Anų metų kronika

Vy­tau­tas Di­dy­sis Šiau­liuo­se
Lie­pos 31 d. Šiau­liams reikš­min­ga ir ne­pap­ras­tai iš­kil­min­ga die­na, nes su­lau­kė įžen­giant į Šiau­lius Lie­tu­vos Ku­ni­gaikš­tį, Žal­gi­rio mū­šio Lai­mė­to­ją, Vy­tau­tą Di­dį­jį.
Tą die­ną nuo pat anks­ty­vo ry­to vi­sas mies­tas ren­gė­si iš­kil­mėms. Vie­ni puo­šė na­mus ža­lu­my­nais, ki­ti da­bi­no lan­gus bei ve­ran­das Vy­tau­to Di­džio­jo pa­veiks­lais, ki­li­mais, vi­sur ple­vė­sa­vo tris­pal­vės vė­lia­vos, vi­si kal­bė­jo tik apie gar­bin­gą sve­čią, Vy­tau­tą Di­dį­jį.
Apie 5 val. gau­sūs žmo­nių bū­riai pra­dė­jo rink­tis prie iš­kil­mių var­tų. Til­žės gat­vė, ku­rio­je bu­vo pa­sta­ty­ti gra­žūs ža­lu­my­nų vai­ni­kais iš­puoš­ti iš­kil­mių var­tai su Vy­tau­to Di­džio­jo pa­veiks­lu ir už­ra­šu „Svei­kas, Žal­gi­rio Lai­mė­to­jau, Lie­tu­va at­gi­mu­si“, su­trau­kė į sa­ve vi­sus mies­to ir apy­lin­kių gy­ven­to­jus.
6,1/2 val. vak. gat­vė vir­to tik­ra ban­guo­jan­čia jū­ra. Vi­si atė­jo pa­si­tik­ti Tau­tos did­vy­rio, ku­ris pa­da­rė Lie­tu­vą ga­lin­ga vals­ty­be, ku­rio var­das am­žiais liks ne­mir­tin­gas lie­tu­vių šir­dy­se ir Lie­tu­vos is­to­ri­jos lakš­tuo­se, ku­ris le­mia­mu smū­giu ties Eg­lė­kal­niu su­mu­šė Lie­tu­vos prie­šus kry­žuo­čius ir iš­va­da­vo že­mai­čius. Jį ger­bė vi­sa Eu­ro­pa ir siū­lė jam ki­tų vals­ty­bių ka­ra­lių sos­tus, nuo ku­rių jis at­si­sa­kė ir li­ko iš­ti­ki­mu Tė­vy­nei sū­nu­mi. To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad šian­dien vi­sur Jis taip iš­kil­min­gai su­tin­ka­mas ir Jam reiš­kia­ma ka­ra­liš­ka pa­gar­ba.
7 val. vak. prie iš­kil­mių var­tų iš­si­ri­kiuo­ja ka­riuo­me­nė, šau­liai, įvai­rios or­ga­ni­za­ci­jos su sa­vo vė­lia­vo­mis, vie­tos vals­ty­bi­nių ir sa­vi­val­dy­bės įstai­gų tar­nau­to­jai, gat­vė­se ka­rių špa­le­riai. 10 tūks­tan­ti­nė žmo­nių mi­nia, už­tven­ku­si ap­lin­ki­nius ša­li­gat­vius ne­kant­riai lau­kia pa­veiks­lo.
Pa­si­girs­ta: „šau­tu­vu gerbk“! ir or­kest­rui grie­žiant Vy­tau­tas Di­dy­sis įžen­gia į Šiau­lius, ly­di­mas šau­lių gar­bės sar­gy­bos prie iš­kil­mių var­tų, kur mies­to bur­mist­ras p. Son­dec­kis pa­sa­ko su­ti­ki­mo pra­kal­bą, ku­rią pa­ly­dė­jo skam­bus „va­lio“! Šau­lių cho­ras su­gie­do­jo 8-to p. p. or­kest­rui pri­ta­riant Vy­tau­to Gies­mę. Po to Vy­tau­to Di­džio­jo ko­mi­te­to Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kas Po­nas A. Staš­ke­vi­čius per­skai­tė iš­kil­min­gą pa­si­ža­dė­ji­mą ir Vy­tau­to Di­džio­jo pa­veiks­las ne­ša­mas į rin­kos aikš­tę. Čia trum­pai ap­si­sto­ja­ma, po­nas A. Staš­ke­vi­čius pa­sa­ko tu­ri­nin­gą kal­bą, cho­ras gie­da Tau­tos Him­ną ir V. D. pa­veiks­las ne­ša­mas į 8-to p. pul­ką.
Prie ka­rei­vi­nių var­tų pa­veiks­lą pa­si­tin­ka pul­kas. Iš pul­ko pa­veiks­las ly­di­mas į pul­ko šta­bą nak­vy­nėn.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1930 m. rugp­jū­čio 3 d.

Apie pra­ger­tus be­ko­nus ir lie­tu­viš­ką spau­dą
Te­ko ap­lan­ky­ti Viekš­niuo­se prieš al­ko­ho­li­nę pa­ro­dą, su­reng­ta Blai­vy­bės d-jos Eks­po­na­tai ir sta­tis­ti­nės ži­nios bu­vo at­vež­tos iš Kau­no. Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad Blai­vy­bės d-jos dėl šios pa­ro­dos daug pa­si­dar­buo­ta. Įdo­mios bu­vo sta­tis­ti­kos ži­nios, ku­rios ro­dė, kad 1930 mt. Lie­tu­vo­je iš­ger­ta už 80 mi­li­jo­nų li­tų ir už tiek pat par­duo­ta be­ko­nų.
Žmo­nės daug pa­de­da var­go kol užau­gi­na be­ko­nus, bet už­tat, juos par­da­vę, pa­kei­čia šnap­su. Įdo­mu ir tai, kad tuo­se ap­skri­čiuo­se, kur dau­giau skurs­ta žmo­nės, dau­giau iš­ge­ria­ma. Aiš­ku, kad gir­tuok­lia­vi­mas pri­ve­da prie skur­do, o no­rė­da­mi tą skur­dą pa­mirš­ti, žmo­nės ieš­ko nu­si­ra­mi­ni­mo al­ko­ho­ly.
To­kios pa­ro­dos yra la­bai rei­ka­lin­gos ir nau­din­gos. Pa­ro­da tę­sė­si 3 die­nas ir ją ap­lan­kė apie 3000 žmo­nių.
Ap­lan­kęs al­ko­ho­li­nę pa­ro­dą, ap­lan­kiau ir mok. p. Kir­lio, jo pa­ties pa­stan­go­mis ir bu­te įreng­tą spau­dos pa­ro­dą. Nors kam­ba­rė­lis ne­di­de­lis, bet eks­po­na­tų la­bai daug. Su­rink­ti įvai­rūs spaus­di­niai, pra­de­dant nuo pir­mo­jo lie­tu­viš­ko laik­raš­čio ir bai­giant šių die­nų spau­da. Iš vi­so lie­tu­viš­kų laik­raš­čių su­rink­ta apie 1400, ži­no­ma, kar­tu ir Ame­ri­kos lie­tu­vių laik­raš­čiai. Be laik­raš­čių, yra ir daug se­no­viš­kų kny­gų lo­ty­niš­ko­mis rai­dė­mis.
Ste­bė­jau­si p. Kirk­lio ne­pap­ras­tu darbš­tu­mu, su­ma­nu­mu. Jei­gu bū­tų dau­giau to­kių žmo­nių, tai pil­nus mu­zie­jus tu­rė­tu­mėm.
„Mū­sų mo­men­tas“,
 1932 m. va­sa­rio 7 d.

Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas A. Sme­to­na ir mi­nist­ras pir­mi­nin­kas A. Mer­kys pa­ro­do­je na­mi­nės deg­ti­nės ža­lai pa­vaiz­duo­ti. Aiš­ki­na Sau­gu­mo De­par­ta­men­to di­rek­to­rius A. Po­vi­lai­tis.
„Tri­mi­tas“, 1940 m. ge­gu­žės 2 d.

Iš Žei­me­lio
Yra Žei­me­ly pri­va­tiš­kas „Liau­dies Uni­ver­si­te­tas“. Klau­sy­to­jų skai­čių su­da­rė 6 stu­den­tai. Kaip ma­to­me, ne­ga­li­ma skųs­tis, kad Žei­me­ly nuo­bo­du. Ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad Žei­me­lį ap­lan­ko pra­va­žiuo­jan­tis ki­no. Es­ti ir šiaip pra­mo­gų, pa­si­links­mi­ni­mų. Vi­sa ne­lai­mė, žei­me­lie­čiai ne­be­tu­ri bend­rų nuo­gų­jų na­mų – pir­ties.
 Vie­ną die­ną su­ti­kęs ma­ne žy­de­lis, smar­kiai su­si­rū­pi­nęs pra­bi­lo:
– Kad Tams­ta ži­no­tum, po­nai­ti, ko­kį pa­moks­lą mums ra­bi­nai pa­sa­kė, kad mes vi­si ap­si­ver­kėm.
– Ir ką jis jums taip grau­daus pa­sa­kė? – šyp­so­da­mas pa­klau­siau.
– Pa­sa­kė, kad jei pir­ties ne­be­bus, mus vi­sus pa­ra­zi­tai suės.
Vis dėl­to gai­la.
Bi­zū­nė­lis
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. va­sa­rio 28 d.

Žy­dų vi­suo­me­nės dė­me­siui!
Jau 2 me­tai, kaip Šiau­liuo­se klai­džio­ja pa­mi­šė­lė, žy­dė. Ji, ma­to­mai, in­te­li­gen­tė. Pa­sa­ko­ja­ma, kad prieš ka­rą bu­vu­si dan­tų gy­dy­to­ja. Nors ji di­de­lės ža­los nie­kam ne­da­ro, ta­čiau, ne­sma­gu, kai ji nuo­lat ei­na po įstai­gas, krau­tu­ves ir po pri­va­čius bu­tus gar­siai pa­sa­ko­da­ma ir net šauk­da­ma vi­so­kias ne­są­mo­nes.
Tuo rei­ka­lu tei­ra­vau­si mies­to val­dy­bo­je, kur paaiš­ki­no, kad pa­mi­šė­lė bu­vo iš­siųs­ta į psi­chiat­ri­nę, bet iš ten – ta­po grą­žin­ta, kaip ne­pa­vo­jin­ga vi­suo­me­nei.
Ne­jau­gi ne­ga­li­ma ne­lai­min­ga­jai su­teik­ti prie­žiū­ros ir glo­bos. Ji yra žy­dė ir žy­dų vi­suo­me­nė tu­ri ypa­tin­gai ne­lai­min­go­sios pa­dė­ti­mi su­si­rū­pin­ti. Juk mies­to val­dy­ba duo­da kas me­tai per 300.000 li­tų žy­dų šel­pi­mo drau­gi­jai, ku­ri pri­va­lo iš tų pi­ni­gų ap­rū­pin­ti sa­vą­ją bied­nuo­me­nę ir šiaip rei­ka­lin­gus pa­gal­bos sa­vuo­sius žmo­nes šelp­ti. Ar­gi drau­gi­ja neiš­ga­li vie­no žmo­gaus glo­bo­ti? Juk vi­siems bus ne­sma­gu, kai Šiau­lius pra­mins „pa­mi­šė­lių mies­tu“.
Aša­ka
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1930 m. rugp­jū­čio 24 d.

Nei vy­ro, nei auk­so...
Gruz­džių v. Mi­ku­tai­čių k. gy­ve­na naš­lė, Sta­sė, 37 m. amž., ku­ri la­bai il­gė­jo­si... vy­ro. Siel­var­ta­vo, kan­ki­no­si, kol pa­ga­liau vie­ną gra­žią die­ną lau­kia­ma­sis vy­ras at­si­ra­do, ir jau­nos naš­lės troš­ku­lį nu­ra­mi­no. Ne­pa­žįs­ta­mas vy­ras pa­si­sa­kė esąs Juo­zas Stat­kus, naš­lys. Sta­sei to tik ir rei­kė­jo. Juk nie­kam ne pa­slap­tis, kad šiais lai­kais vy­rą la­bai sun­ku su­žve­jo­ti, o čia – pa­ts atė­jo. Naš­lė pra­dė­jo pirš­tis prie jau­no­jo. Tas jai ge­riau­siai pa­vy­ko. „Jau­ni­kio“ šir­dis, ma­to­mai, bu­vo jaut­ri ir jis pa­ža­dė­jo jai sa­vo am­ži­ną „mei­lę“. Bet, kad to­ji „mei­lė“ bū­tų stip­res­nė, pa­rei­ka­la­vo „avan­so“ ru­siš­kų auk­so rub­lių, apie ku­riuos bu­vo suuo­dęs. Jau­no­ji, ne­no­rė­da­ma „pa­tro­ty­ti“ to­kią „lai­mę“, nie­ko ne­lau­kus įtei­ke Stat­kui avan­so iš sa­vo krai­čio 60 ru­sų auk­so rub­lių. Pas­kui, paė­mus iš Ša­ky­nos kle­bo­no 50 auk­si­nių rub­lių, ku­riuos bu­vo pa­dė­ju­si ap­sau­gon „juo­dai die­nai“, ir­gi ati­da­vė „bū­si­ma­jam“. Ga­vęs „rank­pi­ni­gių“, „jau­ni­kis“ vie­ną gra­žią, mė­ne­sie­ną nak­tį din­go, su vi­su krai­čiu...
Vė­liau Sta­sė su­ži­no­jo, kad jos bu­vęs „jau­ni­kis“ ne Stat­kus, o Juo­zas Bau­žas, spe­cia­lis­tas pi­ni­gų iš­vi­lio­ji­me, at­vi­rai pa­sa­kius – afe­ris­tas, ku­ris jau ne vie­ną to­kią „ave­lę“ yra „ap­kir­pęs“.
Su­si­rū­pi­nu­si jau­no­ji apie įvy­kį pra­ne­šė po­li­ci­jai, kad, gir­di, „nei vy­ro nei auk­so“. Vy­rą –bala jį ne­ma­tė, kad tik auk­si­nius grą­žin­tų, už ką pa­ža­dė­jo net 50 li­tų.
Var­gu ar pa­si­seks auk­si­nius grą­žin­ti, juk auk­sas toks sli­dus... Būt ge­rai, kad nors jau­ni­kį su­ras­tų. 
Žvirb­lis
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1930 m. rug­sė­jo 7 d.

Links­mie­ji pa­veiks­lė­liai

Da­bar, Fe­lik­sai, ži­no­kis...
Kal­ba­ma, kad Mu­zie­jaus pa­ma­tams iš­kas­tą di­džiu­lę duo­bę mies­to sod­ne ma­no­ma pri­pil­dy­ti van­dens, įleis­ti žu­vų ir įreng­ti fon­ta­ną...
(Gan­dai)
–
Fe­lik­sas – žy­mus Šiau­lių vi­suo­me­nės vei­kė­jas, žur­na­lis­tas, kul­tū­ri­nin­kas Pe­lik­sas Bu­gai­liš­kis.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do VERTELIO se­no­sios spau­dos rin­ki­nio