pet­ras Rep­šys.

„Ke­le­tą žie­mų dir­bo­me la­bai rim­tai; ta­pė­me su­sta­ty­tus na­tiur­mor­tus, pieš­da­vo­me iš na­tū­ros, lie­jo­me ak­va­re­les,“ – ko­kios ma­lo­nios bu­vo tos aki­mir­kos, pil­nos kū­ry­bos džiaugs­mo.

–––

Bė­go me­tai, L. Sta­le­vi­čie­nės sva­jo­nė mo­ky­tis Dai­lės ins­ti­tu­te ne­blė­so. Ji nea­ki­vaiz­di­niu bū­du už­bai­gė Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją, ir kai laik­raš­ty­je per­skai­tė, kad prie Dai­lės ins­ti­tu­to įsteig­tas me­no­ty­ros fa­kul­te­tas, tvir­tai nu­spren­dė sto­ti –„ži­no­ma, tai ne ta­py­ba ir ne gra­fi­ka, bet vis ar­čiau dai­lės“.

Į ins­ti­tu­to nea­ki­vaiz­di­nį sky­rių įsto­jo 1961 m., bū­da­ma 33 me­tų. Bai­gus pa­skir­ta į Dai­lės mo­kyk­lą di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja mo­ky­mo rei­ka­lams ir iš­dir­bo jo­je 18 me­tų. Dės­tė me­no is­to­ri­ją, ta­py­bos, kom­po­zi­ci­jos, pie­ši­mo pa­mo­kas, mo­kė ta­py­ti ak­va­re­le. Mo­ky­da­ma vai­kus ir pa­ti mo­kė­si, lie­jo ak­va­re­les, pra­dė­jo da­ly­vau­ti pa­ro­do­se.

1967 m. Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te įkur­ta Pie­ši­mo ka­ted­ra, įsteig­ta pie­ši­mo, brai­žy­bos ir dar­bų spe­cia­ly­bė. Į ins­ti­tu­tą pra­dė­jo va­žiuo­ti bai­gę Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­to ab­sol­ven­tai Aloy­zas To­lei­kis, Vi­to­lis Tru­šys, Ri­man­tas Bui­vy­das, An­ta­nas ir Al­do­na Vi­soc­kiai. 1967-ai­siais Šiau­liuo­se pra­dė­jo veik­ti vai­kų Dai­lės mo­kyk­la. Me­ni­nis gy­ve­ni­mas Šiau­liuo­se suak­ty­vė­jo.

Jau me­no­ty­ri­nin­kė L. Sta­le­vi­čie­nė ra­šė straips­ne­lius apie vyks­tan­čias Šiau­liuo­se pa­ro­das. Dai­lės mo­kyk­lo­je ji dir­bo kar­tu su dai­li­nin­kais Eduar­du Juch­ne­vi­čiu­mi, Si­gi­tu Pran­cui­čiu, Ka­ziu ir Bi­ru­te Kas­pe­ra­vi­čiais.

Ar­ti­mai bend­rau­da­ma su skulp­to­riais Bi­ru­te ir Ka­ziu Kas­pe­ra­vi­čiais, aky­lai ste­bė­da­ma jų kū­ry­bą, Li­gi­ja ry­žo­si ir pa­ti pa­ban­dy­ti su­kur­ti skulp­tū­rą – tė­vo ka­pui iš­skap­ta­vo ąžuo­li­nį kop­lyts­tul­pį.

Jai pa­ti­ko alie­jus. „Vi­sa­da ža­vė­jau­si alie­ju­mi ta­py­tais pa­veiks­lais, uos­ti dar neiš­džiū­vu­sių da­žų kva­pą. Bet su ak­va­re­le yra pa­pras­čiau, ga­li­ma dirb­ti be dirb­tu­vių – su­ran­di na­muo­se ko­kį kam­pą ir lie­ji.“

L. Sta­le­vi­čie­nės ak­va­re­lė­se do­mi­nuo­ja gam­ta. „Nu­va­žiuo­ju žie­mą pa­vaikš­čio­ti po miš­ką. Žval­gau­si, ste­biu ap­lin­ką... Tu­rė­jau ma­žą mol­ber­tu­ką, pa­da­ry­da­vau es­ki­zą, o jau na­muo­se lie­ju, dar ir dar kar­tą. Vie­nas dar­bas pa­pras­tai nu­si­se­ka. Ak­va­re­lė­je ne­ga­li­ma nu­ma­ty­ti, kaip su­bėgs da­žai. Kar­tais pa­si­se­ka, ir gra­žiai su­bė­ga spal­vos ir vaiz­dai.“

Fres­kos, sie­ni­nė ta­py­ba taip pat do­mi­no, no­rė­jo iš­ban­dy­ti sa­ve. Gra­fi­kas Vac­lo­vas Zig­man­tas re­ko­men­da­vo nuei­ti į vais­ti­nių val­dy­bą – bu­vo toks lai­kas, kai įstai­gų, or­ga­ni­za­ci­jų sie­nos bu­vo to­kios pil­kos, kad tik fres­kos jas pa­gy­vin­da­vo. Li­gi­ja už­sa­ky­mą ga­vo, ir ne vie­ną. Kaip da­žus pa­si­ga­min­ti, kad bū­tų tvir­tes­ni, pa­mo­kė Rai­mon­das Tru­šys, o Jus­ti­na Dob­ke­vi­čie­nė ap­žiū­rė­jo ir pri­ta­rė pa­si­rink­tai kom­po­zi­ci­jai.

Kai ku­rios me­ni­nin­kės fres­kos iki šiol iš­li­ku­sios. 1984 me­tais nu­ta­py­tas pa­no Gruz­džių am­bu­la­to­ri­jo­je ir fres­ka Ga­tau­čių vais­ti­nė­je. Tie­sa, su­griau­tas vai­kų dar­že­lis Gil­vy­čiuo­se, ne­be­li­ko ir dai­li­nin­kės su­kur­tos fres­kos; iš Už­ven­čio vais­ti­nės din­go jos nu­ta­py­tas trip­ti­kas.

1982 m. Li­gi­ja Sta­le­vi­čie­nė su­ren­gė pir­mą­ją per­so­na­li­nę ak­va­re­lių pa­ro­dą. Dar­bus pa­ro­dai vi­sa­da ne­šda­vo su di­džiu­liu jau­du­liu šir­dy­je. O pa­ma­čiu­si eksponuojamas sa­vo ak­va­re­les kiek­vie­ną sy­kį nu­steb­da­vo: „Pa­ma­tau dar­bus ki­to­mis aki­mis ir at­si­ran­da ėji­mas pir­myn“.

2018 m., mi­nint 150-ąsias Vy­dū­no gi­mi­mo me­ti­nes, me­ni­nin­kei bu­vo pa­siū­ly­ta nu­lie­ti Vy­dū­no po­rtre­tą. Kiek pa­gal­vo­ju­si nu­ta­rė pa­ban­dy­ti. Po mė­ne­sio Vy­dū­no po­rtre­tas bu­vo nu­ta­py­tas. L. Sta­le­vi­čie­nė džiau­gė­si, kad vėl at­gi­mė no­ras ta­py­ti, lie­ti ak­va­re­lę, kad ne­din­go įgū­džiai – tar­si „pa­ti ran­ka ži­no, ką da­ry­ti“.

Me­ni­nin­kė dar kar­tą įro­dė, kad ta­len­tas ne­tu­ri am­žiaus cen­zo. Svar­biau­sia, kad ne­ding­tų gy­ve­ni­mo džiaugs­mas.

„Ko­jos ne­be­vaikš­to kaip anks­čiau, ir tam­so­je ma­tau pra­stai – ma­žai be­ju­du. Kai­my­nė Da­nu­tė Kont­ri­mie­nė ap­lan­ko, at­ve­ža iš par­duo­tu­vės mais­tą, ji ma­ne ir į pa­ro­dą nu­ve­žė, par­ve­žė. Su jos tė­vais Kup­šiais kai­my­na­vo­mės il­gus me­tus... Prieš ke­le­rius me­tus, 2016 m. bu­vau nu­skri­du­si į Ang­li­ją pas anū­ką Dei­vi­dą. Jis ten, Dar­ling­to­ne gy­ve­na su šei­ma. Jau tu­riu ir proa­nū­kę Da­nie­lę, – ro­do nuo­trau­kas ir da­li­na­si šei­my­ni­ne lai­me me­ni­nin­kė. – Be­tu­riu vie­ną se­se­rį, jau­niau­sią­ją Lai­mu­tę. Ji su šei­ma gy­ve­na Vil­niu­je, kas­dien su­si­skam­bi­na­me... Ži­no­ma, gy­ve­ni­mas tę­sia­si, bet aš jį da­bar dau­giau ste­biu iš ša­lies. Ry­tais pra­bun­du anks­ti, kai dar tam­su, gu­lė­da­ma žiū­riu pro lan­gą kaip brėkš­ta, kaip pa­te­ka sau­lė... Nebe tiek daug man be­li­ko,“ – nu­si­šyp­so šiau­lie­tė pe­da­go­gė, me­no­ty­ri­nin­kė, dai­li­nin­kė ak­va­re­lininkė Li­gi­ja Sta­le­vi­čie­nė.

––––

Pa­nau­do­ta me­džia­ga:

And­riaus Amo­le­vi­čiaus str. „Po kai­mus ir vien­kie­mius“, 1989.03.24 „Kal­ba Vil­nius“

Liud­vi­ko Gied­rai­čio str. „Liau­dies dai­nų sek­ly­čio­je“, „Liau­dies kul­tū­ra“, 2003 m. nr.3

Li­gi­jos Sta­le­vi­čie­nės ir G. Stun­gu­rio ar­chy­vų nuot­rau­kos

G. Stun­gu­rys. L. Sta­le­vi­čie­nės po­rtre­tas, ak­va­re­lė, 2018 m.

L. Sta­le­vi­čie­nės ak­va­re­lių pa­ro­da, 2018 m. gruo­džio 17 d., ŠAVB.

Dok. fil­mo „Šiau­lių me­ni­nin­kai. Li­gi­ja Sta­le­vi­čie­nė“ prem­je­ra LAB Šiau­lių fi­lia­le, 2016 m. sau­sio 19 d.

Dud­ke­vi­čių šei­ma, pa­ti ma­žiau­sio­ji Li­lė Dud­ke­vi­čiū­tė (Li­gi­ja Sta­le­vi­čie­nė), 1933 m.

L. Sta­le­vi­čie­nė. Tė­vo po­rtre­tas, ak­va­re­lė 1986 m.

Su se­se­ri­mi, sto­vi Ele­na Šau­lins­kai­tė (Li­gi­jos ma­ma).

Prie Ver­du­lių (Rad­vi­liš­kio r.) van­dens ma­lū­no. Iš de­ši­nės tre­čias ir ket­vir­tas – se­ne­liai Alek­sand­ras ir Bar­bo­ra Šau­lins­kai. Ket­vir­ta iš kai­rės – ma­ma Ele­na Šau­lins­kai­tė. Apie 1905 m.

L. Sta­le­vi­čie­nė, po pa­ro­dos.

Pa­ro­da „Vy­dū­no po­rtre­tas“, 2018 m. lapk­ri­čio 7 d.: L. Sta­le­vi­čie­nė , D. Juch­ne­vi­čie­nė, S. Pran­cui­tis, ŠAVB.

L. Sta­le­vi­čie­nė. Pu­šys žie­mą, ak­va­re­lė, 2001 m.

L. Sta­le­vi­čie­nė prie pa­čios nu­ta­py­to Vy­dū­no po­rtre­to, 2018 m. gruo­džio 17 d., ŠAVB.