
Naujausios

Projekte "Nematoma paveikslo pusė" dalyvauja septyni Lietuvos muziejai: Šiaulių "Aušros", Pasvalio krašto, Šilutės Hugo Šojaus, Rokiškio krašto, Kretingos, Lazdijų krašto, Žemaičių muziejus "Alka" Telšiuose.
Tyrimo, kurį atliko MB "Meno kūrinių tyrimai" direktorius, pirmos kategorijos restauravimo technologas Rapolas Vedrickas, pristatymas startavo Šiauliuose.
Šiaulių "Aušros" muziejuje saugomas nežinomo dailininko nutapytas grafo Klodo de Šuazelio markizo de Fransje portretas datuojamas XVII amžiaus antra puse.
Pasak Šiaulių "Aušros" muziejaus Dailės skyriaus vedėjos Odetos Stripinienės, prancūzų Šuazelių giminė Lietuvoje įsikūrė XVIII amžiaus pabaigoje, kai Rusijos caras padovanojo Platelių (Plungės r.) dvarą. Šuazeliai, atsikeldami į Lietuvą, kaip tuomet buvo madinga, atsivežė ir savo giminės portretus.
Meno kūriniais, archyvu turtingas Platelių dvaras Šuazelių giminės rezidencija buvo iki pat 1940 metų. Prasidėjus nacionalizacijai, turtas buvo išvežamas pilnais sunkvežimiais. Dalis vertybių saugomos "Alkos" muziejuje Telšiuose. Kaip du Šuazelių giminės portretai pateko į Šiaulių "Aušros" muziejų, klausimas dar neatsakytas.
R. Vedrickas pernai ištyrė beveik dvidešimt paveikslų, saugomų įvairiuose Lietuvos muziejuose. Pristatyti atrinko šešis – įdomiausius tyrimo pavyzdžius. Tarp jų pateko grafo Šuazelio paveikslas.
"Portretui – apie 300 metų. Įsivaizduokite, kiek 300 metų žmogus galėtų papasakoti, panašia logika vadovaujantis, šis paveikslas gali papasakoti, kiek patyrė, kiek nukentėjo, kiek atgimė iš naujo", – sakė R. Vedrickas.
Šalia portreto eksponuojamos keturios tokio pat dydžio nuotraukos: ultravioletinės spinduliuotės, atspindėtų infraraudonųjų spindulių, infraraudonųjų spindulių "pakeistų spalvų" ir rentgenograma.
"Kaip rentgenogramoje matome sulūžusius kaulus, taip paveiksle matome kiaurai viską: porėmį, ant kurio ištempta drobė, vinis, kuriomis prikaltas paveikslas prie porėmio, tapybos sluoksnius. Juodos dėmės – tapybos sluoksnio ištrupėjimai. Šviesesni plotai rodo, kiek yra likę autentiško portreto, kuris dailininko buvo nutapytas pačioje pradžioje."
Pasak R. Vedricko, dėl mechaninių pažeidimų ar netinkamų saugojimo sąlygų nukentėjęs portretas buvo restauruotas, užgruntuotas nauju gruntu, trūkstamos vietos nutapytos iš naujo.
"Tuo metu restauruodavo truputį laisviau nei dabar: užtapydavo daugiau, nei ištrupėjimas, uždengdavo autorinę tapybą."
Infraraudonųjų spindulių "pakeistų spalvų" vaizdas parodo, kaip skirtingai dažų pigmentai "elgiasi" infraraudonuose spinduliuose.
Jei originaliame grafo Šuazelio portrete matyti mėlyna juosta, pakeitus spalvas, išryškėja kelių spalvų dėmės: tai rodo, kad kiekvieną kartą restauruojant, atnaujinant paveikslą naudota daug įvairių pigmentų.
Ultravioletiniai spinduliai suteikia informacijos apie paveikslo paviršių – lako sluoksnį, restauravimo žymes, užtapymus.
Atspindėtų infraraudonųjų spindulių fotografija leidžia pamatyti gilesnius sluoksnius: ankstesnių restauravimų pėdsakus, parengiamąjį dailininko piešinį po dažų sluoksnių, kitas gilesnių sluoksnių detales.
Šuazelio portretą, nors jis daug kartų nukentėjęs, stengtasi išlaikyti tą patį, kaip ir herbą. Skirtumas – apatinis užrašas kampe, kažkuriuo metu buvo nubyrėjęs.
Grafo Šuazelio portretą ir jo tyrimo nuotraukas lankytojai galės apžiūrėti Ch. Frenkelio vilos antro aukšto ekspozicijoje – ten, kur ir yra portreto vieta.
Projektas "Nematoma paveikslo pusė" skirtas supažindinti muziejų lankytojus su dalimi meno kūrinių technologinių tyrimų, kurie Lietuvoje atliekami jau keletą dešimtmečių.
R. Vedrickui vienas iš įdomiausių atradimų buvo Švento Pranciškaus Ksavero portretas iš Šilutės Hugo Šojaus muziejaus: rentgenograma parodė, kad po juo yra visiškai kitas paveikslas – kilmingos moters portretas. Moteris vilki puošnius rūbus, laiko rankoje puokštę. Portretas nutapytas profesionaliai.
"Muziejus turi galvos skausmą – po apačia yra vertingas, gerai išlikęs, senesnis paveikslas, ant viršaus – irgi senas, kultūros vertybė. Du paveikslai viename. Žinoma, nukrapštyti viršutinį sluoksnį šiais laikais niekas nesiims. Muziejus priėmė pakankamai unikalų sprendimą: sukurs paveikslo holografinį vaizdą, iš vieno kampo matysis šventasis, iš kito – moters portreto spalvinė rekonstrukcija."
Išskirtiniu R. Vedrickas įvardijo ir Telšių "Alkos" muziejuje saugomą Vainaitės-Gorskienės portretą. Po apačia paveikslas taipogi slepia kitą portretą – vyro. Du veidai žiūri į skirtingas puses.