Vieno ryškiausių ledynmečio pėdsakų Lietuvoje nepastebi net vietiniai

Vie­no ryš­kiau­sių le­dyn­me­čio pėd­sa­kų Lie­tu­vo­je ne­pas­te­bi net vie­ti­niai

Jo­niš­kio ra­jo­ne, Ža­ga­rės re­gio­ni­nia­me par­ke, stūk­so Lin­ku­vos kal­va­gūb­rio da­lis, ties Gau­di­kių kai­mu iš­ki­lu­si net 97,25 m. Tai – vie­nas ryš­kiau­sių praė­ju­sio le­dyn­me­čio re­lik­tų vi­so­je Lie­tu­vo­je, ta­čiau apie jį ne­ži­no net kai ku­rie vi­sai ša­li­mais gy­ve­nan­tys vie­ti­niai. Par­ko spe­cia­lis­tai nea­be­jo­ja – to­kias gam­tos vie­tas pri­va­lu iš­sau­go­ti ir pa­žin­ti.

Nu­ke­lia 13 tūkst. me­tų at­gal

Ties aukš­čiau­sia Lin­ku­vos kal­va­gūb­rio da­li­mi įsteig­tas Gau­di­kių geo­mor­fo­lo­gi­nis draus­ti­nis, uži­man­tis 322 ha plo­tą. Taip sie­kia­ma iš­sau­go­ti Gau­di­kių mo­re­ni­nį gūb­rį – svar­bų mo­re­ni­nio kal­va­gūb­rio frag­men­tą. Mo­re­na va­di­na­ma le­dy­no su­neš­tų uo­lie­nų san­kau­pa, su­si­da­ran­ti to­je vie­to­je, kur tir­po le­dy­nas.

Vi­sas Lin­ku­vos kal­va­gūb­ris, nu­si­tę­sian­tis net 120 km, su­si­da­rė bū­tent pa­sku­ti­nio­jo le­dy­no me­tu. Tad at­vy­kus prie Gau­di­kių gūb­rio ga­li­ma tie­sio­gi­ne to žo­džio pra­sme pa­ma­ty­ti vie­nus ryš­kiau­sių pa­sku­ti­nio­jo Lie­tu­vo­je ke­lia­vu­sio le­dy­no pėd­sa­kų.

Šiuos pa­li­ko iš Pie­tų Lie­tu­vos be­si­trau­kian­tis va­di­na­mo­jo Ne­mu­no ap­le­dė­ji­mo le­dy­nas, ku­ris ju­dė­da­mas po da­bar­ti­nę ša­lies te­ri­to­ri­ją ke­lis kar­tus su­sto­jo ir vėl pa­si­stū­mė­jo. Prieš 13 tūks­tan­čių me­tų jau pa­sku­ti­nį­kart le­dy­nas su­sto­jo Šiau­rės Lie­tu­vo­je, kur su­for­ma­vo Lin­ku­vos gūb­rį ir Žiem­ga­los ly­gu­mą.

Pa­ly­gi­nus su ki­to­mis aukš­tu­mo­mis, Gau­di­kių gūb­rys žvel­giant pli­ka aki­mi ga­li pa­si­ro­dy­ti ne­la­bai kuo ypa­tin­gas, ta­čiau geo­lo­gi­niu at­žvil­giu yra itin reikš­min­gas ir žy­mi­mas ne tik Lie­tu­vos, bet ir už­sie­nio ša­lių geo­lo­gų ty­ri­muo­se kaip pa­sku­ti­nio­ji le­dy­no slin­ki­mo ri­ba.

Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko, ku­ria­me ir ga­li­ma ras­ti šį draus­ti­nį, vy­resn. spe­cia­lis­tė Mo­des­ta Biels­kie­nė pa­ste­bi, jog moks­li­nin­kams vie­ta gal­būt net įdo­mes­nė, nei pa­pras­tiems lan­ky­to­jams: „Gūb­rys trau­kia spe­cia­lis­tus, o žmo­nės daž­nai jo gal ne­tgi ne­pas­te­bi, nors vie­ti­niams vie­ta ir ži­no­ma. No­rė­tų­si, jog pa­žin­tu­me ne vien kaž­kur to­li esan­čius gam­tos ob­jek­tus, bet ir tai, kas yra vi­siš­kai ša­lia“.

Eks­kur­si­jos nu­ste­bi­na net vie­ti­nius

Spe­cia­lis­tė pa­sa­ko­ja, kad nors eks­kur­si­jų par­ke ne­trūks­ta, daž­niau jos pri­trau­kia ke­liau­to­jus iš ki­tų mies­tų, o ne ap­lin­ki­nius gy­ven­to­jus.

„Drįs­čiau spė­ti, kad tai vie­na tų vie­tų, ku­ri vie­ti­niams yra to­kia įpras­ta, kad dau­ge­lis net ne­su­si­mąs­to, kaip ji at­si­ra­do. Ke­lis kar­tus ve­dant eks­kur­si­ją yra nu­ti­kę taip, jog vi­sai ne­ti­kė­tai prie mū­sų pri­si­jun­gė ža­ga­rie­čiai ir bū­tent jiems fak­tai apie le­dyn­me­tį su­kė­lė pa­čią di­džiau­sią nuo­sta­bą, net bu­vo sun­ku pa­ti­kė­ti, jog bū­tent čia to­kia svar­bi geo­lo­gi­nė li­ni­ja“, – pa­ste­bi M. Biels­kie­nė.

Spe­cia­lis­tė džiau­gia­si, kad gam­tos pa­vel­do ob­jek­tai su­lau­kia vis dau­giau dė­me­sio. Re­gis, la­biau­siai to­dėl, kad vis po­pu­lia­riau tam­pa sa­vo lais­vą lai­ką pra­leis­ti ak­ty­viai do­min­tis skir­tin­gais ša­lies kam­pe­liais ir ypa­tin­gais jos pa­vel­do ob­jek­tais.

„Jau­čia­me, jog no­ras pa­žin­ti sa­vo ša­lį, sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti jos gam­tą ir ją iš­vaikš­čio­ti po tru­pu­tį vėl at­gau­na po­pu­lia­ru­mą ir sa­vait­ga­lius tam pa­ski­rian­čių žmo­nių vis dau­gė­ja. Ke­lias pro Gau­di­kių geo­mor­fo­lo­gi­nį draus­ti­nį ve­da ir link Mū­šos ty­re­lio pa­žin­ti­nio ta­ko, ku­ris taip pat įro­do, jog šian­dien ga­li­ma žmo­nes pri­trauk­ti ir siū­lant ak­ty­vų pa­ži­ni­mui skir­tą lais­va­lai­kį“, – svars­to Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko at­sto­vė.

Tu­ri­me iš­sau­go­ti atei­ties kar­toms

Prit­rau­kiant nau­jus lan­ky­to­jus be ga­lo svar­bu ne­pa­mirš­ti ir prio­ri­te­to – ap­sau­go­ti Lin­ku­vos kal­va­gūb­rį. Tai reiš­kia, jog ke­liau­to­jai ne­ga­li elg­tis neat­sa­kin­gai ir pa­lik­ti šiukš­lių ar nu­si­skin­ti jiems pa­ti­ku­sių au­ga­lų. Tie­sa, to­kį stan­dar­tą Lie­tu­vos gy­ven­to­jams pa­siek­ti, re­gis, vis leng­viau.

„Pa­vyz­džiui, Mū­šos ty­re­lio pa­žin­ti­nia­me ta­ke są­mo­nin­gai neį­ren­gė­me šiukš­lia­dė­žių ir tai nie­kam ne­truk­do – ran­da­me blo­giau­siu at­ve­ju vie­ną, ki­tą sal­dai­nių po­pie­rė­lį. Rei­kia žmo­nė­mis pa­si­ti­kė­ti – vi­są lai­ką ša­lia ne­sto­vė­si ir ne­pri­žiū­rė­si, to­dėl daug svar­biau yra iš anks­to skie­py­ti po­žiū­rį, jog ne­pa­gar­ba gam­tai ken­kia tik mums pa­tiems“, – ti­ki M. Biels­kie­nė.

Nors le­dy­no ju­dė­ji­mo su­for­muo­tas gūb­rys prie Gau­di­kių kai­mo sto­vi jau tūks­tant­me­čius, ne­rei­kė­tų da­ry­ti prie­lai­dos, jog jis, kaip ir ki­ti, ro­dos to­kie ne­pa­ju­di­na­mi ob­jek­tai gy­vuos ne­pai­sy­da­mi jo­kios žmo­gaus veik­los – iš tie­sų jiems rei­kia ap­sau­gos ir žmo­nių rū­pes­čio.

„Pri­va­lo­me iš­sau­go­ti svar­biau­sius gam­tos ob­jek­tus atei­ties kar­toms. Gy­ve­na­me di­džiu­lio var­to­to­jiš­ku­mo lai­kais, kai vi­si pra­tę pa­nau­do­ti daik­tą ir jį iš­mes­ti. Jei to­liau ne­kei­si­me šio po­žiū­rio ir ne­si­steng­si­me gam­tos iš­sau­go­ti, tai už ke­lias­de­šim­ties ar ke­lių šim­tų me­tų ji jau bus ne­beat­pa­žįs­ta­ma. Nor­ma­lu, kad iš da­lies gam­ta kin­ta – vie­nos gy­vū­nų rū­šys iš­nyks­ta, ki­tos at­si­ran­da – bet šian­dien tas pro­ce­sas vyks­ta ne­na­tū­ra­liai grei­tai ir pa­vo­jin­gai“, – aiš­ki­na Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko vy­resn. spe­cia­lis­tė M. Biels­kie­nė.

Užs. Nr. 411237