Naujausios
Artūras Čiurlionis nori tapti Lietuvos piliečiu
18-metis Artūras Čiurlionis šiuo metu gyvena Ukrainoje. Jaunas sportininkas svajoja žaisti Lietuvos regbio rinktinėje. Kelioms dienoms į Šiaulius aplankyti draugų atvykęs vaikinas svajonei įgyvendinti ėmėsi realių veiksmų — tvarkėsi Lietuvos pilietybei įgyti reikiamus dokumentus. Kol kas vaikinas tiksliai dar neatsekė giminystės ryšių su lietuvių dailininku ir kompozitoriumi Mikalojumi Konstantinou Čiurlioniu.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
— Kodėl nori būti Lietuvos rebgbio rinktinėje, o ne Ukrainios?
— Mano tėvas — lietuvis, buvęs kariškis. Jis tarnavo Ukrainoje, kur susipažino su mama. Kijeve gimiau aš, iš karto po gimimo porą metų gyvenome Druskininkuose, vėliau — Ukrainoje.
Šiuo metu mano tėvas dirba regbio treneriu ir gyvena Druskininkuose, 14-metė sesuo jau porą mėnesių mokosi Vilniuje, aš su mama gyvenu miestelyje netoli Ukrainos sostinės Kijevo, Kijeve studijuoju Ukrainos nacionalinio fizinio ugdymo ir sporto universiteto antrajame kurse regbio trenerio specialybę. Jau žaidžiu Ukrainos regbio rinktinės komandoje, tačiau Lietuvą periodiškai aplankau kas keletą metų ir dabar tvirtai nusprendžiau po studijų Ukrainoje, pasimokęs lietuvių kalbos, vykti studijuoti ir žaisti regbio į Vilnių. Lietuva mane traukia.
— Ar tai traukai turi įtakos žinia, kad M.K. Čiurlionis gali būti tavo giminaitis?
— Neslėpsiu: man šis giminystės ryšys yra įdomus. Ieškojau apie jį informacijos internete, bendravau su įvairiais žmonėmis, tačiau kol kas pavyko sužinoti tik tai, kad M. K. Čiurlionio giminystės ryšiai iš tiesų siekia Ukrainą.
Manau, Lietuva mane labiau traukia todėl, kad ji — mylima mano tėčio gimtinė. Net vaikystėje pradėjęs sportuoti, tėvo, kuris yra žaidęs Druskininkų krepšinio komandoje, iniciatyva lankiau Lietuvos antrąją religija vadinamo krepšinio treniruotes, tik gerokai vėliau savarankiškai pasirinkau regbį.
Gal garsaus tolimo giminaičio įtaka yra mano muzikiniame pasirinkime: baigiau grojimo gitara kursus, mokiausi skambinti fortepijonu.
— Jūsų mišrioje šeimoje kada nors buvo paisoma kažkokių lietuviškų tradicijų?
— Nelabai. Norėjau mokytis lietuvių kalbos, tačiau tėvas, mums gyvenant Ukrainoje, nenorėjo su manimi kalbėtis lietuviškai. Kijeve yra didelė lietuvių bendruomenė, todėl vienu metu lankiau lietuvišką mokyklėlę, moku pagrindinius lietuviškus žodžius, galiu suprasti, ką kalba kiti.
Puikiai prisimenu gardžius tėvo namuose virtus cepelinus, šios lietuviško maisto tradicijos jis tikrai paisė ir tebepaiso.
— Tvarkai Lietuvos pilietybei įgyti reikiamus dokumentus, ryžtumeisi Lietuvą pavadinti antrąja savo tėvyne?
— Be abejonės, taip ją ir vadinu. Man viskas patinka, visuomet džiaugiuosi ir gerai jaučiuosi čia būdamas. Tai patriotiniai, gilūs ir stiprūs jausmai, kurių net nemoku paaiškinti, sunku atsakyti, kodėl, gimus Ukrainoje, mane labiau traukia tėčio gimtoji Lietuva.
Jaučiu, kad Lietuvoje, kaip regbio žaidėjui ir treneriui, man atsivertų didesnės perspektyvos. Neslėpsiu, vilioja, kad Lietuva — Europos Sąjungos narė. Tačiau patinka lietuviai gatvėse, rodos, jie atviresni, nuoširdesni, tiesiog daugiau šypsosi nei, mano akimis, niūrūs ukrainiečiai.
DŽIAUGSMAS: Viso pokalbio metu nuo 18-mečio ukrainiečio Artūro Čiurlionio veido nedingo šypsena. Vaikinas džiaugiasi dar kartą atvykęs į Lietuvą, jam čia, tėčio gimtinėje patinka viskas — ir spalvingi rudeninių medžių lapai, ir paprasti praeiviai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
