Naujausios
SPORTO ELGETOS IR PRINCAI (2)
Krepšinio šalyje — kiauri bėgimo takai
Šiandien Šiaulių sportininkų kasdienybė — kiauros valtys, 35-erius metus nekeista lengvosios atletikos maniežo danga ir skurdas, nes neišgali perspektyvių sportininkų leisti į tarptautines varžybas.
Biudžetas neturi lėšų, o rėmėjai noriau remia krepšinį, nei lengvąją atletiką. Kaimyninės Latvijoje Jelgavos mieste panaši istorinė patirtis, ekonominė situacija, panašus miesto biudžetas. Skiriasi tik požiūris.
„Šiaulių kraštas“ tęsia rašinių ciklą apie olimpinių sporto šakų būklę Šiauliuose.
Būsimus talentus išbando šalčiu
Kai Šiauliuose prieš trisdešimt penkeris metus buvo pastatytas lengvosios atletikos maniežas su stadionu, visa Lietuva pavydėjo.
Olimpinis treneris Česlovas Kundrotas, paprašytas papasakoti, kokiomis sąlygomis dabar treniruojasi mūsų olimpiečiai, susimąsto: „Rasai Drazdauskaitei ir Eglei Balčiūnaitei (olimpietės bėgikės iš Šiaulių — red.past.) irgi svarbu, kad čia būtų geros sąlygos treniruotis, bet ne taip labai, jei blogas oras — jos gali išvažiuoti kur nori. Bet jaunimui? Ateina, pamato — viena kita treniruotė — šalta, ir tėvai nebeleidžia. Gal būsimi talentai išsigąsta tų sąlygų“.
„Mūsų vargšė bazė nuo 75-ųjų metų daugiau nematė jokio remonto! Tiesa, buvo suremontuotas stogas. Bet mes to stogo nejaučiame“, — sako Tolvydas Skalikas, Lengvosios atletikos mokyklos direktorius.
Žiemą, jei vėjuota, anot direktoriaus, manieže būna 6-8 laipsniai šilumos, jei be vėjo — prišyla iki 10-12 laipsnių.
Bėgimo takas visiškai nusidėvėjęs — su startukais bėgikai daužosi į cementą, skauda kojų sąnarius, nugarą. Verkiant reikia pakeisti langus (jie nuo praėjusio rudens apkalti plėvele). Maniežo apšvietimas — dar tarybiniais laikas sudėtos gatvių apšvietimo lempos, dėl kurių manieže — prietema. Šildymo sistema — „iš šiluminių tinklų senas kaloriferis pučia orą — turbūt niekur šalyje nerasi“.
Maniežą, anot direktoriaus, žadama remontuoti jau dešimtį metų, prieš trejus metus padaryta darbų sąmata siekė 6 milijonus litų. Tuo metu, skaičiuoja direktorius, idealią dangą buvo galima pakeisti už pusę milijono litų. Bet vis neatsiranda pinigų.
Metams šios sporto bazės priežiūrai savivaldybė skiria 12-15 tūkstančių litų. Tokie pinigai, anot direktoriaus, išleidžiami tik einamiesiems darbams — jei kas sulūžo ar sudužo. Varžyboms — visoms visų amžiaus grupių Lietuvos pirmenybėms — iš savivaldybės gauta 3000 litų metams. Didžiumą pinigų mokykla užsidirba iš patalpų, stovėjimo aikštelės nuomos.
Rėmėjai fotografuojasi su krepšininkais
T. Skalikas pripažįsta: sportininkai jaučia nuoskaudą, kad lengvajai atletikai skiriamas kur kas mažesnis dėmesys ir pinigai, nei, tarkim, krepšiniui.
„Jei mūsų Eglė — 22-ta, Rasa — 37-ta maratone, paimkit tokio reitingo pasaulyje krepšininką, kiek jis uždirbtų?“, — retoriškai klausia mokyklos direktorius.
T. Skalikas sako kalbinantis rėmėjus: „Sakau, paremkit, kiekvienais metais duosiu po 5-8 Lietuvos čempionus, kad galėtumėte reklamuotis. Nu matai, bet krepšinis, — sako... Jie atsistoja šalia krepšininkų, nors jų šalia net nesimato, bet jie remia krepšinį. O jei atsistotų tarp mūsų Lietuvos čempionų...“.
„Ir?“ “Ir nė vieno nesuradau“.
Tuo tarpu rusai, anot T. Skaliko, šiuo metu pakilime, į lengvąją atletiką metami labai dideli pinigai. Latvijoje jauniems sportininkams — ypatingas dėmesys, jie mato perspektyvas, veža į užsienio stovyklas, juos „šaudo“ varžybose, augina. Apie estus T. Skalikas sako iš viso nenorintis net kalbėti: jie susitvarkė bazes, pasistatė Taline du naujus didžiausius maniežus. Kiekviename miestelyje — po 40 tūkstančių gyventojų — stovi maniežai. “Jų nedaug, bet jie nori iš to nedaug atsirinkt. O mes vaidinam, kad mūsų daug“, — mano mokyklos direktorius.
Vis dėlto, ir direktorius, ir treneris sutaria dėl vieno: fenomenalu, bet pagal rezultatus mūsų lengvaatlečiai nelabai atsilieka nuo kaimynų, nors sąlygos, kuriose jie treniruojasi, labai skiriasi.
Ir į olimpiadą Londone, pasak S. Tolvydo, būtų galima pasiųsti net tris žmones, kurie važiuotų ne kaip statistai, o pakovoti dėl medalių.
Du — trys tūkstančiai litų
Šiaulių „Atžalyno“ sporto mokykla, apjungianti 11 sporto šakų (iš jų — 9 olimpines), yra didžiausia Lietuvoje. Čia sportuoja 500 vaikų, dirba 25 treneriai.
Vidutiniškai vienai sporto šakai iš savivaldybės skiriama po du— tris tūkstančius litų metams. O minimalus poreikis, anot Juozo Kunkulio, sporto mokyklos direktoriaus, būtų apie 30 000 litų.
Mokykla išugdė garsių sportininkų, pavyzdžiui, olimpiečius graikų-romėnų imtynininką Mindaugą Ežerską, kanojininką Tomą Gadeikį. „Bet iš to mums nulis, nei mokyklai, nei sporto šakai — nei moralinio, nei materialinio paskatinimo“, — pritaria Giedrius Snudaitis, direktoriaus pavaduotojas. Priešingai, kuo labiau pasiekęs sportininkas — tuo mokyklai didesnis rūpestis.
Anot pašnekovų, jei sportininkas iškovoja pirmąją vietą, sporto federacija gauna už jį pinigus ir privalo siųsti į Europos ar Pasaulio rungtynes. Tačiau federacija šią misiją dažnai perleidžia miestui, o miestas ne visada turi pinigų.
Štai ir šiuo metu Šiauliai turi tris sambo imtynių (tai — ne olimpinė sporto šaka) Lietuvos jaunimo čempionus, kurie spalio viduryje turėtų važiuoti į Taškentą — į Pasaulio jaunimo čempionatą. Vienam žmogui išvyka kainuoja 3000 litų (tai praktiškai metinis sporto šakos biudžetas). Tačiau federacija lėšų neskiria, jų neturi nei miestas, nei mokykla.
„Turbūt pirmą kartą neišsiųsime sportininkų“, — sako G. Snudaitis. Dažnai už savo pinigus sportininkus veždavo treneriai, po to miestas metų gale kažkaip surasdavo papildomų lėšų.
„Atžalyno“ sporto mokyklos administracija įsikūrusi naujose Šiaulių arenos patalpose. Šiaulių arena irgi buvo projektuojama kaip pramogų ir krepšinio rungtynių erdvė. Lietuviams tai taip natūralu, kad net nekyla minčių apie kitas galimybes. Nors artimiausi kaimynai pinigus skirsto kitaip.
Citata:
„Žiemą, jei vėjuota, manieže būna 6-8 laipsniai šilumos, jei be vėjo — prišyla iki 10-12 laipsnių“.
Jelgavos požiūris
„Šiaulių kraštas“ pasidomėjo, kokia sporto politika ir požiūris į jaunuosius sportininkus kaimyninėje Jelgavoje (Latvija), su kuria Šiauliai bičiuliaujasi.
Juris Kaminskis, Jelgavos sporto serviso centro (Šiaulių miesto savivaldybės Sporto skyriaus atitikmuo) direktorius:
— Pas mus sistema tokia. Atlyginimai treneriams mokami iš Švietimo ministerijos, visa kita — inventorius, varžybos, išvykos — finansuojama iš Jelgavos savivaldybės biudžeto.
Jelgavoje yra dvi sporto mokyklos: kompleksinė ir specializuota — plaukiojimo (akademinis irklavimas ir baidarių kanojų sportas).
Plaukiojimo mokyklai kasmet savivaldybė nuperka po dvi-tris naujas valtis, per šiuos bei ateinančius metus turėtume pakeisti visą inventorių.
Abiems mokykloms Jelgavos savivaldybė metams skiria 220 tūkstančių latų (1 latas — 4,8 lito) — tik įvairių sporto renginių ir žaidynių organizavimui mieste. Miesto stadiono ir dviejų sporto salių išlaikymui per metus savivaldybė skiria 300 000 latų.
Jelgavos baseinui šiemet savivaldybė skyrė 30 000 latų įrengti starto finišo sistemą „Omega“.
Turime privačią ledo areną. Ten įsikūrusios ledo ritulio, kerlingo, dailiojo čiuožimo mokyklos, sportuoja 220 vaikų. Neseniai savivaldybė priėmė nutarimą kitąmet skirti 400 000 latų sporto mokyklos išlaikymui, kad nereikėtų tėvams mokėti pinigų.
Kaip tik praėjusį ketvirtadienį buvo iškeltas pabaigtuvių vainikas ant Olimpinio centro stogo. Įkurtuves ketinama švęsti kitų metų rugsėjį. Tai — 16 milijonų latų kainavęs projektas, finansuojamas latviškomis lėšomis: valstybės, Olimpinio komiteto ir Jelgavos savivaldybės.
Olimpinio centro bazė užima 6 ha ploto, čia bus 1500 vietų futbolo stadionas su sintetine danga, paplūdimio tinklinis, BMX trasos.
Latvijoje iš viso yra 9 tokie Olimpiniai centrai. Jelgava — vienas iš paskutiniųjų miestų, jo neturėjęs.
Olimpiniuose centruose nuolat treniruojasi apie penkiolika pačių geriausių įvairių šakų sportininkų su treneriais. Jiems Jelgavos savivaldybė papildomai skiria apie 50 000 latų per metus, kad jie galėtų vykti į Europos ir Pasaulio čempionatus bei į pasirengimo stovyklas. Geriausi irkluotojai aprūpinami aukščiausios klasės valtimis.
Dar miestas svarsto galimybę statyti 50 metrų ilgio baseiną su nedideliu baseinu mokytis plaukti. Kitas projektas — nauja bazė irkluotojams.
MANIEŽAS: Šiaulių lengvosios atletikos maniežas remonto nematė nuo 1975-ųjų. Pirmasis bėgimo takelis nudilęs iki cemento, bėgimas juo kenkia stuburui ir kojų sąnariams.
SĄLYGOS: Fenomenalu, bet pagal rezultatus Šiaulių lengvaatlečiai nelabai atsilieka nuo kaimynų, nors sąlygos, kuriose jie treniruojasi, labai skiriasi.
RĖMĖJAI: Tolvydas Skalikas, Lengvosios atletikos mokyklos direktorius, kalbina rėmėjus: „Sakau, paremkit, kiekvienais metais duosiu po 5-8 Lietuvos čempionus, kad galėtumėte reklamuotis. Nu matai, bet krepšinis, — sako... Jie atsistoja šalia krepšininkų, nors jų šalia net nesimato, bet jie remia krepšinį“.
SKURDAS: Giedrius Snudaitis, „Atžalyno“ sporto mokyklos direktoriaus pavaduotojas, apgailestauja: į spalio mėnesį vyksiantį sambo imtynių pasaulio čempionatą neišsiųs trijų šiauliečių Lietuvos čempionų. Nei federacija, nei miestas, nei sporto mokykla neranda pinigų.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
ATIDARYMAS: Juris Kaminskis, Sporto serviso centro prie Jelgavos savivaldybės, direktorius — per Naujos sporto salės atidarymą 2005-aisiais.
LEDAS: Privatūs Jelgavos ledo rūmai, kuriuose įsikūrusios ledo ritulio, kerlingo, dailiojo čiuožimo sporto mokyklos, finansuojamos savivaldybės.
CENTRAS: Jelgavos Olimpinis centras duris atves kitą rugsėjį. Šio sporto centro bazėje bus futbolo stadionas, paplūdimio tinklinis, BMX trasos.
