Naujausios
Krikščioniškas Lietuvos padalijimas kiršija Šiaulius su Panevėžiu
Tėvynės sąjungos— Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) rinkiminėje programoje įrašytas Lietuvos padalijimas į keturis regionus (Šiaulių ir Panevėžio apskritį jungiant į Šiaurės regioną) sukėlė sumaištį. Tai kas tada taps Šiaurės regiono centru — ar ne konservatorių citadelė Panevėžys?
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Keturios apskritys — tik siekiamybė
Gandas nėra laužtas iš piršto. Seimo rinkimų laimėtojų rinkiminės programos 33 puslapyje parašyta, kad „į stambesnius ekonominius regionus galėtų būti integruoja Vilniaus-Utenos (rytų regionas), Kauno-Alytaus-Marijampolės (vidurio-pietų regionas), Šiaulių-Panevėžio (šiaurės regionas) ir Klaipėdos-Telšių-Tauragės (vakarų regionas) apskritys.
Iš šeštadienį vykusio TS-LKD partijos tarybos suvažiavimo grįžęs Vladas Damulevičius nuramino: „Mūsų partijos programa nėra nekintamas dalykas, tai — tik partijos siekiamybė“.
Anot V. Damulevičiaus, jis pats asmeniškai neformalioje darbo grupėje įrodinėjęs, kad toks mechaninis suskirstymas mums netinka, kad reikia žiūrėti istorinių sąsajų ir kad yra nusistovėjęs penkių didžiųjų miestų teritorinis pasiskirstymas.
„Kiek žinau, visos partijos, sudarančios daugumą, siunčia raštus, bandydamos įtakoti žmones, kurie gali priimti sprendimus, kad Šiaulių apskritis būtinai turi išlikti“, — sakė V. Damulevičius.
Tačiau politikas visai nenurašo galimybės Panevėžiui tapti naujosios apskrities centru. Iškalbingas vien faktas, kad Šiaulių apskritį Seime atstovauja tik vienas Seimo narys konservatorius, tuo tarpu Panevėžį — nemenka komanda.
Pabaiga — 2011 sausio 1- oji
Jonas Bartkus, TS-LKD Šiaulių skyriaus pirmininkas, tvirtina, jog kol kas nėra svarstoma, kas galėtų tapti Šiaulių-Panevėžio regiono centru, tačiau esą šis klausimas labai rūpi šiauliečiams partijos nariams.
Jo teigimu, partijos viduje yra sukilę ne tik Šiauliai su Panevėžiu, bet ir kitų apskričių centrai — niekas nenori paleisti valdžios iš savo rankų. Siūloma: arba naikinti apskritis visai, arba palikti dešimt — ir jokių kompromisų.
Tačiau kalbos apie tai, kad paliks dešimt apskričių, būti negali.
Pati reforma, siūloma partijos programoje, turėtų įvykti iki 2011 sausio 1 dienos. Po reformos visos apskričių funkcijos turėtų būti atiduotos savivaldybėms, išskyrus pagrindinę — regiono plėtros — funkciją.
Tad paprastam žmogui į apskritį nebebus reikalo kreiptis. „Pamačius, kad apskričių reikšmė smarkiai sumažėja, gal nebus taip aštriai žiūrima į jų perskirstymą?“, — svarsto J. Bartkus.
Reforma būtina
„Aš asmeniškai manau, kad apskritis reikia stambint. Iš nieko mes sukūrėme tokius monstrus, kurie tik plečiasi, joms jau socialinių paslaugų įstaigos, atskiros mokyklos priskirinėjamos be jokio aiškaus plano. Reikia išgryninti ir sutvarkyti“, — tikina J. Bartkus.
Apskričių reforma, anot jo, būtina dėl dviejų svarbių priežasčių. Pirma, dabartinės apskritys visiškai neatitinka Europos sąjungos keliamų reikalavimų. Europoje esą regionas jungia bent apie milijoną gyventojų. ES pinigai paprastai skirstomi regioniniu principu, kad užtikrintų tolygų regionų vystymąsi.
Tuo tarpu Lietuvoje, kuri ES buvo pristatyta kaip vienas regionas, atotrūkis tarp sostinės ir kitos Lietuvos per pastaruosius keletą metų tik didėjo, nes praktiškai visas finansavimas ėjo per Vilnių ir jo ministerijas.
Antra priežastis ta, kad mūsų apskritys neatitinka ES nustatytos atstovavimo koncepcijos: apskričių valdžia Lietuvoje ne renkama, bet skiriama.
Kas drįs sujungti aukštaičius su žemaičiais?
Vitas Matuzas, buvęs Panevėžio meras, miesto konservatorių lyderis, tiesiai šviesiai sako: „Man tas siūlymas nepriimtinas“. Jo nuomone, regionai turėtų susiformuoti arba etniniu pagrindu, arba pagal savivaldybių pageidavimus. “Yra penki metropoliniai centrai, tad apie keturis regionus kalbėti nebūtų gerai. Kodėl dabar išbraukti Panevėžį ar Šiaulius?“, — klausia.
V. Matuzas tikina varianto „Šiauliai ar Panevėžys“ net nesvarstantis, nes toks pasiskirstymas esą sunkiai įmanomas. “Aš įsitikinęs, kad turi būti ir Šiauliai, ir Panevėžys. Negali tuo principu aukštaičius su žemaičiais sujungti“.
Panevėžio politikas, išrinktas į Seimą, tvirtina, kad vis dėlto svarbiausia — ne apskričių skaičius, o biurokratijos mažinimas. Nes praktika, kai dešimt apskričių dirba prie dešimt vandenvalos projektų, yra pinigų taškymas.
Apskrities viršininkas — prieš
Alvydas Šedžius, Šiaulių apskrities viršininkas, pinigų taškymu vadina būsimąją reformą. Jis teigia nematąs jokių pozityvių reformos pusių: jei jau esą mažinti, tai tada geriau iš viso apskritis naikinti.
ES patirtis A. Šedžiui — ne motyvas. „Europos reikalus puikiai žinau, Europoje yra visaip — yra ir smulkių, ir stambių regionų. Niekam ne naujiena, kad daroma reforma dėl reformos“, — sako A. Šedžius.
Viršininkas teigia neįsivaizduojantis, kodėl reikėtų stambinti apskritis ir ką jos sustambintos darys. Anot jo, visos 10 apskričių administruoja labai sėkmingai. O jei reikėtų rinktis tarp Šiaulių ir Panevėžio, A. Šedžius siūlytų regiono centrą įkurti Radviliškyje. Žinoma, juokais.
Šiauliai — istorinis centras
Istorijos mokslų daktaras, docentas Jonas Sireika, mokslinių straipsnių ir monografijų apie Lietuvos savivaldą autorius, moksliškai galėtų nesunkiai apginti faktą, kad regiono centru turėtų išlikti Šiauliai.
Pasak J. Sireikos, Šiauliai, kaip žemių centras, istoriškai įsitvirtino nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų, vėliau — caro laikais — Šiauliai tapo apskrities centru, juo tradiciškai išliko, sukūrus modernią Lietuvos valstybę 1918 metais. Net vokiečiai buvo palikę Šiaulių apskritį (vadinamąjį, kreisą).
Be to, istoriškai Šiauliai visada buvo svaresnis pramonės, transporto, kultūros centras, negu Panevėžys.
„Bet jei žiūrėtume į šiuolaikinę situaciją, aš manau — apskritys nereikalingos. Dabar svarbiausia, jei jau esame demokratinė valstybė, stiprinti savivaldą. O apskritys nėra savivalda“, — teigia istorijos mokslų daktaras.
J. Sireika mano, kad apskričių stambinimas yra savotiškas kompromisas. „Suprantama, kad bus didžiulis pasipriešinimas, juk toks didžiulis aparatas, tiek biurokratų sėdi apskrityse, jie niekada savo valia nenorės atiduoti funkcijų ir prarasti darbo. Puikiai tai žinodamos, vargu ar partijos bandytų visai naikinti apskritis, užtat ir siūlo kompromisinį variantą“, — dėsto istorijos mokslų daktaras.
Istorijos sąsajos
Jeigu konservatoriai imtų ir nuspręstų, kad apskrities centru tampa konservatoriškas Panevėžys, o ne kairuoliška Šiaulių apskritis? Gal galėtume Šiaulius paskelbti atskira respublika, juk panašiai yra buvę?
J. Sireika juokiasi: „Iš tiesų pirmoji Šiaulių apskrities taryba prieštaravo A. Valdemaro Vyriausybei ir A.Smetonos Tarybai ir neklausė valdžios dėl to, kad 1918-aisiais Šiauliuose dominavo socialdemokratai, o Lietuvos taryboje — dešinieji. Dėl to Šiauliai purkštavo kurį laiką ir Vyriausybės neklausė. Tai buvo tarsi atskira respublika, nors tokia pasiskelbusi nebuvo“.
Anot istoriko, jei vis dėlto būtų bandoma apskritis padalinti politiškai, tokią sąsają su 1918-taisiais būtų logiška išvesti, o istorijas ratas būtų vėl apsisukęs.
RŪPESTIS: „Net žemėlapį pasiėmus atrodo, kad centras turėtų būtų Šiauliuose“, — sako Jonas Bartkus, TS-LKD Šiaulių skyriaus pirmininkas. Anot jo, Šiaulių bendrapartiečiai bando remtis 2002-aisiais patvirtintu Lietuvos teritorijos bendruoju planu, pagal kurį Šiauliai yra trečio lygio regionas, o Panevėžys — ketvirto.
ĮRODYMAS: Pasak istoriko Jono Sireikos, Šiauliai, kaip žemių centras, istoriškai įsitvirtino nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų.
POŽIŪRIS: „Niekam ne naujiena, kad daroma reforma dėl reformos“, — tvirtina Šiaulių apskrities viršininkas Alvydas Šedžius.
LOGIKA: „Aš įsitikinęs, kad turi būti ir Šiauliai, ir Panevėžys. Negali aukštaičius su žemaičiais sujungti“, — tikina Vitas Matuzas, Panevėžio konservatorių lyderis.
Redakcijos archyvo nuotr.
