
Naujausios
Šeimos ūkis – XIX amžiaus senelių sodyboje
Marcijoną Švanienę iš Joniškio rajono Vanagų kaimo ne vienas vadina ne tik ūkininke, bet ir savo tėviškės patriote. Kartu su gyvenimo draugu ir vaikais ji tebegyvena gimtojoje sodyboje, pastatytoje XIX amžiaus pabaigoje. Molinis namas ir tvartai, klėtys stovi iki šių dienų. Nors netoliese iš kitų ano laiko sodybų beniūkso tik pamatų likučiai.
Janina ŠAPARNIENĖ
Senovė ir šiandiena – greta
Molinį dviejų galų namą Marcijonos senelis, ūkininkas Kazimieras Tamošaitis, užregistravo kaip nuosavybę 1898-aisiais. Ūkininkės šeimoje tebesaugomas tai liudijantis dokumentas.
„O pastatyta sodyba galėjo būti dar seniau. Nes jos išdėstymas – labai senoviškas: vienoje gatvės pusėje gyvenamasis namas, klėtys, kitoje – didelis tvartas, kiti ūkiniai pastatai. Senelio pažinti nebeteko, o močiutę Uršulę dar prisimenu. Kiek žemės galėjo turėti seneliai – nežinia: vaikystėje girdėjau kalbas, kad, kaip ir visi sodiečiai, ne tik dirbo laukus, bet ir laikė karvių, augino kiaulių. Mano tėvelis Aleksandras, tapęs ūkio paveldėtoju, dar nusipirko apie dešimties hektarų rėžį. Dirbo jis iš viso dvi dešimtis hektarų, kol sovietinė valdžia žemės ir gyvulių neatėmė“, – ūkininkų giminės istoriją prisimena Marcijona.
A. Tamošaitis turėjęs gerą, protingą arklį, kurio labai gailėjo, kai jį nacionalizavo. Net atimtas kolūkiui, kolūkiečiams važiuojant per Vanagus, gyvulys vis sukdavo į buvusius savo namus...
Senojo K. Tamošaičio moliniai pastatai atlaikė du pasaulinius karus. Tik per Antrąjį pasaulinį iš miško į Tamošaitynę atvažiuodavę rusų armijos kareiviai savo mašina užkliudė ir sugadino cementinį šulinio rentinį. Mama Marcijonai pasakojo, kad kareiviai atriedėdavo vandens, privairuodavo sunkvežimį prie pat šulinio. O tuokart gal girti mašinos nesuvaldė, o gal tiesiog netyčia rentinį užkliudė ir sulaužė... Šulinys taip ir liko nebenaudojamas.
K. Tamošaičio anūkė M. Švanienė liko gimtinėje. Baigusi Vilniaus buhalterijos technikumą, ir susilaukusi atžalų, skubėjo į kolūkio fermas uždirbti gyvenimui. Jos akyse Vanagai keitėsi – senieji gyventojai iškeliavo Anapilin, jaunesnieji išsivažinėjo kas kur. Kaime dabar belikusios tik trys nuolat gyvenamos sodybos.
M. Švanienės ir jos draugo Edmundo Klypos bendra pastoge tapusios Tamošaitynės dalis pastatų šviečia naujais stogais. Viena molinio namo sienų, labai pakenktų laiko, permūryta. Sudėti šiuolaikiški langai. Netoliese – individualus valymo įrenginys.
Daugelį vyriškų darbų mokantis Edmundas baigia pakeisti ir namo vidų. Nors ne viena siena dar laukia meistro rankos, bet vietoje žemų durų į kambarius veda arkos, atsirado patalpos voniai, tualetui – patogumams, apie kuriuos namo statytojai nė nesapnavo.
Edmundas giria molinį namą: žiemą jis šiltas, o vasarą – tikra atgaiva nuo kaitros. Ir tvirtas – net vidinės sienos kone pusmetrio storio.
Šeimos ūkyje naudojami tik savi pinigai
Susigrąžinusi pusę tėvo sklypo (kita žemės dalis atiteko broliui), Marcijona 2002-aisiais užregistravo pieno ūkį. Kaip greitai bėga metai, pora mato, ir žvilgčiodama į prie namo augančią pušį, jau kone siekiančią stogą. O ūkio kūrimo metais Edmundas pušaitės sodinuką, vos kokių dvidešimties centimetrų, parsivežė automobilio bagažinėje.
Senelio tvartuose šiuo metu M. Švanienė laiko trylika melžiamų karvių ir porą telyčių. Produktyviausiu laiku supirkėjams parduoda ir po du šimtus litrų pieno kasdien.
„Viskas suskaičiuota – vienas hektaras ūkio skirtas išlaikyti vienai karvei. Beūkininkaudama dar porą hektarų spėjau nusipirkti, kol žemė labai nepabrango. Taigi savos žemės beveik dvylika hektarų, o dar keturi nuomojami. Didžioji dalis – pievos, nes reikia kur bandai vasarą ganytis, šieno prisipjauti. O dirbamuose laukuose auginame grūdus savo gyvulių pašarui. Patys juos ir ruošiame – susimalame senu rusišku buitiniu malūnu, pridedame vitaminų, mineralinių priedų“, – ūkį apžvelgia šeimininkė.
Dalį karvių Marcijona tebemelžia rankomis, kaip senais laikais. Melžimo aparatas įrengtas tik viename tvarte.
Ūkininkų bandymus labiau modernizuoti veiklą stabdo tai, kad sodyboje tėra vienfazis elektros įvadas. Šeimininkai mena: prieš kelerius metus buvo žadėta, kad jiems įrengs trifazį. Bet žmonės negalėjo naujam įvadui skirti septyniolikos tūkstančių litų.
M. Švanienė sako niekada negavusi ūkiui jokios paramos, o skolintis iš bankų vengusi ir tebevengianti. Geriau jau versis kukliau, suplanuotus ūkio, sodybos tvarkymo darbus nuveiks ne taip greitai, bet užtat – savais pinigais.
Ūkis – šeimyninis, nes dirba tik artimieji. Marcijona ne tik po tvartus ir daržus sukasi – visą apskaitą pati tvarko, ūkio mokesčius prižiūri. Darbymečiu į traktorių sėda, kitų vyriškų darbų imasi ne tik Edmundas, bet ir ūkininkų sūnus, savaitgaliais grįžtantis iš mokslų Šiauliuose.
Autorės nuotr.
Marcijona Švanienė su šeima ūkiui ir sodybai tvarkyti skiria tik savus pinigus.
Gyvenamame ūkininkų name susiliejo senovė ir dabartis.
Šimtametį namą remontuojančiam Edmundui teko griauti ne vieną storą vidinę sieną, kad sukurtų šiuolaikiškai gyventi reikalingas erdves.