Naujausios
Scenos riteris išlydėtas plojimais
Vakar „Baltaragio malūne“ nebebuvo Šiaulių dramos teatro aktorius Pranas Piaulokas, nors programėlė dar skelbia, kad jis vaidina piršlį Anuprą. Aktoriaus širdis nustojo plakti šį pirmadienį. Šalia aktoriaus buvo jam artimi žmonės. “Palaiminau, peržegnojau ir pasakiau: iki pasimatymo“, — taip Šiaulių vyskupas JE Eugenijus Bartulis atsiveikino tądien su aktoriumi, suteikęs jam komuniją.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
Plojimai iškeliavusiam
Aktorius buvo pašarvotas Šiaulių dramos teatre, kuriame dirbo beveik 40 metų. Scenos riteris buvo prasitaręs, jog norėtų kitąmet švęsti kūrybinės veiklos sukaktį, bet norai, taip ir liko norais.
Klastinga liga išplėšė talentingą žmogų iš gyvųjų pasaulio. Sunku tuo patikėti, nes P. Piaulokas dar vasario pabaigoje vaidino perpildytose Vilniaus scenose, kai Šiaulių dramos teatras gastroliavo sostinėje.
Minios aktoriaus talento gerbėjų antradienį ir trečiadienį ėjo nusilenkti didžiam scenos meistrui, ant scenos gulė gėlės. Nors aktorius ne kartą sakė, jog nemėgsta skintų gėlių. Gerbėjai nežinojo kitos meilės išraiškos.
Gėlininkės žinojo, jog tą dieną baltos chrizantemos, rožės ir lelijos yra perkamos Pranui. Jos taip ir sakė: „Tai tam aktoriui gėles nešate?“
Trečiadienio popietę aktorius palydėtas į Ginkūnų kapines, kur amžinajam poilsiui atgulė šalia savo mamos. Išlydėti garsiausią ir populiariausią Šiaulių aktorių susirinko pilna teatro salė žiūrovų, scenoje stovėjo visų Lietuvos teatrų atstovai, Šiaulių valdžios žmonės. Nebuvo galima sulaikyti ašarų, kai uždarant uždangą, skambėjo P. Piauloko skaitomi žodžiai:
„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai“.
Scenoje ir salėje esantys žmonės verkė. Tiesiog nebuvo įmanoma sulaikyti ašarų.
„Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“, — buvo paskutiniai įrašyti aktoriaus žodžiai.
Užsidarius uždangai pirmą kartą Šiaulių dramos teatro istorijoje mirusiam aktoriui nugriaudėjo žiūrovų aplodismentai.
Scenoje švytėjo ir po mirties
Šiaulių vyskupas JE Eugenijus Bartulis buvo vienas iš paskutiniųjų, kuris bendravo su gyvu aktoriumi. Vyskupas atėjo aplankyti Prano pirmadienį, likus iki aktoriaus mirties mažiau nei penkioms valandoms.
Vyskupas pamatė skausmų kamuojamą žmogų. „Tai buvo labai stipri žmogaus kančia. Aš jį paglosčiau, pasakiau keletą dvasingų minčių, paklausiau, ar norėtų atlikti paskutinės išpažinties. Turėjau šventinto vandens, atlikau apeigas pagal liturgiją. Pastebėjau, kad neturiu atsinešęs Švenčiausiojo, tai išvažiavau atsivežti, kad ligonis galėtų priimti komuniją“, — prisimena vyskupas.
E. Bartuliui grįžus, Pranas į vyskupą žiūrėjo besišypsodamas. Aktorius sutiko priimti komuniją, vyskupas P. Piaulokui padėkojo už kūrybinę veiklą, atsidavimą ir meilę žmonėms.
„Palaiminau, peržegnojau ir pasakiau: iki pasimatymo. Jis mane nulydėjo žvilgsniu ir atsargiai traukiausi nuo jo, kad nesudrumsčiau ramybės. Tai buvo nuoširdus atsisveikinimas. Kai kitą dieną atėjau į teatrą aplankyti žemiškuosius palaikus, vaizdas buvo didingas. Mačiau jo ramybę. Pranas buvo švytintis“, — prisimena vyskupas.
Pasak E. Bartulio, P. Piaulokas, tarsi šventikas, savo gyvenimą paskyrė žmonėms.
„Aplankęs Praną, pasakiau kancleriui, kuris buvo atėjęs su manimi: kunigams sakomi priekaištai, kad jie nesukūrė šeimos, kad gyvena nepilnavertiškai. Pasakiau, pažiūrėk, Pranas nesukūrė šeimos, bet savo širdį atidavė žmonėms, teatrui, kaip ir mes, kunigai, savo širdį atiduodame žmonėms. Jis save visą atidavė mums“, — sako vyskupas.
Aristokratiška natūra
Aktorius ir režisierius Aidas Giniotis, kuris savo Auksinį scenos kryžių padovanojęs P. Piaulokui sako, kad tokio talento žmogus, nors ir išėjęs Anapilin, vis tiek pasiliko. Ir gyvas bus tol, kol bus gyvi jį prisimenantys žmonės.
A. Giniotis sako nežinantis kito tokio gilaus, supratingo ir protingo, begalinės išminties aktoriaus visoje Lietuvoje.
„Jis man buvo autoritetas. Nuo pat vaikystės. Kai scenoje pasirodydavo P. Piaulokas, visi žinojo: bus aukščiausias lygis. Visi taip buvo įpratę. Pranas kitaip scenoje negalėdavo elgtis. Neprofesionalumas ir Pranas — nesuderinami dalykai. Kai repetavome “Princesę Turandot“ pajutau lengvą profesinį šoką, tai, ką verčiau, rašiau, Pranas iš karto skaitydavo mintį ir formą, ir čia pat įdėdavo savo santykį. Ir nežinau, ar tai Dievo dovana, ar aktoriaus meistrystė“, — sako A. Giniotis.
Režisierius sergantį aktorių aplankydavo Vilniaus ligoninėje. Ir tuomet su Pranu buvo galima juokauti, kalbėtis apie profesinius dalykus, gyvenimą. Nors Pranas jautė artėjančią mirtį, jo ramumas iki šiol keri A. Giniotį.
Žemaitiškas charakteris
P. Piauloko kurso draugas Gediminas Girdvainis sako, kad jau studijų metais Pranas išsiskyrė savo žemaitišku užsispyrusiu charakteriu. Pranas visuomet turėjo savo paslapčių, kurių niekam neatskleisdavo.
G. Girdvainis su žmona ir P. Piauloku yra gyvenęs viename bute Šiauliuose Putinų gatvėje. Pranas yra G. Girdvainio dukros krikšto tėvas. Gediminas paliko Šiaulių teatrą ir išvyko į Vilnių. Paklaustas, kodėl Šiauliuose pasiliko Pranas, aktorius šypteli: „Čia kaip su Amerikos lietuviais, galėtų sugrįžti į Lietuvą, bet negrįžta, nes atsiranda namai, draugai. Pranas visą save atidavė Šiaulių teatrui. Jis be jo negalėjo gyventi“.
Aktorius apgailestauja, kad keičiasi visuomenės vertybės ir supratimas. „Kai koks girtas Seimo narys po Seimą šlaistosi, kuriamos humoreskos, rodo televizijos. Jis tampa kaip ir didvyriu. Kai išeina Dievo pateptas žmogus, apie jį nedaug kas rašo. Mane tai labai baugina.
Kas atsitiko visuomenei?„, — klausė G. Girdvainis.
Jis siūlo lygiai po metų Šiaulių dramos teatre surengti P. Piauloko atminimo vakarą, kuriame aktoriai ir jį pažinojusieji pasakotų savo atsiminimus. Tą Šiauliuose galima padaryti, Vilniuje — nebeįmanoma.
G. Girdvainį sujaudino, kad P. Piauloko laidotuvėse dalyvavo tiek daug jo talento gerbėjų. Nors laidotuvių diena buvo trečiadienis, bet teatro salė buvo pilna. G. Girdvainis nelabai įsivaizduoja į kokio Vilniaus aktoriaus laidotuves susirinktų tiek žmonių.
Puikus scenos partneris
Ne viename spektaklyje su P. Piauloku vaidinusi aktorė Nomeda Bėčiūtė prisimena: „Ne tik Šiaulių teatras, bet visa Lietuva neteko talento, aukščiausio lygio profesionalo, neteko daug išminties, intelekto, proto, didelės meilės savo artimui ir paprastumo“.
Aktorė Rūta Staliliūnaitė Nomedai po Prano mirties pasakė, kad šios tuštumos niekas negalės užpildyti, o teatre niekada nebebus tokio lygio aktoriaus.
Scenoje su Pranu, pasak Nomedos, visuomet buvo gera dirbti, nes šis žmogus su pagarba ir dideliu atsidavimu eidavo į sceną.
„Jis labai gerbė savo partnerius. Bus keista vaidinti be Prano, jo vaidmenis vaidins kiti aktoriai. Mes dar ilgai nesuprasime, nes kol kas protu nesuvokiama, kad jo nebėra. Jis bet kuriuo atveju bus teatre“, — sako aktorė.
PARTNERYSTĖ: Nomeda Bėčiūtė ir Pranas Piaulokas vaidino ne viename spektaklyje.
ATSISVEIKINIMAS: Šiaulių dramos teatras atsisveikino su aktoriumi Pranu Piauloku.
SPEKTAKLIS: Dar vasario pabaigoje Nacionaliniame dramos teatre Pranas Piaulokas vaidino Aleksandrą Aleksandrovičių Arvydo Juozaičio pjesėje „Salomėja“.
Romualdo LUKŠTINSKO nuotr.
NETEKTIS: Trisdešimt devynerius metus Šiaulių dramos scenoje vaidinęs aktorius Pranas Piaulokas iškeliavo Anapilin pirmadienio pavakarę.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KOLEGA: Aktorius Gediminas Girdvainis sako, kad reikia vėl išmokti gerbti menininkus.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro nuotr.
IŠNAŠA: „Ne tik Šiaulių teatras, bet visa Lietuva neteko talento, aukščiausio lygio profesionalo, neteko daug išminties, intelekto, proto, didelės meilės savo artimui ir paprastumo.
