
Naujausios
KLAUSIAME
Ar Kelmės rajone atliktų šienainio eksportuoti į Kiniją?
Sausio pabaigoje Pekine žemės ūkio viceministras Venantas Griciūnas kartu su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotoju Mantu Staškevičiumi susitiko su Kinijos Generalinės muitinės administracijos viceministru Zhang Jiwen ir pasirašė protokolą dėl šienainio eksporto iš Lietuvos.
Matant pakelėse vis dar tebesančių apleistų žemių, ši žinia suteikia viltį, jog apleistos pievos galėtų teikti apčiuopiamos naudos. „Šiaulių kraštas“ klausia, ką apie tai mano Kelmės rajono gyventojai.
Bronė VAIČIULIENĖ, Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kelmės biuro vadovė:
– Manau, jog apie tai reikėtų platesnės diskusijos. Kelmės rajone ūkininkai aiškiai pasiskirstę į augalininkystės ir gyvulininkystės sritis. Gyvulininkyste užsiimantys patys sunaudoja visą pasigamintą pašarą. Neteko girdėti, kad užsiimtų prekyba. Nebent atlieka nedidelis kiekis šienainio... Tuomet gal ir parduoda kaimynams.
Supirkti nedidelius kiekius, po to eksportuoti galėtų nebent kokia tuo užsiimanti įmonė. Arba ūkininkai patys turėtų kooperuotis. Tačiau kooperacija Lietuvoje vis dar nepopuliari.
Vytautas VIRŠILAS, Kražių seniūnijos Syderiškės kaimo gyventojas, žemės savininkas:
– Daugelį metų turėjau pieno ūkį. Neseniai atsisakiau gyvulių. Tačiau žemės nepardaviau. Deklaruoju nemažai pievų. Galimybė ruošti ir parduoti šienainį eksportui man būtų priimtina. Juolab, kad tebeturiu visą šienavimo ir pašarų gamybos techniką.
Tačiau idėja taip toli gabenti šienainį man atrodo utopiška. Kinai už pašarą turėtų mokėti labai brangiai. Juk nepigiai atsieis šienainio pagaminimas. Be to, labai tolimas kelias prekę nugabenti. Ar jiems apsimokės?
Nebrangiai parduoti pašarą įmanoma ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, šiemet, po sausringos pernykštės vasaros šienainį ir šieną ūkininkai graibsto kaip medų.
Be to, kai kurie ūkininkai ar bendrovės pašarus parduoda lenkams. Jie moka truputėlį brangiau negu lietuviai. Bet parsivežti jiems arčiau.
Žinoma, jeigu kinai brangiai mokėtų, gaminčiau šienainį. Kas man darbo?
Alfonsas SAKALAUSKAS, Pakražančio seniūnas:
– Mūsų seniūnijos gyventojai patys laiko labai daug gyvulių. Nemanau, kad pašarų jiems atliktų. Šiemet kai kurie patys perka pašarus, už šieno ruloną moka po 30 eurų, nes praėjusią vasarą dėl sausros nepakankamai sušienavo.
Jeigu dėl eksporto atsirastų paklausa, galbūt atsirastų ir pasiūla. Gal kai kurie ūkininkai atsisakytų gyvulių ir užsiimtų vien šienainio gamyba?
Tačiau bent jau mūsų seniūnijoje pašarų kiekiai būtų per maži, nes ūkiai nėra labai stambūs. Nebent tuo užsiimtų stambieji, tūkstančius hektarų pievų turintys žemės savininkai.
Marijus ČEKAVIČIUS, Skruzdėlynės vienkiemio ūkininkas, žemaitukų veislės žirgų ir ekologiškų daržovių augintojas:
– Gaminti šienainį Kinijai – viliojantis pasiūlymas. Vienuolika mėnesių žemdirbys galėtų dykinėti. Ir tik vieną mėnesį po dvi savaites skirti šienapjūtei ir atolo nupjovimui. Padaugėtų sofos ūkininkų.
Tačiau toks verslas įmanomas tik Vyriausybės lygmeniu pasirašius rimtas sutartis. Be to, kiltų grėsmė, jog Lietuvos ūkininkai masiškai atsisakys gyvulių. Ar tai nebūtų smūgis Lietuvos ekonomikai?
Ar ne protingiau Kelmėje būtų pastatyti skerdyklą, kurioje pagal žydų ir arabų papročius būtų skerdžiami gyvuliai, ir eksportuoti mėsą?
O jeigu jau norime eksportuoti pašarus, ar ne geriau būtų eksportuoti granuliuotus žolės miltus. Tai kurtų didesnę pridėtinę vertę. Be to, žolės miltai paprasčiau transportuojami, jiems nereikia ypatingų laikymo sąlygų. O šienainis užima labai daug vietos. Transportavimas būtų sudėtingas. Be to, jeigu pažeistų pakuotę, labai greitai sugestų.
Šilutės paviete viena bendrovė eksportuoja žolės miltus arabams. Apsimoka.
Kalbino ir fotografavo Regina MUSNECKIENĖ