Naujausios
ŽURNALISTINIS TYRIMAS
Srutos nepasiekė tik Vilniaus
Kelmės rajonas. Tvenkinys, prileistas surūgusio, putojančio skysto mėšlo. Kelių kilometrų srutų laistymo žarna, numesta per laukus, grioviais, pro vandens telkinius. Tytuvėnų regioninio parko gyvenvietės pamažu virsta dvokiančia mėšlide, o šalia danų kiaulidžių gyvenantys žmonės skundžiasi kvėpavimo ligomis ir kitais sveikatos sutrikimais. Žmonės tyli, nors Strasbūro teismas jau apgynė ne vieno žmogaus teisę gyventi švarioje aplinkoje. Mūsų politikams sostinėje nesmirdi nei srutos, nei pinigai.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Srutų „gyvatė“ vingiuoja šalia vandens telkinių
Važiuojant Tytuvėnų keliu Šiluvos link, kiaulidės jau iš tolo dvokia. Stabtelime prie Mockaičių. Nors nuo Mockaičių iki kiaulidžių Pagryžuvyje — dar apie porą kilometrų, išlipus iš automobilio, pritrenkia, patikėkit, kvapą gniaužianti smarvė.
Pasukame lauko keliuku prie komplekso ir netikėtai aptinkame storą plastmasinę gyvatę. Ant jos užlipame ir stipriai paminame — viduje sukliuksi. Srutos.
Žarna rangosi pakele einančiu melioracijos grioviu, „lipa“ per mažus medelius ir krūmus, driekiasi pro vandens telkinius.
Vietomis sujungta ir kažkuo apvyniota. Jeigu tai žarna, ji gali pratrūkti, būti prakirsta, pradurta ir panašiai — visas dvokiantis turinys pasipiltų į laukus ir atvirus vandenis. Kai žarna tęsiasi keletą kilometrų — kas pamatys nelaimę?
Maždaug du kilometrus sekame paskui vamzdį. Įsitikiname, kad jis išvestas iš kiaulių komplekso. Bet kurgi baigiasi?
Stovime ant vieškelio. Nors laukų srutomis niekas nelaisto, stengiamės giliai nekvėpuoti — nepatyrusiam tos smarvės, būtų sunku nusakyti, kuo kvėpuojame prisidengę nosis ir burną.
Visą laistymo ceremoniją pamatome netrukus.
Iš komplekso mūsų link rieda traktorius su didele cisterna srutų. Siaurame keliuke prasilenkiame.
Kiek pavažiavęs, traktorius sustoja. Sustojame ir mes. Vairuotojas išlipa iš kabinos. Žvelgia į mus. Mes — į jį.
Kurį laiką spoksome vieni į kitus, kol traktorininkas vėl įlipa į kabiną ir nuo kelio darda žemyn — į dirvą.
Važiuojame iš paskos. Stabtelime toje vietoje, kur buvo sustojęs traktorius ir net aiktelime: nedidelis prūdas šalia kelio visas apėjęs srutomis! Murzinas vanduo — greičiau ne vanduo, o dvokiantis, nuo rūgimo suputojęs juodas ir žalsvas skystas mėšlas. Aplinkui prūdą meldai ir kiti augalai pageltę ir sudžiūvę. Vadinasi, norėta visas srutas išpilti į tvenkinį?
Tuo tarpu į lauką nuriedėjęs traktoristas vėl kažko delsia. Žiūri mūsų pusėn.
Paskui ryžtingai šoka į kabiną ir užveda motorą. Iš vamzdžio, esančio po cisterna, tirštu fontanu pasipila juoda čiurkšlė.
Traktorius greitai suka ratus po lauką, paskui save palikdamas šlapius ir tamsius ruožus.
Atrodo, kad smirdi ne tiktai laukai, bet ir medžiai.
Srutų žarnos galą randame dar už kelių kilometrų. Baigiasi lauke, kuriame stovi keistas agregatas su daugybe iš šonų išvestų žarnelių. Žarna sujungta su agregatu.
Bet mums nepavyksta sužinoti, kokia vamzdžio ir agregato paskirtis. Prie prietaiso buvusi moteris prisistato kaip aplinkos apsaugos specialistė. Nieko neklaususi, mus iškoneveikia ir liepia dingti iš akių. Tik vėliau sužinojome, kad agregatas „užpildo“ traktorius srutomis.
Koncertų dienas derins su srūtdieniais?
Panašu, kad nusikalstamai teršiama ir žalojama gamta rūpi tik smarvę uostantiems gyventojams. Kai Tytuvėnuose po rekonstruojamo vienuolyno skliautais vyko tradicinio Tytuvėnų festivalio uždarymas, visi rinkosii pasiklausyti G.F. Hendelio operos „Acis ir Galatea“ bei Lietuvos kamerinio orkestro atliekamo romantinio kūrinio. Deja. Programoje buvo dar vienas epizodas — koncertui įpusėjus, vienuolyno teritorijoje pasklido skysto mėšlo tvaikas. Kompleksas yra Pagryžuvyje, keturi kilometrai nuo Tytuvėnų.
Tytuvėniškė Lina Peisaravičienė pasakojo, jog dalis klausytojų orkestro klausėsi, rankomis užspaudę nosis. Kai kuriuos pradėjo pykinti, jautresni net nesulaukė koncerto pabaigos. „Smarvė tokia — visi pasišlykštėjo,“ — nemaloniais gražaus vakaro įspūdžiais dalijosi Lina.
Nijolė Saimininkienė, Šiaulių filharmonijos direktorė, festivalio organizatorė, koncertą užplūdus smarvei, buvo šokiruota bei sakė jautusi didelę gėdą prieš atlikėjus ir festivalio svečius.
„Šitokio gražaus pastatymo Tytuvėnuose dar nebuvo. Nuostabus apšvietimas, rūbai, muzika. Į festivalio uždarymą atvyko kritikai, dailininkai, žymūs šalies muzikai, buvo svečių iš užsienio. Jaučiau didelę gėdą, tarsi pati būčiau kalta, jog žmonėms tenka kvėpuoti srutomis“, — “Šiaulių kraštui“ kalbėjo direktorė.
Direktorė nemato kito kelio, kaip ateityje koncertų datas derinti su srutų laistymo datomis.
Kenčia gyventojai ir verslas
Tytuvėnai garsėja ne tik kaip kaip kultūros (Tytuvėnų menų ir muzikos festivalis čia vyksta nuo 2004 metų), bet ir kaip vaizdingas upių, ežerų ir upelių supamas kurortinis miestelis bei maldininkų centras. Rugsėjo mėnesį, per Šilines, vienus iš didžiausių atlaidų Lietuvoje, vyksta piligriminės eitynės keliu Tytuvėnai-Šiluva.
Ypač judru šį rugsėjį: mieste nuolatos gausu vietinių ir užsienio svečių, vykstančių į Švenčiausios Mergelės Marijos 400 metų apsireiškimo iškilmes Šiluvoje.
Sustoję pasižvalgyti Tytuvėnuose, žmonės rauko nosis ir trauko pečiais.
„Visi klausia, kas čia taip smirdi? — Birutė Šedienė, Tytuvėnų miestelio kavinės “Žara“, savininkė, sielojasi, kad dėl srutų smarvės gali nukentėti jos verslas. — Man net nepatogu kiekvienam aiškinti, kad čia iš komplekso. Atsidarau langą ir vėl puolu uždaryti, nes neįmanoma kvėpuoti.“
Tytuvėniškiai „Šiaulių kraštui“ tvirtino, kad miestelis pasmirsta dažniausiai anksti rytais ir vėlai vakarais arba, kaip tyčia, savaitgaliais: “Kaip tiktai šeštadienis — jau aišku: pils.“ Ne vienas skundėsi, jog tomis dienomis pablogėja sveikata.
Tytuvėnų bendruomenės pirmininkas Alfonsas Novikas sakė norėjęs patekti į kompleksą ir savo akimis įsitikinti, kaip jis įrengtas bei kaip dirbama. Bet nepateko: įmonės vadovai pasakę, jog kompleksas — uždara teritorija.
Užsukome į ligoninę. Tytuvėnų ligoninės šeimos gydytoja Aušra Pelenienė tvirtina, kad vemti verčiantis tvaikas turi neabejotino poveikio žmonių sveikatai.
Tytuvėniškiai dažnai kreipiasi dėl kvėpavimo takų ligų, bronchinės atstmos paūmėjimų, yra daug sergančių plaučių ligomis. „Aštrus amoniako kvapas suaktyvina ir provokuoja negalavimus, tas smogas eina visur“, — sako gydytoja. Medikei ypač neramu dėl Mockaičių, Pagryžuvio gyventojų, vaizdingoje Pagryžuvio vietoje įkurtų senelių namų gyventojų sveikatos būklės.
„Pasirašėm, kad tos kiaulės ateitų“
Praėjus trejiems metams nuo kiaulidžių atsiradimo, Pagryžuvio gyventojai neslepia: nusivylė danų bendrovės pažadais neva bus įsteigta daug naujų darbo vietų, o miestelis praturtės ir suklestės. Neva įmonė būsianti moderni ir visiškai saugi.
„Užliūliavo pažadais, ir štai šitomis rankomis patys pasirašėme, kad tos kiaulės ateitų. Kone visi pasirašėm, o dabar — šaukštai po pietų. Aitri smarvė skverbiasi pro langus, graužia akis. Smirdi skalbiniai, drabužiai, namai, viskas“, — sustojusios šalikelėje, kalbėjo Pagryžuvio moterys. Jos gyvena visai komplekso pašonėje.
Žmonės apgailestauja, kad laiku ryžtingai nepasipriešino tuometinei rajono valdžiai, kuri slaptu balsavimu palaimino komplekso atsiradimą. Kad per vėlai suprato, jog smarvė bei teršiama dirva ne vien komplikuoja gyvenimą, bet atsilieps ir finansiškai: nekilnojamo turto, pavyzdžiui, žemės ir būsto kaina, katastrofiškai nuvertės.
Beje, nepatenkinti ne visi. Kai kurie ūkininkai naudojasi srutomis kaip trąšomis. Srutos į jų laukus atvežamos ir išpilamos nemokamai.
Kiaulių ūkis gali plėstis
Kiaulių komplekse sužinome tiktai tiek: UAB „Saerimner“ “Sajas“ padalinys per metus išaugina 35 tūkstančius kiaulių. O rudenį ir pavasarį pagal grafiką srutas išlaisto ant dirvų.
Padalinio vadovas Bronius Sakalauskas pageidauja, kad klausimai būtų pateikti raštu.
Atsakymai gauti iš Vilniaus. Atsakė Vaidotas Židanavičius, UAB „Saerimner“ technikos direktorius.
— Ar bendrovę pasiekė Pagryžuvio ir Tytuvėnų gyventojų skundai dėl periodiškai sklindančios srutų smarvės? Jei taip, ar buvo į tai reaguota ir kaip?
— Šią vasarą nebuvo sulaukta nė vieno skundo. Apskirai kalbant, kai Pagryžuvyje vykdomi laistymai, labai retai taip nutinka, kad kvapas pasiektų gyvenvietę. Prieš laistydami visada stengiamės atsižvelgti ir į oro sąlygas, vėjo kryptį.
— Kada laistomos srutos ir kokiame plote? Kur kaupiamos ir laikomos tuo metu, kai neišlaistomos laukuose?
— Srutų laistymas bendrovės padaliniuose vykdomas nemokamai, pagal parengtą programą, kuri yra suderinta su to rajono aplinkos apsaugos skyriumi. Laistymai vyksta 2 kartus per metus: 2 savaites pavasarį ir 2 savaites rudenį. Pagal nustatytus reikalavimus laistymai vykdomi 1500 — 2000 ha žemės plote. Kiekvienais metais susilaukiame labai daug vietinių ūkininkų prašymų palaistyti jų dirbamą žemę. Ūkininkams tai galimybė sutaupyti apie 750 -- 800 litų už trąšas hektarui. Kai laistymai nėra vykdomi, srutos kaupiamos taip vadinamose uždaro tipo lagūnose. Jų dėka srutų skleidžiamas kvapas sumažinamas iki minimumo.
— Ar ketinama plėsti kiaulių kompleksą ir verslo apimtis Pagryžuvyje?
— Šiais metais plėtros vykdyti neplanuojama. Vėliau situacija gali keistis.
— Kiek darbuotojų dirbo Pagryžuvio padalinyje įsikūrimo pradžioje ir dabar?
— 2004 metais „Saerimner“ padalinyje “Sajas“ buvo įdarbinta apie 15 žmonių. Šiandien bendrovėje dirba 29 žmonės. Visi darbuotojai gauna visas socialines garantijas bei gerus atlyginimus.
— Kokia yra žarnos, kuri iš komplekso driekiasi keletą kilometrų pakele į laukus, paskirtis?
— Laistymų metu šia žarna paduodamas mėšlas į laukuose dirbančius agregatus. Nevykdant laistymų žarna nenaudojama.
PRAVARTU ŽINOTI
Teismas skyrė išmokėti kompensaciją
Panašioje situacijoje atsidūrusi Ispanijos pilietė Lopez Ostra laimėjo bylą prieš Ispaniją. Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre priteisė atlyginti jai 4 milijonus pesetų (tada dar nebuvo įvesta eurų) žalą, padarytą valymo stoties, esančios netoli moters gyvenamojo būsto. Dėl stoties išskiriamų garų daugelio vietos gyventojų, tarp jų ir ieškovės, pablogėjo gyvenimo sąlygos, sutriko sveikata.
L. Ostra bylinėjosi vietos ir Aukščiausiame teismuose, bet jos ieškinys buvo atmestas. Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas padarė išvadą, kad didelė žala aplinkai gali paveikti asmens gerovę ir atimti galimybę naudotis savo gyvenamuoju būstu ir taip pakenkti jo asmeniniam ir šeimos gyvenimui, nors ir nekeliant rimto pavojaus jo sveikatai. O asmeninis šeimos gyvenimas yra ginamas pagal Visuotinę Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, kurios privalo laikyutis Lietuva.
LAISTYMAS: Traktorius greitai suko ratus po lauką, paskui save palikdamas tamsius ir šlapius srutų ruožus.
TARŠA: Netoli kiaulių komplekso esantis nedideliame tvenkinyje ir jo pakrantėse telkšo srutos, augalai šalia jo pageltę ir nudžiūvę.
TRASA: Žarna, kuria iš komplekso į laukus keliaujantis skystas mėšlas paduodamas į laukuose dirbančius agregatus, driekiasi keletą kilometrų.
DRAUGYSTĖ: Bendrovės „Saerimner“ “Sajas“ padalinio vadovas Bronius Sakalauskas: “O jūs pavaikščiokit, pakalbėkit su tais, kurių laukus laistom, nieko blogo neišgirsit“.
ATSIBUDIMAS: Pagryžuvio gyventojos gailisi, kad patikėjo pažadais ir pasirašė už danų kiaulių komplekso steigimą savo namų pašonėje.
VERSLAS: UAB „Saerimner“ kiaulių komplekso “Sajas“ padalinys Pagryžuvyje užaugina 35 tūkstančius bekonų per metus, o jų srutas išlaisto į aplinkinių ūkininkų laukus.
PRABANGA: Danų bendrovės „Saerimner“ kiaulidės su Kelmės rajono valdžios palaiminimu įsikūrė vienoje gražiausių Lietuvos vietų — Pagryžuvyje, prie Tytuvėnų regioninio parko.
Jono TAMULIO nuotr.
KOMENTARAS
Tarša plinta dešimtis kilometrų
Specialistų klausėme, kokios gali būti ilgalaikio srutų poveikio pasekmės žemei, vandeniui ir augalams?
Vytautas PELAKAUSKAS, chemikas, biotechnologas, aktyvus žaliųjų judėjimo narys, keliasdešimties publicistikos ir straipsnių gamtos apsaugos temomis autorius (Vilnius):
— Nesaikingas dirvos tręšimas organinėmis trąšomis, pavyzdžiui, mėšlu, priveda prie visuotinio aplinkos užteršimo nitratais, nes sveikatai kenksmingi nitratai yra organinių trąšų galutinis skilimo produktas. Nesaikingai tręšiant, tarša persiduoda ir į gruntinius vandenis, kuriuose padaugėja amoniako ir nitratų.
Kaip pavyzdį galėčiau pateikti Rudaminos miestelio situaciją, kuriame yra įsikūręs „Vilniaus paukštynas“. Buvo ištirtas miestelio šulinių vanduo. Rezultatas: visuose šuliniuose nitratų koncentracija kelis kartus viršijo normą. Rudaminos gyventojai noriai tręšė daržus nemokamu paukščių mėšlu ir džiaugėsi geru derliumi, bet niekam nešovė į galvą, kad daržovės, dirva ir vanduo gali būti gausiai užterštos nitratais.
Nebūtinai reikia džiaugtis nemokamomis trąšomis, o geras derlius ne visada atitinka jo kokybę. Nes lazda turi du galus.
Tarša iš gruntinių vandenų pasiekia požeminius vandenis, o tuomet jau gali išplisti už keliasdešimties kilometrų. Lokalios gruntinių vandenų taršos praktiškai nebūna.
Dabar danai iškelia savo kiaulininkystės verslą į kitas šalis, nes Danijoje gruntiniuose ir požeminiuose vandenyse nitratai viršija normą. Jų verslo pinigai lieka Danijoje, o mes liekame durnių vietoje.
