Naujausios
Sauliaus Bareikio sugrįžimas
Žinomas teatro ir kino aktorius Saulius Bareikis po daugiau nei trisdešimties metų vėl pradėjo dirbti Šiaulių teatre ir šiandien vaidins Altoumą „Princesėje Turandot“.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
Likimo ratas
— Prieš trisdešimt vienerius metus debiutavote Šiaulių dramos teatre, kuriame vaidinote ketverius metus. Ar manėte, jog gali apsisukti laiko ratas?
— Ratas ne mano valia, gal likimo valia apsisuko. Man taip kartais atsitinka. Tarkim, po daug butų pakeitimo, grįžau į tą patį namą ir kiemą, kuriame gimiau.
Gal žmogui lemta sugrįžti į tam tikras erdves. Sugrįžimas į Šiaulių teatrą nėra mano valio išraiška.
Aš gimiau Vilniuje, mokiausi Vilniuje. Šiauliai buvo ketverių metų desantas Kultūros ministerijos liepimu. Atvažiavo visas aktorių kursas.
Šiauliai — įsimintina patirtis. Tai buvo jaunystė. O jaunystėje — visos upės mėlynesnes, laikas labiau išplėstas. Įspūdžiai aštresni. Atvykęs į Šiaulius, pirmą kartą palikau namus. Pirmą kartą gyvenau savarankiškai, vedžiau čia.
Per tuos ketverius metus įvyko tiek daug pasikeitimų, kiek neįvyksta per dvidešimtmetį.
— Šoiandien vaidinsite Altoumo vaidmenį „Princesėje Turandot“. Kaip sekasi repetuoti?
— Tai šiek tiek avantiūriškas ir ekstremalus variantas, kuris būna įvedimuose. Repeticijų buvo labai nedaug. Tekstą išmokau, žiūrėjau nufilmuotą spektaklį.
Vaidmuo — įdomus. Padėjo tai, kad pažįstu kolegas, režisierių Aidą Giniotį, patinka spektaklio stilistika, bandysiu į jį įsilieti.
— Nejaučiate nerimo? Juk Jūsų vaidmenį kai kurie žiūrovai gali lyginti su Prano Piauloko kurtu personažu.
— Nerimo yra, bet ne dėl to. Jei būtų lyginama, tai būtų absoliučiai neteisinga. Tą galėtų daryti žmonės, kurie nesupranta teatro specifikos.
Teatras — atlikėjų menas. Jei orkestre išeina pirmasis smuikas savo ar ne savo valia, jo niekas nesistengia pakeisti, imituoti ar pranokti. Orkestras dėl to neturi sugriūti.
„Sunkus“ aktorius
— Ar jau yra numatyti kiti vaidmenys? Tapote etatiniu Šiaulių dramos teatro aktoriumi?
— Dar nežinau, tarsimės. Kalbėjome, jog vaidinsiu Vytauto V. Landsbergio spektaklyje „Daktaras ir Mangaryta“. Tapau etatiniu teatro aktoriumi.
Aš dar dirbu Muzikos ir teatro akademijoje, turiu šiek tiek koncertų. Atstumas tarp Vilniaus ir Šiaulių nėra didelis, todėl tikiu, kad viską pavyks suderinti.
Supratau, kad mano buvimas reikalingas teatrui, tai įdomu ir man, nes vaidybinės praktikos seniai neturėjau, teatre nevaidinau, kai išėjau iš Jaunimo teatro. Šiauliuose sugrįžtu į savo profesinius vandenis.
— Eidamas į sceną visuomet jaučiate didelę pareigą ir atsakomybę? Jūsų kolegos sakė, jog susižavėjo Jūsų pasirengimu vaidmeniui „Princesėje Turandot“.
— Esu atsakingas. Taip pat esu „sunkus“ artistas. Gana nelengvai įeinu į vaidmenį.
Reikia penkiolikos, dvidešimties spektaklių, kad jis taptų man priimtinas. Spektaklis „Haroldas ir Modė“ su Nijole Gelžinyte tapo priimtinas keturiasdešimtas ar penkiasdešimtas.
„Princesėje“ pasižiūrėjau tekstą, logiką, bet praktikoje atsiranda erdvės ir metrai, garsinis fonas, žmonės, mizanscenos. Vienas visko nepavaizduosi.
Tavo susikurtas vaizdas gali būti per infantilus, subtilus ar skausmingas, bet atėjęs į sceną supranti, kad jis — ne tas.
Šeimyniškas teatras
— Kaip pasikeitė Lietuvos teatras per Jūsų karjerą?
— Pasikeitė santykių ir atmosferos prasme. Greitoji kultūra ir greitas maistas įnešė savo korekcijas.
Serialai kuriami visiškai kitaip. Anksčiau būdavo repetuojama kaip teatre, scenomis, kol būdavo nufilmuojama. Dabar gauni tekstą ir nelabai suprati, kas, tarkim, yra Zosė — tavo dukra, ar tavo žmona. Ir reikia greitai susigaudyti, kad nesuklystum.
Teatras buvo labiau šeimyniškas, turėjo kartas — senoji, vidurinioji, jaunimas. Natūraliai vyko kartų kaita. Buvo daugiau tradiciškai švenčiamų švenčių — sezono atidarymai, uždarymai, premjeros. Šeimyniškumą išlaikė ne Vilniaus teatrai.
— Jei pasiūlytų vaidmenį kurti, tarkim, Šiaulių teatras ir „Domino“ teatras, kurį teatrą pasirinktumėte?
— „Domino“ teatras yra du žingsniai nuo mano namų. Man atrodo, kad tai nėra teatras. Yra scena, organizacija. Yra samdomi aktoriai, spektakliai. Tai nėra namai. Tai — kino teatras, mišrainė: traškučių, studentų, paauglių, picerijų, krepšinio automatai. Tikra metro stotis.
Jei toks pasiūlymas būtų, tai vienareikšmiškai pasirinkčiau Šiaulius.
PRADŽIA: Šiaulių dramos teatre aktorius Saulius Bareikis daugiau nei prieš trisdešimt metų pradėjo aktoriaus karjerą.
SPEKTAKLIS: Aktorius Saulius Bareikis spektaklyje „Princesė Turandot“ vaidins Altoumą.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
citata: Supratau, kad mano buvimas reikalingas teatrui, tai įdomu ir man, nes vaidybinės praktikos seniai neturėjau.
