Naujausios
Valdžia — kaip gaujų karas
Rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis praėjusią savaitę Šiauliuose pristatė naujausią savo filmą „Kai aš buvau partizanas“. Prieš filmo premjerą režisierius susitiko su “Šiaulių kraštu“. Režisierius įsitikinęs — jei valdžios požiūris nesikeis, Lietuva greitai degraduos.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
Nėra valstybinės koncepcijos
— Šiauliuose pristatėte savo režisuotą vaidybinį filmą „Kai aš buvau partizanas“. Šio filmo nerėmė Kultūros ministerija, nors kalbama, kad Lietuvai reikalingas geras istorinis filmas.
— Kiekviena tauta, valstybė, bendruomenė turėtų turėti tam tikras strategines gaires, kuria linkme nori vystytis. Tai turėtų atsispindėti kultūroje, švietime, net televizijos programose.
Lietuvoje, atrodo, gairių nėra jokių. Viskas vyksta stichiškai, ateina chebrytės, „pasitvarko“ savo finansinius interesus. Tai — kaip gaujų karas. Kai galvojama apie save, chebros interesus, nebegalvojama apie vaikus, kurie po dešimties ar dvidešimties metų gyvens Lietuvoje.
Didžiosios valstybės — Amerika, Anglija, Prancūzija, Rusija turi strategijas, remia meną, o pinigai milijonais nemetami į balą. Suprantama, kad tas menas turi reprezentuoti valstybę užsienyje, atlikti tam tikras edukacines programas.
Nesakau, kad turime grįžti į idealizuotą laikmetį, koks buvo sovietmečiu. Bet negali būti taip, kaip yra dabar: kuriama bet kas ir bet kaip. Autorinė saviraiška visiškai nereglamentuojama.
Istorinis filmas Lietuvoje yra būtinas, kad suvoktumėme, kas esame. Reikia suprasti savo istoriją. Reikia mokėti atleisti, skaudžiai neteisti.
Lenkai sukūrė „Katynę“. Kai žiūri “Katynę“, širdis verkia. Kai pamatai filmą, kurį sukūrė lietuviai ir išveža į užsienį, kartais darosi graudu. Atrodo, kad filme — psichoneurologinis dispanseris, o ne save gerbianti tauta.
Rytuose sakoma, kad žmonės turi septynias čakras. Žmonės, atvažiavę iš Rytų sako, kad lietuviai išsiverčia su apatinėm čakrom: pavalgymo, grobimo pinigų ir lovos klausimais.
I. Bergmanas yra pasakęs, kad geras filmas yra šeštas ar septintas. Lietuvoje pastatai pirmąjį filmą, ateina kritikai, tave sušaudo, prikala prie kryžiaus ir baigtas darbas.
Aštuoniolikos metų aklumas
— Atrodo, kad Lietuvoje naikinamas tautiškumas ir patriotiškumas. Jei pasakai, kad myli Lietuvą, tai ne vienas pasakys, kad esi mažų mažiausiai kvailas. Lietuviai „daromi“ kosmopolitais, europiečiais. Kodėl taip atsitiko?
— Tai — labai skaudi tema. Jauną žmogų galima palyginti su akumuliatoriumi. Jei jį gerai pakrauni, tai gerai veikia. Jei vaiko „nepakraus“ tėvai, mokykla, švietimo sistema, jis išvažiuos į airijas.
Dabar Lietuvoje turime aštuoniolikos metų aklumo vaisių. Užaugo karta, kuriai niekas neįdomu. Daug važinėju po Lietuvą ir klausiu jaunimo, kas iš jų važiuos į Vakarus. Miškas rankų. Tada suprantu, kad kažkas šioje valstybėje yra ne taip.
Giotenburgo (Švedija) knygų mugės konferencijoje buvo nagrinėjamas skandinavų fenomenas. Didžiausi atlyginimai, geriausias gyvenimas, mažiausiai depresijų ir savižudžių. Buvo atsakyta: jei ne Astrida Lingrend ir valstybės požiūris į vaikus, to nebūtų buvę.
Lietuvoje per aštuoniolika metų nieko nepadaryta. Per tuos metus sukurtas tik vienas ar du vaidybiniai filmai vaikams. Švedai kasmet sukuria po dešimt dvidešimt.
Lietuvoje jaunimas neturi laikraščio, radijo laidų, televizijos. Auginama puskvaišių auditorija arba žmonių, kurie bėgs iš to krašto.
Bet atsitinka ir stebuklų, kai užauga kitokie žmonės. Tai vaikai, kurie sako: „Mes tuoj ateisim, nebus dvigubų standartų“. Duok Die, kad jie išsaugotų tą idealizmą.
— Viskas koncentruojama Vilniuje. Net ir Jūs, prieš keletą metų deklaravęs, kad gyvensite Anykščiuose, vėl grįžote į Vilnių.
— Tai to paties medžio papuvęs vaisius. Valstybė neskiria dėmesio provincijai, todėl degraduoja. Anykščiuose gyvenau dvejus metus. Anykščiai tapo senelių, pensininkų miestas. Yra moksleivių, bet jaunų dirbančių žmonių — nėra. Tai liečia visus miestelius. Jaunimas arba Vilniuje, arba užsienyje.
Ir Vilniuje mes verkiame. Kur nueiti savaitgaliais su vaikais? Yra vienintelis Keistuolių teatras. Vaikiškų erdvių — nėra. Nuvažiavau į Taliną, ten didžiulis aštuonių salių multipleksas, jame pilna vaikų. Viskas skirta vaikams, jų kūrybiškumui vystyti. Estija turi strategiją.
O Lietuvoje? Ko ateina žmonės į valdžią? Manau, vienadienių dalykų. Atsiranda oligarchai. O kraštotyrininkams, mokytojams, kaimo gydytojams nebėra ką daryti tokioje valstybėje.
Pažįstu vieną gerą geografijos mokytoją, kurį labai mylėjo vaikai. Mokytojas turi didelę šeimą, todėl dabar vairuoja „furą“. Vaikai neteko mokytojo, nes jis neišmaitino savo keturių vaikų.
Keista valstybės pažiūra: jei nori išgyventi, negali turėti vaikų.
Pasirinko meno politiką
— Tai kodėl Jūs neinate į politiką?
— Nėra politikoje bendruomeninio jausmo, nėra susitarimų politikos. Yra karo politika. Jei eičiau į politiką, visa didžioji žiniasklaida pultų rašyti. Mano vaikai eina į mokyklas, jie taip pat butų šantažuojami. Kai tai supranti, pasirenki kultūrinį veikimą.
Jaučiuosi esąs politikoje ir su vaikiškomis knygomis, spektakliais, filmais, straipsniais žiniasklaidoje. Bandau moduliuoti vienuvos idėją. Vydūnas iškėlė vienuvos idėją: mes visi kartu su žydais, rusais, lenkais, komunistais ir sąjūdistais, kagėbistais ir tremtiniais turime rasti bendrą vardiklį, dėl kurio verta kartu būti. Kitaip šis kraštas degraduos ir išnyks.
— Esate mėgstamas vaikų rašytojas. Kas sudėtingiau: rašyti vaikams ar suaugusiems?
— Pasaka — unikalus žanras. Neveltui jis naudojamas ir šiuolaikinėje psichoterapijoje.
Kai randi sprendimą sau, koduoji visuomenę, rodai išeitį. Mes aštuoniolika metų maitinami blogai parašytomis pasakomis. Todėl reikia pozityvaus mąstymo. Kodėl Rūta Staliliūnaitė išėjo iš teatro? Kai gatvės purvas buvo pradėtas kelti ant scenos, nebematė prasmės teatre dirbti.
Vaikų literatūra — tai zona, kurioje nereikia kelti purvo. Pasakose purvą turi išskaistinti, išvalyti.
Knygos labai dažnai atsiranda iš vaikų ir jų klausimų. Vaikas paklausia: „Tėti, ar mes po mirties susitiksime?“
Tada pradedi rašyti apie Arklį Dominyką ir Rugiagėlę. Atėjus rudeniui, Rugiagėlė supranta, kad atėjo laikas atsisveikinti. Ir supranta, kad vėl susitiks pavasarį. Vaikai turi turėti viltį.
IŠNAŠA: „Mes visi kartu su žydais, rusais, lenkais, komunistais ir sąjūdistais, kagėbistais ir tremtiniais turime rasti bendrą vardiklį, dėl kurio verta kartu būti. Kitaip šis kraštas degraduos ir išnyks.
KŪRĖJAS: Vytautas V. Landsbergis tiki, kad ateis nauja politikų karta.
PASIRINKIMAS: Režisierius ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis sako esąs meninėje politikoje su savo vaikiškomis knygomis, spektakliais ir filmais.
Jono TAMULIO nuotr.
