Naujausios
Be Saulėno kaukės
„Esu kūrybinis darbuotojas, man tos krizės nė motais, bet galvoju, kad reikia kažką daryti su žmonėmis — gelbėti jų nuotaikas nuo pesimizmo“, — taip pokalbį pradėjo dvidešimt aštuonerių literatūrologijos magistras Mindaugas Stasiulis, jau keleris metus kuriantis Saulėno personažą.
Radio stoties M-1 pasitarimų kambaryje su Mindaugu Stasiuliu kalbėjomės apie labai rimtus dalykus: krizę, Šiauliams klijuojamą „saulėnų“ miesto etiketę, vertybių perkainojimą ir provincijos tikrumą.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
„Ačiū, kad jūs dar juokaujat“
— Kodėl kilo noras traukti žmones iš pesimizmo?
— Šiandien (pokalbis vyko praėjusį penktadienį — red.past.) į studiją paskambino trys klausytojai, kurie nei iš šio, nei iš to padėkojo, kad mes taip linksmai šnekame net apie krizę. To anksčiau nėra buvę.
Ironija padeda žmogui ne tik nusišypsoti, bet ir pradėti mąstyti. Bet nuo ko mes čia pradėjom? Nuo krizės. Nuo to, nuo ko visi pradeda — tikėkimės, kad tuo viskas nesibaigs.
— Pasaulis vis labiau pripažįsta, kad krizė gali išeiti į naudą, kad ji priverčia permąstyti vertybes, keisti vartojimo įpročius.
— Absoliučiai su tuo sutinku. Daugelis mūsų nemokame elgtis su pinigais. Aišku, krizė — gali būti per didelė kaina, mokama už tai, kad susitvarkytum savo smegenyse.
— Sutvarkyti smegenis jokia kaina nėra per didelė.
— Galbūt, bet atsiras žmonių, kuriems bus labai sunku išgyventi tiesiogine prasme.
Personažai — minties provokacija
— Sakėte, kad su jumoru žvelgiant į rimtus dalykus, žmogus skatinamas mąstyti. Ar tokiai misijai ir buvo sukurtas Saulėns? Turbūt žinote, kad nemažai šiauliečių dėl to personažo Jus kaltina.
— Saulėns buvo tik personažas, iš pradžių susijęs su tuo, kad Šiauliuose nuolat į kailį gaudavo NATO pareigūnai. Taip atsirado noras pavaizduoti žmogelį, kuris gali pakelti ranką prieš vieną stipriausių pasaulio struktūrų — NATO — kariškį. Natūralu — jei Saulėns keturis kartus buvo iš Šiaulių, jis nebegalėjo būti iš Panevėžio ar Kauno.
Saulėns tam tikras vertybes neigdamas, jas iš tiesų teigia. Žmogus susimąsto: palauk, juk iš tiesų aš taip negalvoju, tai netiesa. Personažai yra minties provokacija.
— Ar nepagalvojate, kad nemaža dalis visuomenės Saulėną priima ne ironiškai, bet tiesiogiai ir po truputį perima saulėnišką kultūrą?
— Pradinis žmogaus poreikis, klausantis personažo, yra pasijuokti, o ne sekti juo ar taip gyventi. Jei žmogui juokinga — pasijuokia, jei ne — perjungia kanalą. Bet ar gali personažas priversti nusikalsti ar elgtis kitaip? Manau, kad tai absoliučiai neįmanoma. Gyvenime yra kur kas aiškesnių pavyzdžių, iš ko galima mokytis. Šiuo atveju net reklama yra labiau kenksminga, nes ji teigia. Saulėns nieko neteigia, jis tik išsako savo poziciją. Esu įsitikinęs, kad tokie personažai nepadaro jokios žalos. Galbūt žmonės pradeda kalbėti taip, kaip jis. Bet ne todėl, kad nori nusikalsti, o dėlto, kad nori būti juokingi.
— Ar esate girdėjęs kaltinimų, kad segate miestui etiketę? Šiauliečiai papasakotų nemažai istorijų, kai jiems pasakoma: esą, jis ar ji nepanašus į šiaulietį, ar kad miestas, pasirodo, visai gražus.
— Jūsų laikraštyje iš tiesų apie tai buvo straipsnis, kuris mane privertė suklusti. Ir pats pradėjau galvoti: gal darau žalą? Mane visada graužia sąžinė dėl tam tikrų dalykų, būna kažkaip nesmagu — gal kvailas auklėjimas. Tačiau patys šiauliečiai, su kuriais aš bendrauju, manęs niekada nėra apkaltinę, jiems Saulėns yra linksma.
Kodėl per Saulėno gimtadienį susirinko rekordinis skaičius Šiaulių arenoje? Manau, šiandien būtų sunku surasti Šiauliuose 1000 žmonių, kurie norėtų Saulėną sulyginti su žeme, bet lengvai rastume10 000, kurie Saulėnui priekaištų neturi.
Esu įsitikinęs, kad Saulėno personažas niekaip negali pakenkti Šiaulių miesto įvaizdžiui. Šiaulių įvaizdžiui gali pakenkti tikri Saulėnai. Ir kažkada turbūt buvo pakenkę. Manau, kad tie, kurie bijo Saulėno, iš tiesų bijo to, kas buvo anksčiau.
— O kokia jūsų nuomonė apie Šiaulius?
— Šiauliai šiandien yra labai stipriai pakeitę savo įvaizdį. Sovietmečiu tai buvo vienas versliausių miestų su išvystyta pramone.Ir šiandien Šiauliai atsigauna, ko negalėtum pasakyti apie šalia esantį Panevėžį — tas miestas yra tarsi sustojęs. Ir čia ne komplimentas Šiauliams. Tą patį galėčiau pakartoti Panevėžio korespondentui.
Be to, Šiauliuose turiu gerą būrį pažįstamų, draugų, su kuriais susipažinau visiškai skirtingomis aplinkybėmis. Jei matyčiau, kad kažkas blogai, man ir pačiam būtų gėda prieš juos. Bet dėl Saulėno ypač dabartinio, man tikrai negraužia sąžinė.
Saulėns į Seimą nėjo
— Ar įsivaizduojate Saulėną kituose Seimo rinkimuose?
— Jis jau dabar turėjo eiti, bent jau buvo kviečiamas į pagarsėjusią partiją. Bet visur yra žaidimo ribos.
— Kvietė jus ar personažą?
— Personažo neužregistruosi, Saulėns neturi asmens kodo. Kvietė mane per Saulėną ar su jo įvaizdžiu. Atsisakiau — yra riba, kur tas personažas gali eit, ir kur aš galiu eit. O aš dar turiu ką veikti kūryboje.
— Esate įsisukęs į radijo, televizijos verslą. Ką galvojate apie dabartinę žiniasklaidą ir jos misiją?
— Blogiausia, kas atsitiko su žurnalistika — imta vaikytis bulvarinių temų. Netgi tada, kai Lietuvoje bulvarinių įvykių praktiškai nėra. Juk tai, kad Goda Sabutytė pagulėjo su Jasikevičiumi net nėra didelė bulvarinė naujiena, bet visi puolė apie tai rašyti. Keista skaityti, kai antraštė skelbia neįtikėtinus dalykus, o perskaitai — nieko nėra. Einama mulkinant skaitytoją — tai lengviausia.
Ir televizijoje to nemažai. Blogiausia, kad mes ir patys dalyvaujame tame reikale — miegam vienam kambary su Nijole Pareigyte ar mušamės su Zvonke.
— Ar nemanote, kad krizės sąlygomis ir žiniasklaidai reikėtų pervertinti vertybes?
— Manau, didžiausia vertybė būtų tų dalykų ignoravimas. Reikia nustoti apie tai kalbėti, bet kai kam tai lygu savižudybei — kris reitingai, sumažės skaitomumas. Sudėtinga ir liūdna. Mes prarandame esmę..
— Užsiminėte apie „kvailą“ auklėjimą, kuris dar neleidžia pamiršti sąžinės balso. Kokios tos vertybės?
— Paprasčiausios kaimietiškos vertybės, nes iki mokyklos baigimo gyvenau visiškam kaime Telšių rajone.
Provincijoje žmonės dar nemoka būti tokie apsukrūs, meluoti. Jie gali susipykti, bet natūraliai — jie nesugebės regzti intrigų. Provincijos žmogų yra lengviau apgaut, nes jis tiki, kad dar yra kažkokių vertybių, kol supranta: aj, po galais, mane ir vėl apgavo.
Aš tuo džiaugiuosi, nes kartais dar pasidaro gėda lįsti kažkam į akis, domėtis gyvenimais ar įskaudinti. Norisi gyventi santarvėje su bendruomene. Iš kaimo atsiranda bendruomeniškumo jausmas. Lietuvos provincijoje yra žymiai mažiau individualizmo, negu didžiuosiuose miestuose. Kuo didesnis miestas — tuo žmogus vienišesnis, tuo daugiau individualizmo. Jis daugiau siekia sau — didesnių pinigų, gražesnės žmonos, turtingesnio vyro, geresnio buto. Toje kovoje turi būti individualistas. Bet tas materializmas ir naikina bendruomeniškumą.
— Koks yra Vilnius ir vilniečiai jūsų — jaunuolio iš provincijos — akimis?
— Kai pasižiūriu į jaunus žmones, kurie yra kažką padarę, nuveikę, užėmę — didesnė dalis jų yra ne iš Vilniaus. Kai kuriems vilniečiams neįdomu gotika, barokas, jie to atsižiūrėję, neįdomu valkiotis po senamiestį. O iš provincijos žmonės į Vilnių važiuoja, kaip musulmonai į Meką. Jie čia atvyksta įgyvendinti savo tikslų, nori save išreikšti, kažką padaryti, pasiekti, o ne šiaip pratūnoti.
— O koks buvo ir yra jūsų tikslas?
— Aš važiavau į sostinę pasiimti, sugerti, kas sukaupta per daug šimtų metų. Tas miestas duoda daug galimybių, šansų ir iššūkių. Žinau, kad noriu dirbti kūrybinį darbą, galėčiau dirbti televizijoje, galėčiau rašyti, bet tik ne rutina. Jei ne — galėčiau važiuoti atgal į Žemaitiją ir art žemę, nes traktorių vairuoti moku. Ir ten manęs nevadina Saulėnu, Ačiū dievui.
PERSONAŽAS: Be treningų, „fingalo“ ir beisbolkės. Su nertiniu, akinukais ir žila sruoga. Toks yra 28-erių literatūrologijos magistras Mindaugas Stasiulis, radijo laidų vedėjas, televizijos ir pramogų verslo žvaigždė, savo šlove besidalijantis su kuriamu Saulėno personažu.
ĮVAIZDIS: Esu įsitikinęs, kad Saulėno personažas niekaip negali pakenkti Šiaulių miesto įvaizdžiui. Šiaulių įvaizdžiui gali pakenkti tikri Saulėnai.
Jono TAMULIO nuotr.
