
Naujausios
Viltis visada yra
„Mano vaikai“ – štai taip švelniai, motiniškai apie savo globotinius, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Pakruojo Viltis“ narius, kalba ilgametė pirmininkė Nijolė Žiūkienė. Prieš kelias dienas sukako lygiai 20 metų, kai vadovė sukvietė sutrikusio intelekto negalią turinčius žmones ir garsiai prabilo apie juos ne kaip apie „nematomą visuomenės pusę“, o kaip apie lygiaverčius jos narius, kurie myli, svajoja, bendrauja, užjaučia.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Viena didelė šeima
138 narius vienijančios bendrijos „Pakruojo Viltis“ patalpose kas dieną laiką leidžia 10 ar 15 žmonių. Vienus čia atlydi artimieji, kiti ateina patys. Amžius čia nėra ribojamas: kai kurie perkopę ir 40, nemaža dalis – jaunesni. Kai kurie užsuka tik trumpam ir tik konkrečios paslaugos ar patarimo. Esmė – kad nesijaustų vieniši, kad turėtų, kur nueiti, su kuo pabendrauti, ką užjausti, apkabinti, išsipasakoti ir būti išgirsti.
Neįgaliuosius jau du dešimtmečius burianti N. Žiūkienė sako, kad neretai „jos vaikų“ kalbos, išgyvenimai ir planai nėra realūs, o tik fantazija arba svajonės, kokie jie norėtų būti.
Štai vienas bendrijos vyras norėtų gražios ir protingos žmonos – kol tokios neras, neves. Kitas aiškina tuoj pirksiantis naują automobilį, trečio planai ir reikalavimai – dar didesni.
„Jie nori gyventi ir dirbti, jie geri, nuoširdūs. Tik šiek tiek kitokie... O ir ar mes, sveikieji, nepasvajojame?“, – sako ilgametė vadovė. Jos žodžiais, šie žmonės labiau tiesmukiški – kaip vaikai, ką galvoja, tą ir sako garsiai, be jokių užuolankų. Ir emocijos, ir ašaros, ir linksmumas jiems čia pat.
Prie stalo sėdi Monika. Vienas klausimas apie iš užsienio ką tik sugrįžusią jos mamą, ir jauna moteris apsipila ašaromis – ta tema jai labai jautri. Jei ne akimirksniu prie Monikos priėjusi ir ją apkabinusi bendrijos socialinė darbuotoja Justina Juškaitė, ji greičiausiai būtų pradėjusi kūkčioti, o tada liūdesys užgožtų visą kolektyvą.
Bet apkabinta Monika greitai nurimsta. Sako, kad bendrijos „Pakruojo Viltis“ dienos centras jai išsigelbėjimas – kitaip sėdėtų viena namuose, o vienintelė išvyka būtų – pas gydytojus.
„Kai bendrauji, ir daktarų ne tiek daug reikia“, – sako staiga plačiai nusišypsojusi Monika. Emocijų kaita šiame kolektyve – momentinė.
Kad bendraujama tikrai daug, patvirtina ir bendrijos pirmininkė Nijolė.
„Jie net batų dydžius vienas kito žino. Sulaukę labdaros, be didesnių diskusijų išsidalija, palikdami net ir tiems, kurie tą dieną „į šeimą“ neatėjo“, – sako N. Žiūkienė. O jei kuris nepasirodo ne tik šią, bet ir dar kelias dienas, visas kolektyvas užsikrečia nerimu: ar tik kas nenutikę?
Staiga plačiai atsidaro patalpos durys – jaunas vyras energingai įeina ir, garsiai atitraukęs kėdę, akimirksniu sėda prie stalo. Susikuklina pamatęs mus, svetimus žmones. Vis dėlto pasigiria, kur ėjęs, ką matęs ir kad rytoj – jo gimimo diena.
Iš socialinės darbuotojos Justinos sulaukęs gimtadienio dovanos – pačių kažkada pagaminto rankdarbio – du laikrodžius ant rankos segintis vaikinas suskuba išeiti „tvarkyti reikalų“. Pasak pirmininkės, jis per šią dieną ateis ir išeis gal dar kokius tris ar keturis kartus – taip būna kasdien.
Dar vienas „šeimos“ narys – Darius. Jis – dienos centro lankytojas ne vienerius metus. Puikiai groja. Gerą klausą turinčiam Dariui labai reikia padrąsinimo.
O Dariaus draugas „turi ranką“ piešti. Jo piešiniai neretai nustebina ne tik kolektyvą, bet ir bendrijos svečius. „Šeimos“ dailininkas lieka labai patenkintas, kai jo tapybos darbai tampa dovanomis įvairiomis progomis.
„Pakruojo Vilties“ socialinė darbuotoja J. Juškaitė bendrijos dienos centro lankytojams kone kas dieną sugalvoja naujų užduočių. Jei šnekučiuotis, aptarinėti dienos aktualijas arba gerti arbatą tampa nuobodu, bendraminčiai įsilieja į kūrybos procesą – kuria smulkius ir stambesnius rankdarbius, tapo, klijuoja. Šiemet prieš Velykas išmoko įmantrios kiaušinių dažymo technikos – patirtį kiekvienas parsinešė į namus, tuo nustebindami ir artimuosius.
Justinos iniciatyva Pakruojo Juozo Paukštelio viešojoje bibliotekoje ir šiuo metu eksponuojama sutrikusio intelekto žmonių sukurtų papuošalų paroda.
Jei dirbti Pakruojo bažnyčiai priklausančioje patalpoje pabosta, kolektyvas, socialinei darbuotojai inicijavus, išeina „į ekskursiją“ po Pakruojį. Arba vyksta mokytis kompiuterinio raštingumo. O būna, kad ir tolėliau pavažiuoja turimu autobusiuku. Tai būdai neįgaliems žmonėms integruotis į visuomenę, mokytis, pažinti, patirti.
Idėjų, kurias kartu su neįgaliaisiais planuoja įgyvendinti, J. Juškaitė subrandinusi iki pat šių metų pabaigos: šiemet bus ir vakaronių, ir parodų, ir išvykų – tai tam, kad likimo nuskriausti žmonės patirtų ne mažiau emocijų negu sveikieji.
„Mano atradimas“, – taip apie trejus metus bendrijoje dirbančią Justiną sako pirmininkė N. Žiūkienė. Jos žodžiais, „ateiti į darbą ir dirbti, taip, kaip tai kas dieną daro neįgaliuosius globojanti Justina, du skirtingi dalykai“.
Žmonės, kokių nebuvo
Abi „Pakruojo Vilties“ darbuotojos – N. Žiūkienė ir J. Juškaitė – galėtų pasakoti ištisas istorijas iš bendrijos gyvenimo. Būna, kad skambučio „iš vaiko“ sulaukia naktį. Jei problema rimta, akimirksniu kyla iš lovos, nežiūrėdamos valandos, susiskambina, pasitaria ir skuba į pagalbą.
Bet būna, kad naktinio skambučio tikslas, pavyzdžiui, pasitarti, kokį drabužį rytoj apsivilkti prieš ateinant į dienos centrą.
„Ir pykti dėl to negali – kam nesvarbu pasipuošti!“ – atlaidžiai šypsosi Justina ir priduria, kad kitą dieną apie tokius naktinius paskambinimus būtinai su kolektyvu pasikalba.
Mintis suaktyvinti sutrikusio intelekto žmonių veiklą N. Žiūkienei nebuvo atsitiktinė – apsisprendė asmeninės nelaimės pastūmėta.
Visuomeniniais pagrindais „Pakruojo Vilčiai“ vadovaujanti N. Žiūkienė juto, kad žmonėms, kurių, jos žodžiais, sovietų laikais „nebuvo“, reikia padrąsinimo išeiti į viešumą, mokytis reikšti savo nuomonę. Be to, subūrimas reikalingas ir dėl jų artimųjų, tėvų, globėjų – neįgalių žmonių užimtumas bendrijoje atriša rankas, todėl daugelis dienomis gali eiti į darbą, tvarkytis, ilsėtis.
„Viltis ir noras gyventi turi būti. Tokiems žmonėms, kaip „mano vaikai“, šiuos jausmus reikia žadinti kur kas labiau negu sveikajai visuomenės pusei“, – įsitikinusi vadovė.
Per šitiek veiklos metų patirtys įvairios: „Kol bėda neaplanko asmeniškai, daugelio žmonių požiūris būna labai ribotas, viskas pasikeičia, jei bėda ateina į šeimą“.
Smagiausia žinia, anot N. Žiūkienės, yra ta, kad pastaraisiais metais požiūris į neįgaliuosius, turinčius proto ar fizinę negalią, akivaizdžiai ėmė keistis. Besikeičiantis požiūris atveria duris.
Praėjusią savaitę sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Pakruojo Viltis“ Pakruojo sinagogoje paminėjo veiklos 20-metį.
Bendriją jubiliejaus proga sveikino Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis. Bendrijos pirmininkei N. Žiūkienei meras įteikė padėką. Bendrijos nariai susirinkusiems į jubiliejų dovanojo koncertą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
20 metų sutrikusio intelekto Pakruojo rajono gyventojus globojanti „Pakruojo vilties“ pirmininkė Nijolė Žiūkienė savo globotinius vadina vaikais, kurie svajoja, pyksta, jaudinasi, bet kartu jiems reikia ir pagalbos.
Bendrijos socialinė darbuotoja Justina Juškaitė pasakoja, jog kiekvienai naujai dienos centro dienai ji ruošiasi iš naujo – tai tam, kad globotiniai įgytų naujos patirties ir į namus parsineštų naujų žinių.
Susigraudinusiai Monikai reikėjo apkabinimo. Socialinės darbuotojos rankos prisiglaudė pačiu laiku.
Globotinių kūryba. Būdas realizuoti svajones.
Likimo suvesti žmonės – tarsi kumštis.