
Naujausios
Lietuvą ištrauks atvykėliai ir pamišėliai
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje rašytojas, eseistas, žurnalistas Marijus Gailius pristatė savo naujausią romaną „Oro“. Palangoje gimęs, Šiauliuose praleidęs paauglystę, dirbęs užsienio šalyse, M. Gailius pažįstamą aplinką perkėlė į savo antiutopinį romaną. Kūriniu autorius siunčia ir perspėjimą – reikia kažką daryti su savo planeta.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
M. Gailius gimė Palangoje. Po tėvo mirties paauglys su mama persikėlė į mamos tėviškę Šiaulius, čia baigė mokyklą. Žurnalistiką studijavo Vilniaus universitete, Danijoje, Švedijoje. Kurį laiką gyveno Prancūzijoje, Paryžiuje, dirbo fotografu, rašė noveles, kurios pateko į pirmąjį jo novelių rinkinį „Šlapias spalis“, išleistą 2012 metais.
Šiuo metu M. Gailius gyvena Vilniuje, rašo straipsnius kultūriniam leidiniui „Literatūra ir menas“. Prieš penkerius metus pradėjo rašyti antiutopinį romaną „Oro“, kurį išleido pernai. M. Gailiaus romano veiksmas vyksta XXI amžiaus pabaigoje, be kitų vietų – ir Šiauliuose.
Knygoje dar gyvas režisierius Eimuntas Nekrošius. „Jis mirė likus savaitei iki knygos išspausdinimo, ir aš suprantu, kad nieko negaliu pakeisti, negaliu pataisyti rankraščio. Kvailas lemties ženklas. Taip neturėjo būti!“ – emocijų sumaištį tuo momentu prisimena rašytojas.
Su M. Gailiumi kalbėjomės apie antiutopinį romaną, Šiaulius, ekologiją ir virtualų pasaulį.
– Kodėl romanas pavadintas „Oro“?
– Iš pradžių galvojau pavadinti „Gilus mėlis“, angliškai „Deep blue“, pagal IBM kompanijos sukurtą šachmatų kompiuterį „Deep blue“, kuris 1996 metais sužaidė šachmatų partiją su pasaulio čempionu Gariu Kasparovu ir nusileido jam.
Šią šachmatų partiją naudoju kaip knygos struktūrą: kiek ėjimų, tiek skyrių, veikėjai kaip šachmatų figūros ir panašiai, bet pagalvojau, kad „Gilus mėlis“ skambės labai panašiai kaip mano pirmoji knyga „Šlapias spalis“ ir atmečiau.
Rašant tekstą, pats veikėjas parodė pavadinimą. Tekste daug vandens, oro, gamtojautos vaizdavimo, veikėjai išgyvena tam tikrą gamtos virsmą. Veikėjas Antanas pirmą kartą pamato jūrą, bet dėl klimato kaitos pajūris sunykęs, primena lavono odą ir jam pasidaro baisu, apima panika, jis nori pabėgti, pradeda trūkti oro. Ta galimybė įkvėpti oro – tai vilties ženklas, galimybė kabintis toliau į gyvenimą. Šis žodis turi ir tam tikrą grafinę funkciją.
– Savo romane vaizduojate gana niūrią ateitį?
– Kas skaitė šią knygą, sakė, kad tai yra kaip įspėjimo šūksnis.
Nidą vaizduoju kaip salą, kuria ji virto po didžiulio uragano, ir atrandu, kad šių metų sausį Kuršių nerijoje Rusijos dalyje taip jau buvo nutikę – Baltijos jūra prasiveržė į Kuršių marias. Ir ta mano juoda, niūri fantazija jau yra tikrovė. Tai nieko naujo, tokios nelaimės įvyksta, bet nesitikėjau, kad taip greitai pasikartos.
Klausimas, kiek romane yra ateities ir kiek dabarties. Futuristinis, fantastinis, antiutopinis žanras dar nereiškia, kad čia vaizduojama ateitis, manau, kad šis romanas labiau apie dabartį, tik raiškos forma truputį sutirštinta, paspalvinta.
Lingvistas Noamas Čomskis yra pasakęs, kad apokalipsės neįmanoma nujausti, patirti, nes mes ją suprantame tik tada, kai ji būna įvykusi. Tas pats yra su klimato kaita. Man atrodo, kad tai jau įvykę, ir mes bandome kovoti su jos padariniais.
Po klimato kaitos konferencijos 2015 metais Paryžiuje atrodė, kad pradės kažkas keistis, bet kai prabėgus keleriems metams pasižiūri, panagrinėji duomenis, kas vyksta, pamatai, kad, deja, nepavyks savęs pakeisti. Ir čia nėra ko kaltinti, tiesiog žmogus taip veikia.
Ekologinė potemė labai svarbi mano knygoje. Šį romaną būtų galima pavadinti ne tik antiutopija, bet ir ekoromanu.
– Ekologija tau visada buvo svarbi?
– Aš – žvejo sūnus, gimęs Palangoje, jaunasis gamtininkas vaikystėje. Tuo domėtis pradėjau labai seniai. Manau, kad verta apie tai kalbėti. Džiugu, kad ekologija tampa „trendu“ ir labai daug jaunimo perima tą vėliavą.
– Bet juk mados keičiasi. Ar nenutiks taip ir su ekologijos mada?
– Taip, mados praeina, bet klausimas, ar tu tikrai vaikaisi mados? Aš nesivaikau. Man atrodo, kad kitose šalyse jau yra užaugusi ne viena aplinkai jautri karta. O Lietuvoje ekologija yra truputį devalvuota.
Aš į ekologinę problemą žiūriu kaip į tam tikrą žmogaus egzistencijos problemą. Dauguma mąstytojų sutinka, kad esame atsidūrę tokioje situacijoje, kai turime kažką daryti su savo planeta, permąstyti savo vietą šiame pasaulyje kaip rūšis.
Renesansas išaukštino žmogų, o antropocenas (XX amžiaus antroje pusėje prasidėjęs „žmogaus amžius“ – aut. past.) žmogų šiek tiek nuleidžia ant žemės, kad nesame išskirtinė rūšis, visos rūšys yra vienodai svarbios. Manau, kad aš su savo knyga prisidedu prie šio diskurso.
Mūsų rūšis nukentėjo nuo kolonializmo, pasaulinių karų, dabar kenčia nuo klimato kaitos. Tai dar viena problema, iššūkis. Kaip su tuo tvarkomės? Kas bus laimėtojas, o kas pralaimėtojas? Manau, kad mes kaip baronas Miunhauzenas ištrauksime save už plaukų, gal su kažkokiais nuostoliais (o kada jų nebuvo?), bet ištrauksime.
– Kita ne mažiau aktuali problema, kuri yra ir tavo romane, „išsikraustymas“ į virtualią erdvę.
– Kadangi vaizduoju ateities situaciją, tai buvo neišvengiama, kad tie veikėjai, kurie veikia šio amžiaus pabaigoje būtų kuo natūralesni, todėl nenuostabu, kad jie yra tinkle, neskiria savęs nuo tinklo. Jų antrininkas, kurį vadiname profiliu, toks pat tikras kaip jie, o gal net tikresnis, nes kaupia visą individo atmintį.
Po 11 metų buvimo feisbuke planuoju išeiti iš jo. Jeigu neišsitrinčiau iš jo ir dar ten gyvenčiau 50 metų, tai tas virtualus individas būtų pranašesnis už mane. Jis šimtą kartų geriau už tave žino, kur tu apsiperki, kur tu buvai, ką veikei.
Pavyzdžiui, toks paradoksas: penkerius metus gyvenau Šiauliuose, beveik kasdien praeidavau pro centrinį parką ir visiškai iš atminties išsitrynė tai, kad parke dunkso tas apleistas "Velnio ratas". Daug ką prisimenu iš parko, bet rato – ne, o feisbukas atsimintų.
– Romano veiksmas vyksta ir Šiauliuose. Kokie jie ateityje?
– Šiauliai yra viena iš topografinių vietų knygoje. Veiksmas vyksta ir pajūryje, kur mano tėviškė, ir Šiauliuose, kur gyvenau, ir Vilniuje, kur dabar reziduoju su šeima, ir Kopenhagoje, Stokholme, Paryžiuje, kur teko gyventi. Negaliu sakyti, kad tai autobiografinis romanas, tiesiog remiuosi savo patyrimine medžiaga. Tos topografinės vietos man svarbios, ir veikėjams svarbios.
Viena romano veikėja eina pasidaryti dirbtinį apvaisinimą buvusioje „Valerijono“ vaistinėje. Ji praeina pro arabų, pakistaniečių krautuvėles, kurios užsidarė, nes pirmą kartą po daugybės metų Lietuvoje pasnigo. Aš Šiaulius vaizduoju niūrius, bet labai gyvus sąskaita pabėgėlių, kurie neteko savo namų dėl klimato kaitos įvykusių katastrofų. Jie čia randa namus, bet vietinės moterys nenori gimdyti jų vaikų, jos ieško žemaitukų, o jų nėra.
Man Šiauliai su tuo "Velnio ratu" yra distopijos (distopija – neigiamų padarinių paveikta ateitis) metafora. Na kaip viena vieta tiek laiko gali visiškai nesikeisti? Aš Šiaulių nesu iki galo permąstęs, tik kažkiek prisiliečiu prie jų, bet šis miestas man – reagentas ir globalinių, ir lietuviškų problemų.
Manau, kad tik atvykėliai ir pamišėliai gerąja prasme, utopijos vizionieriai gali ištraukti Šiaulius ir Lietuvą.
– Ar tavo veikėjai turi prototipus?
– Be abejonės. Į vieną pagrindinių veikėjų Kotryną norėjau sudėti visas bjauriausias savo, mamos ir amžinatilsį močiutės savybes, bet ji man išėjo per gera. Taip jau nutinka, veikėjai pradeda veikti patys už save. Visgi labiausiai ji man panaši į močiutę.
Visi mano veikėjai daugmaž turi prototipus. Ir tai normalu, norint sukurti bent kiek įtikinamai.
Ši knyga yra dedikuota mano tėčiui Algirdui. Romanas ir prasideda nuo tėvo mirties. Kotrynos tėvas klimatologas šioje knygoje yra labai įtakinga figūra.
Rašydamas šią knygą aš perėjau ir sau labai svarbų gedulo etapą – 20 metų po tėvo mirties.
– Ar lengvai gimė knyga?
– Gana nelengvai, nes užmojis buvo didelis: aprėpti ir didelę erdvę, ir laikmetį, ir labai didelę temą. Reikėjo apdoroti daug medžiagos, daug dirbti ir su kalba. Buvo sunkus procesas, bet labai įdomus. Rašiau tokią knygą, kokios man pačiam labai trūksta Lietuvos raštijoj.
Skaitytojas turi nusiteikti, kad jam tai bus toks pat nelengvas uždavinys, kaip ir man kad buvo. Atostogoms tikrai nerekomenduočiau imti šios knygos. Tai knyga intelektualinio, fantastinio pobūdžio literatūros mėgėjams.
Ši knyga – kaip žaidimas, kadangi paremta šachmatų partija. Pačiam buvo didžiulis malonumas ją kurti, skaitytojas irgi galės tą patį patirti. Kai perkandi žaidimo taisykles, viskas pasidaro paprasta. Ir čia yra daug nuorodų, kaip jas perkąsti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
M. Gailius skaitytojus ragina nusiteikti, kad antiutopinio romano „Oro“ skaitymas bus nelengvas žaidimas – tarsi šachmatų partija.
Marijus Gailius sako, kad nors jo romano veiksmas vyksta šio amžiaus pabaigoje, tačiau iš tikrųjų atspindi kiek „sutirštintą“ dabartį. „Klimato kaita jau įvykusi, mes dabar kovojame tik su jos padariniais“, – sako rašytojas.
Žurnalistas, rašytojas Marijus Gailius naujausią savo romaną „Oro“ pristatė mamos gimtajame mieste Šiauliuose, kuriuose pats praleido penkerius paauglystės metus.