Naujausios
Su šokiais ir dainomis... įveiksime krizę
Vis dažniau išgirstame nuomonių, kad pasaulis susidūrė anaiptol ne su ekonomine, finansine ar paskolų krize. Iš tiesų tai vartojimo, dvasinė, vertybių krizė.
Kelmiškis mokytojas Valdas Rutkūnas, dvidešimt penkeris metus vadovaujantis folkloriniams ansambliams, mano, kad geriausias vaistas nuo krizės — etninė kultūra, slepianti senųjų vertybių kodą. Be to, šokantis ir dainuojantis žmogus yra laimingas.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Prestižas — sceninė kultūra
— Sakoma, kad krizė — geriausias laikas pervertinti mūsų vertybes. Kaip etninė kultūra gali tam pasitarnauti?
— Etninėje kultūroje (senosiose liaudies dainose ir šokiuose) labai aiškiai apibrėžtos šeimos vertybės: ką veikė tėvai, sutuoktiniai, vaikai, kokie įsipareigojimai, ko galima tikėtis vienam iš kito. Kai nebelieka tradicinių vertybių, jokia valstybė dirbtinais būdais, net ir skirdama daug lėšų, neatgaivins šeimos statuso, nepadidins gimstamumo.
Etnokultūra — labai paprasta, šokti ir dainuoti gali visi. O dabartinė kultūra labai sureikšminta, kaip labai sunkus dalykas, kurį turi daryti labai profesionaliai, imti labai siaurą sritį ir įsigilinti. Jei šoki — tai nedainuosi ir negrosi. Žmonės tampa tarsi nevisaverčiais. Kaip tik bent kultūros srityje reikia būti universaliems.
— Sunku kalbėti apie kultūros krizę, kai televizoriai rodo muzikinius projektus įvairiems skoniams, ir vis dėlto jūs teigiate, kad sceninė kultūra nėra gyva?
— Lietuvos problema ta, kad kultūra yra nukrypusi į scenos lygmenį ir nebeliko realiosios kultūros. Tai yra mūsų tautos tragedija. Lietuvai tapus nepriklausoma, tarybinė paradinė kultūra susiliejo su vartotojiška vakarietiška — jos viena kitą papildė ir sustiprino. Žmonės dar labiau susiskirstė į dvi stovyklas: arba tu esi scenoje, arba sėdi šalia scenos ar kitapus televizoriaus. Realios kultūros neliko — nei žmonės dainuoja, nei šoka, tik stebi, kas vyksta scenoje ar televizorių ekranuose.
Tobuliausia atsipalaidavimo forma
— Kodėl žmogui taip gyvybiškai svarbu šokti ir dainuoti?
— Todėl kad šokis ir dainavimas — tobuliausios žmogaus atsipalaidavimo formos, kai žmogaus smegenų sistema persiorientuoja nuo mąstymo į emocijų lygmenį, ir žmogus gali kokybiškai pailsėti. Jūs nesutiksite žmogaus, kuris mikčiotų dainuodamas.
Šokantis žmogus iš pažiūros atrodo lyg išgėręs alkoholio. Nes ir šokis, ir alkoholis duoda panašų efektą — žmogus sušyla, žandai išrausta, veidą nutvieskia atsipalaidavimo šypsena, jis nebegalvoja apie problemas, į gyvenimą pradeda žiūrėti teigiamai, visi tampa malonūs, o gyvenimas šviesesnis. Mūsų tradicinėje kultūroje tai buvo buvo gerai žinomi, į kraują įaugę dalykai ir žmonės tuo tiesiog naudodavosi.
Dabar tai užmiršta, tarp jaunimo paplitęs alkoholizmas, kvaišalų naudojimas, savižudybės — visa tai susiję su tuo, kad žmonės apimti įvairių įtampų ir negali atsipalaiduoti.
Bet labiausiai stebina, kad valstybinės institucijos į tai nekreipia jokio dėmesio. Bandoma kurti prevencines kvaišalų naudojimo ar savižudybių programas, tačiau tai nesusiję su tuo, apie ką mes šnekame. Gali parašyti programą, surengti koncertų turą prieš jaunimo alkoholizmą, bet realiai iš jų atimi galimybę dainuoti ir šokti.
Kita vertus, netgi tie žmonės, kurie dainuoja ar šoka scenoje, irgi negali atsipalaiduoti, nes į juos nukreipti žvilgsniai, juos kausto įtampa.
Etninei kultūrai — procentas
— Ar tai tik Lietuvos bėda? O kaip yra pas kaimynus?
— Pavyzdžiui, Latvijoje yra specialus valstybinis fondas, kuris remia etninę kultūrą. Pas mus yra Kultūros fondas, internete galima rasti ataskaitą — šiemet skirta beveik 13 milijonų litų, iš jų etninei kultūrai — ne daugiau 1 procento, ir iš to tik nedidelė dalis — gyvajai etninei kultūrai (ne knygų, plokštelių leidybai).
— O dainų šventės?
— Kai suvaromos minios žmonių, išleidžiamos milžiniškos lėšos, kad keletą valandų visi kartu padarytų kultūrinį vyksmą? Abejoju, ar tuo verta labai didžiuotis.
Liaudies dainose — sėkmės kodas
— Vadinasi, žmogui naudingiau dainuoti duše, negu žiūrėti gerą koncertą?
— Ir duše svarbu dainuoti ne bet ką. Senųjų dainų tekstai programuoja žmogų sėkmingam šeimyniniam gyvenimui, vidinei darnai. Pavyzdžiui, sutartinėse yra sudėtos trumpos formulės, kurios į pasąmonę siunčia sėkmingo gyvenimo programą. Daugelyje liaudies dainų pirmiausiai dainuojama apie gamtą, paukštelę, paskui — apie mergelę. Kadangi gamta yra harmoningesnė, joje nėra iškreiptų dėsnių, vartojimo kultūros, tai žmogaus gyvenimas tarsi prilyginamas etalonui ir duodama teisinga programa.
Tas pats ir su šokiais. Anksčiau tradiciniai šokiai buvo poriniai, dabar šokama po vieną — nėra jokios darnos tarp vyriško ir moteriškojo prado. O juk šokio esmė — vyriško ir moteriško prado harmonizavimas. Tai visais laikais buvo svarbu, ir visais laikais kultūros tuo naudojosi.
Vartojimo ir tausojimo kultūros
— Tačiau tokių vertybių ir tokių žinių poreikis visuomenėje didžiulis. Vis daugiau žmonių gilinasi į jogą, bando rytų siūlomais būdais harmonizuoti in ir jan energijas, kalba mantras, kuriose, tikima, užkoduota sėkmės formulė, studijuoja vedas, kuriose dėstoma šeimos vertybių sistema. Grįžtame į savo šaknis, tik kitu keliu. Ir tik dėl to, kad lietuviai neišlaikė ar neišgrynino savo etnokultūros iki mokslo ir filosofijos lygmens? O gal išlaikė, tik neužrašė? Gal tiesiog užtektų šokti ir dainuoti?
— Esu parengęs paskaitą, kurioje lyginu vedų, tradicinę lietuvišką ir dabartinę vartojimo kultūrą. Vedų ir tradicinė lietuviška kultūros sutampa idealiai.
Etninė kultūra yra ne vartojimo, o tausojimo kultūra. Visuomet tai aktualu, tačiau krizės sąlygomis žmonėms labiau atsiveria akys.
Vartojimo kultūra veda pasaulį į pražūtį. Mokslininkai paskaičiavo — jei visas pasaulis imtų gyventi, kaip amerikiečiai, tai reiktų trijų planetų resursų žmonių poreikiams patenkinti. Todėl ir visuomenėje, ir tarp valstybių tvyro įtampa. Humanitarinė pagalba problemų neišspręs, nėra jokių galimybių suvienodinti žmonių gyvenimo sąlygas. Vadinasi, kažkas netvarkoj su vertybėmis — reikia jas peržiūrėti.
— Nuo ko reikėtų pradėti?
— Turi prasidėti mokyklų, kultūros namų vadovų mokymai. Daugelis įsivaizduoja etninę kultūrą, kaip sentimentus, kuriuos galima toleruoti, bet neįsivaizduoja, kad ja galima sėkmingai naudotis. Televizija galėtų rodyti mokomąsias programos, visuomenės požiūrį galėtų keisti žiniasklaida.
— Užsiminėte, kad etninė kultūra galėtų pristabdyti emigraciją. Kokiu būdu?
— Pasauliniai tyrimai parodė, kad geras materialinis gyvenimas daro žmogų laimingesnį tol, kol užtikrina normalias gyvenimo sąlygas: stogą virš galvos, maistą, minimalią buitį. Po to laimė su pinigų kiekiu beveik nedidėja.
Kodėl mūsų jaunimas išvažiuoja? Viena aišku, kad jam trūksta ne tik materialinių vertybių, bet ir laimės. Jeigu žmogus išvažiuoja ir nenori grįžti, vadinasi, neturėjo nieko tokio, ką jam gimtinė davė, ir ko jis nerastų turtingesniuose užsieniuose.
Per etninę kultūrą žmogui galima suteikti ryšį su Lietuvos žeme, nes tik jos užsienyje nerasi. Bet jei jaunuolis užsiima kita veikla — sportuoja, groja gitara, žiūri spektaklius — visa tai jis gali rasti užsienyje, ir dar aukštesniame lygyje. Tai ko jam čia grįžt?
Peršasi logiška išvada, jei švietimo sistema neskiria dėmesio etninei kultūrai, tėvai praranda savo vaikus, o valstybė — piliečius.
AKCIJA: Spalio 11 dieną Šiaulių bulvare šoko jaunuoliai, kviesdami į ratelį prisijungti praeivius ir dalyvauti vėliau J. Janonio gimnazijoje vykusioje vakaronėje. Šia akcija norėta parodyti, kad liaudies šokiai dar ne mirę.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
PROGRAMA: „Senųjų dainų tekstai programuoja žmogų sėkmingam šeimyniniam gyvenimui, vidinei darnai“, — sako Valdas Rutkūnas.
ATSAKYMAS: Kodėl žmogui taip gyvybiškai svarbu šokti ir dainuoti? „Todėl, kad šokis ir dainavimas — tobuliausios žmogaus atsipalaidavimo formos, kai žmogaus smegenų sistema persiorientuoja nuo mąstymo į emocijų lygmenį, ir žmogus gali kokybiškai pailsėti“, — atsako Valdas Rutkūnas.
Jono TAMULIO nuotr.
