Po gaisro svajoja grįžti į savo namus

Po gaisro svajoja grįžti į savo namus

Po vis­ką su­nio­ko­ju­sio gais­ro kaip sto­vi li­kę Žei­me­lio mies­te­lio (Pak­ruo­jo ra­jo­nas), Vie­ny­bės aikš­tės gy­ven­to­jai šian­dien pri­vers­ti glaus­tis sve­ti­muo­se na­muo­se. Ned­rą­siai sva­jo­ja ka­da nors su­grįž­ti į sa­vus na­mus. Vil­ties tei­kia nea­be­jin­gi žmo­nes, dos­niai tie­sian­tys pa­gal­bos ran­ką.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Na­mai din­go aky­se

Gais­rų ty­rė­jai jau nu­sta­tė prie­žas­tį, dėl ko ki­lo rau­do­nų ply­tų gy­ve­na­mo­jo na­mo, ku­ria­me so­viet­me­čiu bu­vo įkur­ta Že­mės ūkio mo­kyk­los val­gyk­la, gais­ras. Esą ug­nis tri­bu­ty­je įsi­žie­bė nuo ne­tvar­kin­gos elekt­ros ins­ta­lia­ci­jos kai­my­no Sta­sio Didž­pet­rio pa­tal­po­se – tai to­dėl šio gy­ven­to­jo būs­tas nu­siaub­tas la­biau­siai: su­de­gė vis­kas, kas de­ga, o kas ne­de­ga – su­lie­ta van­de­niu.

Po gais­ro 61 me­tų vy­rą pus­me­čiui kle­bo­ni­jos pa­tal­po­se su­ti­ko pri­glaus­ti vie­tos kle­bo­nas.

Ne­ma­žai kliu­vo ir gre­ti­ma­me bu­te gy­ve­nan­čios 78 me­tų Ma­ri­jos Pi­ni­kie­nės, ku­ria­me ji gy­ve­no kar­tu su sū­nu­mi Jus­ti­nu, pa­tal­poms. Da­bar gar­baus am­žiaus šei­mi­nin­kė glau­džia­si Žei­me­lio že­mės ūkio bend­ro­vei pri­klau­san­čia­me būs­te.

Tre­čio­jo bu­to gy­ven­to­ja Sil­va Leo­na­vi­čie­nė ži­nią apie tai, kad ne­be­tu­ri na­mų Žei­me­ly­je, ga­vo bū­da­ma Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je – mo­te­ris ten dir­ba.

Žei­me­liš­kė sku­biai par­skri­do į Lie­tu­vą. Vaiz­das, ku­rį iš­vy­do su­sto­ju­si prie di­džiu­le gais­ra­vie­te ta­pu­sio na­mo, sa­ko, tie­siog su­dras­kė šir­dį. Juk už­dar­bia­vo tam, kad tu­rė­tų pi­ni­gų baig­ti sa­vo vie­no kam­ba­rio bu­to re­mon­tą

Nors S. Leo­na­vi­čie­nės būs­to ug­nis pa­siek­ti ne­spė­jo, ta­čiau vis­ką, kas ja­me ir vir­tu­vė­je bu­vo su­dė­ta, su­re­mon­tuo­ta, at­nau­jin­ta, pa­gra­žin­ta su­nai­ki­no van­duo: bal­dai su­brin­kę, tin­kas iš­by­rė­jęs, lu­bos su­kri­tu­sios. Iš vo­nios kam­ba­rio mo­te­ris pa­siė­mė tik ap­rū­ku­sias mo­der­nią du­šo ka­bi­ną bei kriauk­lę ir dar vie­ną ki­tą daik­tą.

Mo­te­ris pra­si­ta­ria, kad, su­ži­no­ju­si apie gais­rą, ji pir­miau­sia pa­gal­vo­jo apie kai­my­ną Sta­sį – vy­ras ne sy­kį bu­vo pra­si­ta­ręs apie lai­dų ki­birkš­čia­vi­mą kam­ba­rio pa­lu­bė­je, o pa­skui ir apie elekt­ros lem­pu­tės bu­to ko­ri­do­riu­je mir­gė­ji­mą. 160-ies eu­rų mė­ne­sio pa­ja­mas tu­rin­tis vy­ras taip ir ne­spė­jo pa­si­rū­pin­ti elekt­ros ins­ta­lia­ci­jos su­tvar­ky­mu.

Du gais­rai

Žei­me­lio se­niū­ni­jos se­niū­nė Vi­ta­li­ja Dob­ro­vols­kie­nė pri­si­me­na ko­vo 4 die­ną, kai pro se­niū­ni­jos lan­gą pa­ma­tė nuo kai­my­nys­tė­je sto­vin­čio se­no­vi­nio na­mo virs­tan­čius dū­mų ka­muo­lius. Dū­mai lin­do tie­siai per na­mo sto­gą. Net­ru­kus pro jį ėmė verž­tis ir ug­nis. Se­niū­nės žo­džiais, iš to iš­gąs­čio ji net vie­tos gais­ri­nės te­le­fo­no nu­me­rį pa­mir­šo.

Se­niū­ni­jos dar­buo­to­jos iš­bė­go lau­kan ir puo­lė prie de­gan­čio na­mo du­rų – bu­vo bū­ti­na įsi­ti­kin­ti, ar vi­du­je nė­ra žmo­nių. Vi­sų bu­tų du­rys bu­vo už­ra­kin­tos.

Pro kai­my­no Sta­sio lau­ko du­ris jau bu­vo ma­ty­ti be­si­ver­žian­ti ug­nis. Anot se­niū­nės, net jei vy­ras ir bū­tų na­muo­se, pa­dė­ti jam jau ne­bū­tų bu­vę įma­no­ma.

Kai at­skrie­jo ug­nia­ge­sių eki­pa­žai, na­mo sto­gas jau bu­vo apim­tas lieps­nos. Vy­rai iš­plė­šė M. Pi­ni­kie­nės bu­to du­ris, kad įsi­ti­kin­tų, jog vi­du­je žmo­nių nė­ra. Ne­ra­dę šei­mi­nin­kų, išei­da­mi iš bu­to su­sku­bo iš­neš­ti du­jų ba­lio­ną.

Net­ru­kus kar­tu su per­dan­ga su­smu­ko lieps­nos apim­tas sto­gas.

Ge­si­nant gais­rą, par­sku­bė­jo ir pa­de­gė­lis Sta­sys, o iš už ke­lių šim­tų met­rų esan­čios vie­tos am­bu­la­to­ri­jos su­grį­žo kai­my­nė Ma­ri­ja. Gar­baus am­žiaus mo­te­rį iš­ti­ko šo­kas.

Ko­vo 4 die­ną už­ge­sin­tas gais­ras po sa­vai­tės, ko­vo 11-ąją, grį­žo dar kar­tą. Šį­kart ėmė deg­ti sie­nų spa­liai. Spė­ja­ma, kad po pir­mo­jo gais­ro jie ke­lias die­nas smil­ko, kol pra­si­ver­žė ait­rių dū­mų ir lieps­nos pliūps­niu.

Ir vėl gais­ra­vie­tė­je dir­bo ke­li ug­nia­ge­sių eki­pa­žai.

Pa­gal­bos pra­šy­mai iš­girs­ti

Gais­ras su­vie­ni­jo Žei­me­lį. Vie­ni gy­ven­to­jai tei­ra­vo­si, kuo ga­lė­tų pa­dė­ti pa­de­gė­liams, ki­ti siū­lė bui­ties daik­tų, dra­bu­žių, bal­dų.

Sut­var­ky­ti pa­čia­me mies­te­lio cent­re gais­ra­vie­tę pa­dė­jo vie­tos ūki­nin­kai. Jų dė­ka bu­vo su­rink­ti nuo­dė­gu­liai, iš­vež­tos su­de­gu­sios sto­go dan­gos lie­ka­nos.

Žei­me­lio ir ap­lin­ki­nių gy­ven­vie­čių žmo­nės iki šiol ne­pa­mir­šo ne­lai­mės – skam­bi­na, siū­lo, ta­ria­si. Ta­čiau bal­dams, na­mų apy­vo­kos daik­tams, anot se­niū­nės V. Dob­ro­vols­kie­nės, kol kas per anks­ti – paau­ko­tų daik­tų tie­siog nė­ra kur pa­dė­ti.

Da­bar svar­biau­sia su­ras­ti bū­dų, kaip at­sta­ty­ti su­pleš­kė­ju­sią na­mo per­dan­gą ir sto­gą. Ne­ra­mu, kad ar­tė­jan­tis lie­taus se­zo­nas ne­pa­tai­so­mai su­ga­dins se­no­vi­nių ply­tų sie­nas, su­tvir­ti­ni­mus.

Be to, šis sta­ti­nys yra kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas, tai­gi at­sta­ty­mo dar­bams ga­lio­ja tam tik­ri rei­ka­la­vi­mai, neišs­ki­riant anei sto­go, ku­rio dan­gos spal­va tu­rės bū­ti pa­rink­ta ar­ti­miau­siai se­no­vi­nių čer­pių spal­vai.

Rei­ka­la­vi­mai ne­ma­ži, o pa­de­gė­lių pa­ja­mos ap­gai­lė­ti­nai men­kos.

Pa­gal­bos ne­lai­mės už­klup­ti žmo­nės krei­pė­si į Pak­ruo­jo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę. At­si­ra­dę vil­ties, kad su 50 pro­cen­tų nuo­lai­da pa­vyks gau­ti me­die­nos per­den­gi­mui. Ta­čiau ji bū­sian­ti ža­lio me­džio – va­di­na­si, yra ri­zi­kos, kad per anks­ti pra­dė­jus per­dan­gų ir sto­go sta­ty­mo dar­bus, ne­džio­vin­tas me­dis po ke­le­rių me­tų ga­li iš­si­krai­py­ti, de­for­muo­tis.

Žei­me­lio se­niū­nai­tė Jū­ra­tė Bur­kovs­kie­nė pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis ke­liau­ja po mies­te­lio gy­ven­to­jų na­mus, pra­šy­da­ma pi­ni­gi­nės pa­gal­bos. Se­niū­nai­tė no­ri ti­kė­ti, kad su­rink­to­mis au­ko­mis pa­vyk­tų bent iš dalies pri­si­dė­ti prie na­mo at­sta­ty­mo dar­bų.

V. Dob­ro­vols­kie­nė ma­no, kad vi­siš­kai su­nio­ko­tam na­mui at­sta­ty­ti rei­ka­lin­gos ne tik sta­ty­bi­nės me­džia­gos, bet ir įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tai. Mo­te­ris tu­ri vil­ties, kad gal­būt at­si­ras ge­ra­da­rių, ku­rie su­tik­tų pa­dė­ti ne­lai­mės už­klup­toms šei­moms.

Dėl pa­gal­bos žmo­nės ga­lė­tų skam­bin­ti Žei­me­lio se­niū­nei V. Dob­ro­vols­kie­nei 8 698 46778 ar­ba se­niū­nai­tei J. Bur­kovs­kie­nei te­l. 8 648 60045.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Cent­ri­nė­je mies­te­lio aikš­tė­je esan­tis se­no­vi­nis sta­ti­nys šian­dien vir­tęs be­sto­giu vai­duok­liu.

Be na­mų li­ku­si Sil­va Leo­na­vi­čie­nė sun­kiai ren­ka žo­džius, kal­bė­da­ma apie ne­lai­mę.

Tai, kas li­ko iš na­mų.

Vi­ta­li­jos DOB­RO­VOLS­KIE­NĖS nuo­tr.

Pro Žei­me­lio se­niū­ni­jos lan­gą pa­žvel­gu­sios dar­buo­to­jos iš­vy­do siau­tė­jan­čią ug­nį.

Žei­me­lio se­niū­nė Vi­ta­li­ja Dob­ro­vols­kie­nė vi­lia­si, kad ge­rų žmo­nių dė­ka be na­mų li­ku­siems gy­ven­to­jams pa­vyks pa­gel­bė­ti.