Prakalbo A. Vasiliausko neakvareliškos akvarelės

Pra­kal­bo A. Va­si­liaus­ko neak­va­re­liš­kos ak­va­re­lės

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jo­je ati­da­ry­ta ži­no­mo šiau­lie­čio dai­li­nin­ko Arū­no Va­si­liaus­ko pa­ro­da „Neak­va­re­liš­kos ak­va­re­lės“. Ne tik pa­va­di­ni­mas int­ri­guo­ja, žiū­ro­vo po­ty­rio ne­ri­bo­ja žo­džiai – kū­ri­niai eks­po­nuo­ja­mi be pa­va­di­ni­mų.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Su­ta­po su gim­ta­die­niu

Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą su­si­rin­ko gau­sus bū­rys A. Va­si­liaus­ko kū­ry­bos ger­bė­jų, ko­le­gų dai­li­nin­kų, kul­tū­ros bend­ruo­me­nės žmo­nių. A. Va­si­liaus­kas il­gus me­tus dir­bo Šiau­lių dai­lės mo­kyk­los va­do­vu.

Ži­no­mas dai­li­nin­kas, ak­va­re­lininkas svei­kin­tas ne tik su nau­ja įdo­mia pa­ro­da, bet ir su ką tik prieš ke­lias die­nas pa­mi­nė­tu 77-uo­ju gim­ta­die­niu. Ne vie­nas ora­to­rius nuo­šir­džiai pa­si­džiau­gė pa­ro­dos au­to­riaus ta­len­tu.

„Arū­nas Va­si­liaus­kas – švie­suo­me­nės at­sto­vas, di­dis mu­zi­kas, kiek­vie­nas jo pa­veiks­las tam­pa tau­rią­ja mu­zi­ka“, – pa­si­da­li­jo sa­vo įspū­džiu vi­suo­me­nės vei­kė­jas Ka­zi­mie­ras Al­mi­nas, svei­kin­da­mas au­to­rių.

Pa­ro­do­je A. Va­si­laus­kas ro­do pa­sku­ti­nių dve­jų me­tų dar­bus. Kū­ri­niai – abst­rak­tūs, „gro­ja­ma“ spal­vo­mis, nuo­tai­ko­mis, jaus­mu.

Pats dai­li­nin­kas au­di­to­ri­jai sa­kė: „Pa­kel­ki­te ran­kas, kas ne­sa­te lie­jęs ak­va­re­lės – nė­ra taip gra­žiai, kaip čia šne­ka­te. Aš esu pe­da­go­gas, 43 me­tai dai­lės mo­ky­to­jo dar­bui už sta­lo ati­duo­ti, o vi­sa ki­ta – bu­vo šeš­ta­die­ni­nis dar­bas, o, štai, kai išė­jau į pen­si­ją – esu lais­vas kiek­vie­ną die­ną – ir da­rau, ką no­riu. O ta pa­ro­da – iš­pro­vo­kuo­ta.“

Ak­va­re­lininkai – tar­si di­no­zau­rai

Ga­le­ri­jos va­do­vas Kor­ne­li­jus Užuo­tas su „Šiau­lių kraš­tu“ pa­si­da­li­jo, jog te­ko dai­li­nin­kui pri­min­ti apie su­tar­tą su­reng­ti pa­ro­dą.

„Bū­tent ak­va­re­lės pa­ro­dos no­rė­jo­si, nes ak­va­re­lininkai pa­ro­dos da­bar la­bai re­tos, ak­va­re­lis­tai šiais lai­kais yra kaip di­no­zau­rai, – sa­kė K. Užuo­tas. – Ak­va­re­lės tech­ni­ka la­bai sun­ki – ką brūkš­te­lė­jai, tas li­ko, ne­beišb­rauk­si.“

A. Va­si­liaus­kas, jo žo­džiais, kaip me­ni­nin­kas yra la­bai darbš­tus ir tiks­lin­gas.

„Mes, me­ni­nin­kai la­bai daž­nai eks­pe­ri­men­tuo­ja­me, da­ro­me per­for­man­sus, ban­do­me įval­dy­ti erd­ves ne­ma­ty­to­mis for­mo­mis, o aš pa­ts as­me­niš­kai pa­siilgs­tu nuo­šir­daus, tik­ro, iš­gy­ven­to kū­ri­nio, – pa­si­da­li­jo ga­le­ri­jos va­do­vas. – Šio­je pa­ro­do­je vi­sa tai yra – vi­di­nis iš­gy­ve­ni­mas, nuo­šir­du­mas, ra­my­bė. Aiš­ku, kad čia gry­na ak­va­re­lė, tik tech­no­lo­giš­kai su­dė­tin­ga – čia yra nuo tep­tu­ko iki ne tep­tu­ko.“

Pats A. Va­si­liaus­kas pa­si­da­li­jo, jog pa­ro­dą pa­va­di­no „Neak­va­re­liš­kos ak­va­re­lės“, pri­si­min­da­mas sa­vo mo­ky­to­jo, pro­fe­so­riaus Vi­to­lio Tru­šio kaž­ka­da pa­sa­ky­tus žo­džius, kad jo ak­va­re­lės nė­ra ak­va­re­liš­kos.

„Ži­no­ma, jis bu­vo tei­sus – aš ne­se­ku kla­si­ki­ne ak­va­re­le, da­bar po daug me­tų tie­siog nu­ta­riau pri­si­pa­žin­ti, kad taip ir yra, – sa­kė A. Va­si­liaus­kas „Šiau­lių kraš­tui“. – Šo­vė ir min­tis pa­da­ry­ti to­kių dar­bų pa­ro­dą. Jie – abst­rak­tūs ir dau­giau skir­ti me­di­ta­ci­jai. Skir­ti pa­si­žiū­rė­ti ra­miai – to­dėl ir be pa­va­di­ni­mų. Ko­dėl poe­tas ga­li ra­šy­ti be pa­va­di­ni­mo, o mes ne­ga­li­me ta­py­ti be pa­va­di­ni­mo? Kas no­rės, pa­ts su­gal­vos.“

Dai­li­nin­kas to­liau in­ten­sy­viai ta­po. Pa­si­da­li­jo, jog „ne­šio­ja­si nau­ją idė­ją“.

„Jai įgy­ven­din­ti gal dve­jų me­tų, o gal pen­ke­rių rei­kės – rei­kės dirb­ti", – sa­kė A. Va­si­liaus­kas.

ŠU dai­lės ga­le­ri­jo­je jo pa­ro­da „Neak­va­re­liš­kos ak­va­re­lės“ veiks iki ba­lan­džio 17 die­nos.

A. Va­si­liaus­kas yra Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos ir in­di­vi­dua­lis­tų gru­pės na­rys. Dau­giau­sia dir­ba ak­va­re­lės tech­ni­ka. Da­ly­vau­ja tarp­tau­ti­nė­se pa­ro­do­se. Ren­gia per­so­na­li­nes bei gru­pi­nes pa­ro­das. Aš­tuo­nias gru­pi­nes pa­ro­das or­ga­ni­za­vo su švie­saus at­mi­ni­mo dai­li­nin­ku An­ta­nu Kriš­to­pai­čiu. Bend­ra­dar­biau­da­mas su kom­po­zi­to­riu­mi A. Bru­žu vi­suo­me­nei yra pri­sta­tęs uni­ka­lių mu­zi­kos ir dai­lės pro­jek­tų.

A. Va­si­liaus­ko dar­bų yra įsi­gi­ję Lie­tu­vos mu­zie­jai. Di­de­lė jų da­lis yra ir pri­va­čio­se ko­lek­ci­jo­se.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Arū­nas Va­si­liaus­kas pri­sta­to nau­ją sa­vo ak­va­re­lių pa­ro­dą. Dai­li­nin­kas sa­ko, jog ji skir­ta „me­di­ta­ci­jai“ ir „ra­miai pa­si­žiū­rė­ti": „Kam tie pa­va­di­ni­mai – pa­veiks­lai pa­tys kal­ba.“

Dai­li­nin­kas Arū­nas Va­si­liaus­kas pa­ro­dos ati­da­ry­me su­lau­kė gau­saus bū­rio sve­čių.