Naujausios
Kūrybingi žmonės kuria ir kurs
Šių metų Nacionalinės premijos laureatė rašytoja Vanda Juknaitė ir jos kolegė Laima Vincė Sruoginytė „Šiaulių krašto“ buvo pakviestos diskusijai apie literatūrą ir kultūrą ekonominės krizės fone. V. Juknaitė įsitikinusi: be valstybės pagalbos kultūra neišgyvens, o L. Sruoginytės nuomone, reikia kultūrinti Lietuvą ir pateikia Amerikos, kurioje ji gimė ir augo, pavyzdį.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
Žmonės neįpirks leidinių
— Lietuvos rašytojai pasirašė raštą, kuriame teigiama, jog valdžia meta kilpą rašytojams, didindama honorarų apmokestinimą ir PVM lengvatas knygų leidybai. Ar tikrai valdžia karia kūrėjus, rašytojus?
V. Juknaitė: Sunku pasakyti. Lietuva — labai mažai šalis, o mažos valstybės kūrėjai be subsidijų neišgyvens. Nerasi nė vienos pasaulio valstybės, kurioje nebūtų subsidijuojami kūrėjai, jei jie nekuria masiniam vartojimui.
Iki šiol Lietuvoje kultūriniams leidiniams buvo šiokia tokia valstybės parama. Jei PVM bus panaikintas laikinai, gal nieko blogo neatsitiks? Stiprioje valstybėje lengvatų naikinimas gal ir būtų normalu.
L. Sruoginytė: Kūrybingas žmogus ir toliau rašys. Bet ar jis pajėgs savo kūrybą išspausdinti? Ar skaitytojas pajėgs nusipirkti išleistą knygą, nes ir dabar knygos yra labai brangios? Artėjant ekonominei krizei apie knygas žmonės gali ir pamiršti.
Amerikoje, skirtingai nei Lietuvoje, leidyklos negauna jokios valstybės paramos. Yra tik keli fondai, kurie remia autorius, bet leidyklos verčiasi pačios. Amerikoje yra penkios didžiosios korporacijos, kurios valdo beveik visą knygų rinką.
Yra keli šimtai mažų leidyklėlių, kurios vos išgyvena ir dirba tik iš meilės kūrėjui. Bet negalima lyginti Amerikos ir Lietuvos.
V. Juknaitė: Amerikoje — didelė kultūrinė rinka. Lietuvoje kultūrinės rinkos nėra, todėl niekas neatsiperka. Vokietijoje 80 milijonų gyventojų, o žinomo rašytojo knygos tiražas — 12 tūkstančių.
L. Sruoginytė: Amerikoje tik 5 procentai knygų yra verstinės, bet, kai pagalvoji, kad angliškai kalba Karibų salos, Airija, Anglija, Indija, Amerika, Australija, tai supranti, kad angliškai rašančiam žmogui — didžiulė rinka ir nereikia kitokių vertimų.
— Rašytojai skundžiasi, kad labai prastai gyvena, todėl priversti keltis į vienkiemius. Tai gal kūrėjai apsigyvens mažuose miesteliuose, kur nereikia mokėti už šildymą, karštą vandenį, naudosis lauko išviete?
V. Juknaitė: Tai amžinoji visų pasaulio rašytojų situacija. Jei žmogus nori tik kurti ir mąstyti, jis turi atsisakyti kitų patogumų. Negali būti nugrimzdęs į save ir kasdien daryti šou.
L. Sruoginytė: Aš pati dešimt metų gyvenau nedidelėje saloje, nes norėjau kurti.
Literatūrinti provinciją
— Didieji kultūriniai atlaidai vyksta Vilniuje ir Kaune. Miestų ir miestelių bibliotekos nepajėgia įsigyti reikiamo kiekio knygų. Tai kaip atnešti literatūrą iki miestelio gyventojų durų?
L. Sruoginytė: Kiekvienas miestas ir miestelis turi kurti savo rašytojų centrą. Ir skatinti vietinius rašytojus. Ilgą laiką gyvenau Meino valstijoje ir buvau rašytojų seminaro vadove. Kiekvienais metais dešimt dienų pakviesdavome studentus ir žinomus Amerikos rašytojus.
Žinomi rašytojai mokė studentus rašyti. Rašytojams mūsų studentai buvo egzotika: vieni užaugę miške, kiti — treileriuose, rąstiniame name. Didelių miestų rašytojai užrašinėjo studentų istorijas. Tą programą vykdėme 30 metų. Ir sukėlėme didelį susidomėjimą literatūra žmonėms, gyvenantiems mažuose miesteliuose. Tą patį galima padaryti ir Lietuvoje.
— Kai kas sako, kad mažų miestelių kūrėjai, kuriuos vadina „eiliuotojais“, geriau neleistų savo knygelių, nes tai — žemo lygio literatūra. O, pasak ponios Laimos, užjūriuose tai skatinama?
V. Juknaitė: Tegul tik rašo. Tai tautos pradžiamokslis. Pagalvokim, jei žmonės, išėję į pensiją, parašytų apie savo jaunystę, kolūkinę santvarką, sužinotume neįmanomų dalykų, nes istorija tolsta nuo mūsų kosminiu greičiu. Tokias iniciatyvas reikia tik skatinti. Ir su tokiais kūrėjais turėtų važiuoti rašytojai į susitikimus.
Lietuvoje dar gyvas sovietinis įsitikimas, kad reikalinga tik aukštos prabos literatūra. Viskas turi būti užrašyta. Anūkams būtų didžiulė pamoka ir palikimas, jei jie gautų savo senelių prisiminimus.
Rašydami žmonės gali gelbėtis nuo depresijos, o tai dabar — ypač svarbu. Mes turime aukso kasyklas, tik nemokame jo paimti.
Saulėno korta bus mušta
— Pakalbėkime apie kitokį Lietuvos kultūrinimą. Pavyzdžiui, apie Saulėno iš Šiaulių „tūpą“ personažą. Ar jaunimas, bandydamas kopijuoti Saulėną, nekvailėja?
V. Juknaitė: Oi, nekalbėkime apie mano studentą Mindaugą (juokiasi — aut. past.). Nemanau, kad jaunimas kvailėtų. Pats personažo autorius parašė puikų darbą apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą.
Gal per daug užsižaista Saulėnu. Anksčiau ar vėliau Saulėnas pradės semtis iš savo intelektualinės patirties. Tokie Saulėnai išnyksta, praeis dveji treji metai ir Saulėno korta bus mušta.
Nemanau, kad Saulėnas tyčiojasi iš provincijos, jis parodo jos gyvybingumą. Tarpukariu buvo populiarus Pupų Dėdė, kuris taip pat rodė negeroves.
Mums reikia ir lengvo humoro, nes esame labai depresyvi tauta. Atsiminkime pirmąsias amerikiečių komedijas, kokios jos mums atrodė lėkštos. O dabar žiūrime ir juokiamės. Sakoma: nesvarbu iš ko juokiamės, svarbu, kad nuimame įtampą.
Saulėnas — atskiras mano širdies skausmas. Tikiuosi, kad tas žmogus stos į doktorantūrą, tikiu, kad po penkių metų kvailiojimai nusibos.
Vertybės persikeitė vietomis
— Taip pat susipainiojo sąvokos elitas, neelitas. Jei anksčiau elitu buvo laikomi išsilavinę, garbingi, pilietiški žmonės, tai dabar užtenka būti turtingu. O kūrėjas laikomas nesusipratėliu, nemokančiu „prasisukti“ ir beviltiškai nenaudingu. Kodėl?
L. Sruoginytė: Amerikoje — panašios problemos. Su Marcelijumi Martinaičiu važinėjome po Ameriką ir jis man pasakojo, kad Lietuvoje jo kaimynai pyksta, jog jis laukia autobuso, vežančio į renginį, o neįstengia nusipirkti automobilio.
Taip Lietuvoje nuvertinamas kultūrinis turtas.
V. Juknaitė: Dabar garbinamos technologijos, o kas žmogiška — nuvertinama. Atrodo, kad reikia skristi į kosmosą, užkariauti kitas planetas, parsivežti urano iš Mėnulio.
Mano studentai sako, kad, jei neturi tarpusavio žmogiškojo ryšio, tai „plėjeris“ tampa gyvybės arba mirties klausimu.
L. Sruoginytė: Meino universitete vienu momentu buvo svarstoma, kad paskaitos gali vykti per internetą. Aš dėstau, studentai užsirašinėja ir „čiatinamės“. Kategoriškai atsisakiau, nes gyvybiškai svarbu bendraujant su žmogumi — kūno kalba.
— O gal ta ekonominė krizė ir ne taip blogai? Gal reikalingas sukrėtimas, kad žmonės pradėtų bendrauti?
L. Sruoginytė: Visuose visuomenėse žmonės susitelkia tik tada, kai yra blogai. Niujorke žmonės susivienijo, kai teroristai rėžėsi lėktuvais į Dvynius.
Manau, kad ir gerais laikais žmonės privalo save suimti į rankas ir nesusikoncentruoti tik ties buitimi. Mums šiais laikais labai trūksta refleksijos, vaikai neišmoksta pabūti su savimi, o lenda į kompiuterius.
RAŠYTOJOS: Vanda Juknaitė (kairėje) ir Laima Vincė Sruoginytė įsitikinusios: Lietuva yra per daug mažas kraštas, kad be valstybės pagalbos išgyventų kūrėjas.
NUOMONĖ: Amerikoje gimusi, išsilavinimą įgijusi Laima Vincė Sruoginytė sako, kad reikalingas gyvas bendravimas tarp žmonių, reikia išmokti pabūti ir su savimi.
APGAILESTAVIMAS: Vanda Juknaitė apgailestauja, kad žmogiškumas vartotojiškoje visuomenėje praranda vertę.
Jono TAMULIO nuotr.
Apie rašytojas
Laima Vincė Sruoginytė
Gimė 1966 metais, Teaneck, Naujajame Džersyje, JAV. L. Sruoginytė — vertėja, poetė, žurnalistė.
Mokėsi lietuviškoje gimnazijoje Lamperthaime (Vokietija), anglų, vokiečių kalbas ir dailę studijavo Rutgerso universitete (JAV).
Magistro studijas Kolumbijos universitete (Master of Fine Arts). Nuo 1994 metų dirba Vilniaus universitete.
Už savo kūrybą yra pelniusi ne vieną Amerikos valstybinį apdovanojimą, tarp jų prestižinę National Endownment of the Arts premiją ir PEN vertimo premiją.
Žinomiausia jos knyga Lietuvoje — „Lenino galva ant padėklo“, išleista lietuvių ir anglų kalbomis.
Vanda Juknaitė
Gimė 1949 metais Rokiškio rajone, Papiliuose. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. Dirbo mokykloje, Vilniaus muzikos akademijos Klaipėdos fakultetuose.
Dabar dirba Vilniaus pedagoginio universitete dėstytoja.
Pirmoji knyga — „Ugniaspalvė lapė“, išleista 1983 metais. V. Juknaitė apdovanota Žemaitės, J. Paukštelio, J. Grušo, G. Petkevičaitės-Bitės, Lietuvos vaikų fondo literatūrinėmis premijomis.
V. Juknaitės kūryba išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.
2008-ųjų metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.
