Naujausios
Vaistas nuo ligų ir vienatvės
Ryškiausi vaikystės prisiminimai, pirmoji meilė, geriausia draugė, baisiausia šukuosena, išsiskyrimai, praradimai ir šiandiena – tokie "Forumo" teatro senjorų suvaidinti etiudai publiką vertė kvatotis, diskutuoti ir net nubraukti ašarą. Antrus metus su senjoromis dirbanti aktorė Monika Šaltytė sako, kad šios moterys – pavyzdys, kokia norėtų būti pati, sulaukusi jų amžiaus.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Etiudai – iš pačių gyvenimo
Trečiadienio popietę septynios Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto (TAU) Kultūros ir meno fakulteto studentės susirinko į generalinę repeticiją prieš vaidinimą. Daugumai – tai jau antrasis spektaklis, dviem narėms – pirmasis, jaudulį prieš išeinant į sceną sako jaučiančios visos.
„Visko būna: ir pamirštam, ir užsikertam, bet kažkaip išsisukam“, – šypsosi Teresė Lukošienė.
„Kai repetuojame vienos, ne taip ir jaudinamės, bet kai reikia prieš beveik 250 žmonių atsistoti, širdelė tuksena. Stengiamės padėti viena kitai išeiti iš bet kokios padėties, kad atrodytų, jog taip ir turi būti“, – sako Sigita Alejūnienė.
Etiudai iš pačių moterų pasakojimų gimė per porą mėnesių.
„Čia mūsų vaikystės, jaunystės, meilės, džiaugsmų ir netekčių trupiniai sudėti“, – sako T. Lukošienė.
M. Šaltytė linksmų iš skaudžių savo studenčių pasakojimų padarė keturių valandų įrašą.
„Medžiagos pakaktų trims romanams. Man didžiausias skausmas buvo tai sutrumpinti, sutalpinti į spektaklį. Apkarpau skaudančia širdimi, ateinam, pasibandom, ir matau, kad dar reikia trumpinti“, – pasakoja aktorė.
Spektaklyje moterys pasakoja ne savo, o savo kolegių istorijas. Teatro vadovės įsitikinimu, svetimą istoriją, net labai skaudžią, galima laisviau papasakoti.
„Kažkokiame taške, džiaugsmingame ar skausmingame, tie skirtingi likimai susikerta. Man tai buvo labai įdomu ir svarbu“, – sako M. Šaltytė.
Negaili gerų žodžių vadovei
Buvusi mokytoja T. Lukošienė "Forumo" teatre vaidina antri metai. Šypsodamasi sako, kad negalėjo atsakyti savo mokinei ir kolegei Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje M. Šaltytei.
Antrus metus vaidina ir Silvija Povilaitienė, taip pat buvusi mokytoja. Ją paskatino dukra Nomeda Šatkauskienė, dirbanti Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
„Žiūrėti į kitus lengva, o kai reikia pačiam vaidinti, supranti, koks nelengvas aktorių darbas“, – sako moteris.
Ilgą laiką Dainų pirminės sveikatos priežiūros centre dirbusi gydytoja Benedikta Gurinienė pasakoja neseniai išėjusi į pensiją ir nusprendusi prisijungti prie M. Šaltytės vadovaujamos trupės.
„Aš ją nepaprastai gerbiu kaip aktorę ir kaip žmogų. Jos „Geismų tramvajų“ žiūrėjau tris kartus, verkiau ir visiems sakiau nueiti pažiūrėti. Kai sužinojau, kad M. Šaltytė vadovauja "Forumo" teatrui, pasakiau sau, kad būtinai nueisiu, nes vaikystėje pati svajojau vaidinti, režisuoti, o senatvėje pasitaikė tokia gera proga, tai kaip nepasinaudoti?“ – sako B. Gurinienė.
Danutė Genienė, buvusi dėstytoja, taip pat naujokė.
„Pernai lankiau TAU Kultūros ir meno fakultetą ir teko laimė pamatyti Monikos režisuotą spektaklį. Man taip patiko, buvau sužavėta, kaip moterys gražiai vaidina. O dar jos pasakojo, kokios smagios repeticijos būdavo! Šiais metais ir aš užsirašiau. Galvojau, kad man, visiškai neprisilietusiai prie tokių dalykų, bus sunku, bet aš trupučiuką apsižvalgysiu ir išeisiu. Ir kaip manote? Atėjau iki pat finalo“, – šypsodamasi pasakoja ponia Danutė.
Finansininkė S. Alejūnienė sako, kad jų užsiėmimai būna labai smagūs: repetuoja, žaidžia įvairius žaidimus, visokiausių situacijų prisigalvoja, kurias paskui suvaidina, ir daug išmoksta, pavyzdžiui, kaip gražiai tarpusavyje bendrauti, pasisveikinti, atsisveikinti.
Antrus metus teatro dirbtuves lankanti taip pat buvusi finansininkė Laima Jovaišienė čia įgavo ir įkvėpimo, ir drąsos, kurios anksčiau neturėjo.
„Turbūt tik Monika gali taip suburti kolektyvą, kad mes dabar kaip šeima. Mes taip šiais metais išsipasakojom savo gyvenimus, tiek daug viena apie kitą sužinojom, ir tai yra malonu“, – sako L. Jovaišienė.
„Antrokė“ ir chemikė Adelija Žibikienė, jai teatro užsiėmimai – galimybė pabėgti nuo vienatvės ir atrasti kažką naujo gyvenime.
O kur vyrai?
M. Šaltytė neslepia susižavėjimo senjorėmis: „Man tai pamoka, kokia aš norėčiau būti tokio amžiaus. Jos pirmos papasakoja apie naujus filmus, į kokį koncertą eis, kokioje ekskursijoje buvo. Jos aktyvios. Žinant jų nelengvas, nepaprastas istorijas, nuostabu matyti, kaip jos suranda įdomių, prasmingų dalykų užpildyti savo kasdienybę.“
M. Šaltytė stebisi, kodėl Trečiojo amžiaus universitete taip maža vyrų. Moterys svarsto, kad mažai jų sulaukia tokio amžiaus, o likusieji užsidaro namuose prie televizoriaus arba laiką leidžia žvejyboje, su draugais prie alaus bokalo. „Protingi eina į protmūšius“, – prideda viena iš pašnekovių.
O kaip pačios atėjo į TAU?
„Visada galvojau, kad išėjusi į pensiją lankysiu Trečiojo amžiaus universitetą, nes čia būna įdomios paskaitos, atvažiuoja įdomūs žmonės, vyksta įdomūs susitikimai“, – sako ponia Benedikta.
L. Jovaišienė sako, kad išeiti kur nors turi būti stimulas. Moteris pasakoja, kad ją ir dukros, ir pažįstami ragino nueiti į TAU, bet vis pritrūkdavo ryžto, „kaip aš čia eisiu viena“, „reikia susirasti draugių“. Postūmiu tapo sveikatos problemos, atėjo suvokimas, kad reikia kažką keisti, kažko imtis. Dabar moteris laiminga, nes universitete ir draugių susirado, ir keliauja, ir paskaitas lanko, ir vaidina.
„Daugelis gal bijo išeiti iš keturių sienų, bijo keistis, išbandyti kažką naujo. O aš atėjau į Kultūros ir meno fakultetą, pamačiau spektaklį, dabar jau dalyvauju, gal kitais metais dar kažką išbandysiu, ir pradeda rastis galimybių, kur dar labiau gali save realizuoti“, – sako D. Genienė.
S. Povilaitienė nelanko TAU, tik "Forumo" teatro dirbtuves, kitu laiku prižiūri anūkus. „Turiu pažįstamą, kuriai labai gera namuose tarp keturių sienų, o aš negaliu, aš dūstu. Man būtinai reikia bendrauti su žmonėmis“, – sako moteris.
Prie nenustygstančių vietoje galima priskirti ir gydytoją B. Gurinienę. „Mano bendradarbiai sako: „Nu tu visai nemyli namų. Pirma lėkei į darbą, organizuodavai viską, o dabar vėl lakstai. Tu namie pasėdėk“. O ko aš ten nemačius? Aš du kartus per savaitę einu į TAU, kartą į baseiną, dar nueinu į spektaklį – jau keturios dienos per savaitę užimtos. Namams susitvarkyti užtenka vienos dienos, o ką daugiau veikti? Pro langą žiūrėti?“ – klausia moteris.
Gydytoja pasakoja, kad ir savo drauges, koleges stengdavosi ir stengiasi iš namų ištraukti, bet ne visada pavyksta. Kai dar dirbo, beveik niekada nepraleisdavo konferencijų. Ir ne tik todėl, kad ten kažką naujo sužinotų, bet ir dėl galimybės susitikti seniai matytus kolegas, pasibendrauti. Tačiau norinčių vykti į konferencijas iš kolektyvo atsirasdavo vos pora.
M. Šaltytė svarsto, kad uždarumas nėra tik vyresnio amžiaus žmonių problema. Kartais iššokti iš įprastų vėžių, išbandyti kažką naujo sunku ir jaunesniems žmonėms. Tačiau, pasak aktorės, išmokti naujų dalykų svarbu ir mūsų smegenims, ir savivertės jausmui, ir psichologinei būsenai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Išgirdęs etiudą apie pirmąsias meiles, žiūrovas išbėgo į sceną, trumpai papasakojo savo istoriją ir išbučiavo aktores.
Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šaltytė su Trečiojo amžiaus universiteto lankytojomis senjoromis dirba antrus metus ir žavisi jų energija ir veiklumu.
Spektaklio metu ekrane keitėsi aktorių jaunystės ir vaikystės nuotraukos.
Vaidinti prieš gausią Kultūros ir meno fakulteto auditoriją nėra taip paprasta.
„Visada galvojau, kad išėjusi į pensiją lankysiu Trečiojo amžiaus universitetą, nes čia būna įdomios paskaitos, atvažiuoja įdomūs žmonės, vyksta įdomūs susitikimai“, – sako gydytoja Benedikta Gurinienė.
„Žiūrėti į kitus lengva, o kai reikia pačiam vaidinti, supranti, koks nelengvas aktorių darbas“, – sako buvusi mokytoja Silvija Povilaitienė.
Danutė Genienė sako nesitikėjusi, kad užsibus "Forumo" teatro dirbtuvėse, bet nukeliavo iki pat baigiamojo spektaklio.
Laima Jovaišienė sako, jog nelengva buvo išdrįsti ateiti į Trečiojo amžiaus universitetą, bet buvo verta: atsirado draugų, keliaudama patiria įspūdžių, o pradėjusi lankyti "Forumo" teatrą įgavo drąsos ir įkvėpimo.
