Naujausios
Entuziastai eina prieš srovę
JIE — PAVYZDYS ABEJINGAI VALDŽIAI, KURI TEISINASI, KAD NĖRA PINIGŲ
Jie negali sėdėti sudėję rankas vien už algą. Jie kuria gražesnį, įdomesnį, atsakingesnį pasaulį. Entuziastai aukoja savo laiką ir pinigus dėl to, kad išliktų talentai — mene, sporte. Dažnas entuziazmą paveldėjo iš savo mokytojų. Kai valdžios institucijos masiškai teisina neveiklumą lėšų stygiumi, entuziastai akivaizdžiai įrodo, kad kurti galima ne tik už pinigus.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Kai neturi teisės gyventi kitaip
Praėjusią savaitę apdovanoti III tarptautinio Šiaulių Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkurso laureatai ir diplomantai. Konkurso organizatorė Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos smuiko mokytoja Nijolė Prascevičienė po pusės metų darbo be jokių išeiginių, galėjo niekur nebeskubėti. Įvyko. Šiaulių miesto kaip aukšto lygio jaunųjų muzikantų mekos vardas išvežtas į Vokietijos, Baltarusijos, Rusijos, Kroatijos, Ukrainos ir Lietuvos miestus.
„Sunku, net labai sunku organizuoti tokius konkursus. Bet juntame visi, kaip smunka bendras kultūros lygis. Jeigu visiškai nieko nedarysi, ateityje bus dar blogiau. Net iš M. K. Čiurlionio menų gimnaziją šiemet baigusiųjų daugelis žada nestoti į Muzikos akademiją. Jie ieškosi sau vietos Europoje. O kas bus su Lietuva, su mumis? Kol esu gyva reikia dirbti“, — sako mokytoja N. Prascevičienė.
Iki tol, kol suskamba triumfo melodijos, teikiamos gėlės, diplomai ir medaliai, kai jaunieji talentai jaučiasi įvertinti ir pakylėti, reikia įdėti daug darbo, asmeninio laiko. Vieną konkursą rengti trunka mažiausiai pusę metų. Laiškai konkurso dalyviams, komisijos nariams, rūpestis, kur gyvens atlikėjai ir komisijos nariai, kaip jie atvažiuos ir kaip išvažiuos.
„Tokiam konkursui rengti reikėtų visos kontoros, o dirbu viena. Dar padeda mokyklos direktorius Vygintas Ališauskas“, — prisipažįsta N. Prascevičienė.
Kiek stabtelėjusi po klausimo, kodėl tai daro, atsako trumpai: „Nors ir sunku, matau prasmę, tiksliau, neturiu teisės nerengti S. Sondeckio vardo konkurso. Aš jau neturiu teisės norėti ar nenorėti rengti tokius konkursus“.
Entuziazmas — paveldimas
Mokytoja šypsosi: ji dar yra iš tos kartos mokytojų, kai darbas yra vertinamas, o entuziazmas — paveldėtas iš savo mokytojų. „Mačiau, kaip mano mokytojai, profesoriai elgėsi, taip gyventi noriu ir aš. Tikiu, kad ir kažkas iš mano mokinių jau turi pasėtą širdyje sėklą. Jeigu tokiems vaikams atsakysime, tai kas iš jų užaugs?“ — susimąsto mokytoja.
Jos mokiniams nėra lengva, kai mokytoja reikalauja iš jų tobulybės. Ji to reikalauja ir iš savęs.
„Vaikams dovanų negalėjau nupirkti, neturėjau pinigų, tai ėjau per parduotuves ir prašiau prekybininkų paaukoti. Nors jausmas eiti ir prašyti nebuvo pats paprasčiausias. Prašyti sunku, bet man gaila vaikų. Diplomas — gerai, bet vaikas yra vaikas, jam reikia malonios dovanėlės, būti įvertintam.
Net jeigu būtų dar blogesnė finansinė situacija, žinau — išsisukčiau. Iš nieko galima sukurti ir padaryti šventę vaikams. Kad jūs žinotumėte, kaip jie stengiasi sugroti labai gerai. Tai jų didžiausias tikslas„, — pasakoja mokytoja N. Prascevičienė.
III tarptautiniam Šiaulių Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkursui iš miesto savivaldybės rengėjai gavo 10 tūkstančių litų.
„Normaliai, gražiai, oriai padaryti tokio lygio konkursą reikėtų mažiausiai 25 tūkstančių litų. Vieno komisijos nario honoraras, jeigu mes turėtume galimybę mokėti, būtų 10 tūkstančių litų. O mes turime septynis garsiausius komisijos narius, kuriems dar reikia sumokėti ir už keliones, ir už viešbučius“, — priversta skaičiuoti mokytoja Nijolė.
33 kilometrai prasmės
Paskutiniąją gegužės dieną pirmą kartą Šiauliuose surengtos Lietuvos dviračių maratonų taurės pirmojo etapo varžybos. Beveik 400 dalyvių iš įvairių Lietuvos, Latvijos miestų susirinko išbandyti 33 kilometrų dviračių trasos Kurtuvėnų regioninio parko apylinkėse. Sportininkai profesionalai turėjo įveikti 66 kilometrų trasą — du ratus.
Šiaulių vardas į maratonų rengimo istoriją įrašytas vien todėl, kad dviračių sporto entuziastas, profesionalus orientacininkas Svajūnas Ambrazas su savo bičiuliais sugebėjo iš nieko, kone lygioje vietoje sukurti tai, ko reikia tokio lygio sporto renginiui.
Pasiėmę motorinius pjūklus, patys rengė maratono trasą, patys bandė ją daugybę kartų, kad tik ji atitiktų maratonui keliamus reikalavimus. Patys žymėjo trasą. Jie sugebėjo organizuoti dalyvių priėmimą, 400 žmonių maitinimą Kurtuvėnų miškuose. Teko patiems kviestis policijos ir greitosios medicinos pagalbos ekipažus stebėti varžybas. Jie organizavo maratoną susidėję savo asmeninius pinigus: rėmėjais buvo patys ir jų draugai.
„Nelabai sunku, kai aplink geranoriški žmonės. Gal ir būtų įvykęs toks maratonas Šiauliuose po kokių dešimt metų“, — juokaudamas ir nedaugžodžiaudamas sako Svajūnas.
Kam viso to jam reikia?
„Kad būtų neliūdna gyventi. Neįdomu vien televizorių žiūrėti. Padarai, kai neskaičiuoji savo laiko, lėšų, kai yra tikslas“, — mano Svajūnas.
Žmonėms reikia, vadinasi, reikia
Pirmąjį birželio svaitgalį jau vienuoliktus metus iš eilės surengta apskrities žmonių su negalia sporto šventė. Tokios šventės nevyksta niekur kitur Lietuvoje, tik Šiauliuose, todėl tokią šventę drąsiai galima vadinti respublikine. Ir dėl dalyvių gausos, ir dėl georgafijos.
Šventę organizuoja neįgaliųjų sporto klubas „Entuziastas“, o iš tiesų didžiausias krūvis tenka klubo vadovui Broniui Volbikui. Jis skaičiavo, kad tokiose šventėse dalyvauja apie 150— 200 neįgaliųjų. Šiemet jiems išdalytos 93 prizinės vietos. Nors šventė skirta Šiaulių miesto ir apskrities gyventojams, jos organizatoriai šiemet tarp dalyvių mielai priėmė ne tik šiauliečius, radviliškiečius, kuršėniškius, Šeduvos ir Meškuičių neįgaliuosius, bet ir svečius iš Marijampolės, Visagino, Druskininkų.
„Tikrai ne aš vienas rengiu šią šventę. Turi padaryti kažką dėl žmonių. Tokia šventė reikalinga, neįgalieji jos prašo. Žmonės nori burtis, ir kažką nuveikti“, — į klausimą, kodėl imasi rengti tokio masto šventę, atsakė B. Volbikas.
Entuziastas sako, kad nerengti tokių švenčių jau nebegali: „Turi dirbti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Reikia matyti prasmę, tada ir išeina daug ką nuveikti“.
Šiaulių apskrities neįgaliųjų sporto šventės biudžetas — 1300 litų iš Šiaulių miesto savivaldybės, dar 400 litų skyrė Kūno kultūros mokykla, likusios lėšos — rėmėjų.
„Neišeina už tiek pinigų padaryti šventės 200 žmonių. Turime rėmėjų. Asmeninės pažintys lemia“, — sako B. Volbikas.
Jo entuziazmas neblėsta — kitąmet norima rengti ne tik neįgaliųjų sporto, bet ir meno šventę. Su tokia pat pinigų suma ir dėl noro, ir dėl entuziazmo.
Oriai ir garsiai
Birželio 1-ąją dieną prasidėjo jau šeštąjį kartą Šiauliuose rengiamas Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis. Paskutinysis šiųmetinio festivalio koncertas įvyks rugsėjo 6-ąją.
Festivalio meno vadovas, Šiaulių kamerinio orkestro vadovas vilnietis Borisas Traubas šiemet organizuos vienuolika profesionalios muzikos koncertų. Be Lietuvos atlikėjų klausytojai galės išgirsti ir išgirsti Izraelio muzikus, svečių iš JAV, Vokietijos, Moldovos koncertus.
„Kai 2001 metais atvažiavau dirbti į Šiaulius, pirmiausia ėjau žiūrėti, kur galima koncertuoti. Kai pamačiau Ch. Frenkelio vilą, iš karto kilo asociacijos su daugeliu užsienio garsių ir prabangių festivalių. Žinojau, kad be festivalių negalėsiu nustygti, o kai suradau tam tinkamą vietą, viskas ir užvirė“, — pasakoja Borisas Traubas apie Šiaulių festivalio pradžią.
Maestro pripažįsta, kad ramiai galėtų sėdėti ir muzikuoti už 700 litų kamerinio Šiaulių orkestro vadovo algos. „Bet man tai būtų neįdomu. Aš net nebūčiau važiavęs į Šiaulius, jeigu tik toks siekis tebūtų. Turi būti noras padaryti kažką naudingo ir sau, ir kitiems“, — dėsto entuzizmo variklio anatomiją B. Traubas.
Netikri honorarai — tikra bičiulystė
Borisas Traubas skaičiuoja, kad neatsižvelgiant į sunkų ekonominį laikotarpį, Šiaulių miesto savivaldybė festivaliui skyrė 38 tūkstančius litų, Kultūros ministerija — 16 tūkstančių litų. Tiesa, galiausiai savivaldybei 10 procentų sumažinus žadėtą sumą, galutinis festivalio biudžetas sudarė apie 50 tūkstančių litų.
„Asmeninės pažintys daug kur ir daug ką nulemia. Muzikantų pasaulyje yra daug, bet tokiomis finansinėmis sąlygomis, kokias turi Šiauliai atvažiuos tik pažįstami. Jie atvažiuoja į mano festivalį, aš dalyvauju jų festivaliuose kartais net prastesnėmis finansinėmis sąlygomis, nei Šiauliuose“, — pasakoja apie festivalio finasines galias maestro B. Traubas.
B. Traubas pripažįsta, kad negali muzikantams sumokėti tikrų honorarų: „Jeigu vardinsime tik labai garsių muzikantų pavardes, vienas toks koncertas kainuotų mažiausiai pusę viso šiaulietiško festivalio biudžeto. Jeigu mokėtume tikrus honorarus, mes niekaip neišsiverstume“.
Šiemet festivalis jaučia finasinę krizę ir dėl padidėjusių mokesčių ne tik bilietams, bet ir honorarams. Iš bilietų nedaug surenka, nes salė nedidelė. „Pabrango muzikantų atvežimas, viešbučiai Šiauliuose netgi pabrango“, — negali neskaičiuoti B. Traubas.
Ch. Frenkelio festivaliui surengti reikia maždaug metų. „Vienas festivalis dar nesibaigė, o jau derini kito festivalio programą“, — sako B. Traubas.
Tačiau nežiūrint į visus sunkumus, B. Traubas žino: „Kol man pačiam ir miestui bus įdomu, tol bus ir Ch. Frenkelio vilos vasaros festivaliai. Muzikantas negali sėdėti tik už algą, turi vykti kultūrinis procesas. Čia yra festivalio ir darbo prasmė“.
BŪTINYBĖ: Sauliaus Sondeckio vardo jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkursą Šiauliuose rengianti smuiko mokytoja Nijolė Prascevičienė sako jau neturinti teisės nerengti tokio konkurso nei dėl savo mylimų mokinių, nei dėl Šiaulių vardo garsinimo.
ŠVENTĖ: Šiaulių neįgaliųjų klubo „Entuziastas“ vadovas Bronius Volbikas geriausiai žino, kaip neįgaliesiems reikia šventės, todėl net nesuabejoja, ar ją rengti. Organizuoja jau vienuoliktąją.
Jono TAMULIO nuotr.
VARIKLIS: Dviračių sporto entuziastas Svajūnas Ambrazas sako, kad gulėti prieš televizorių neįdomu, kai veda vidinis variklis sukurti sau ir kitiems įdomesnį gyvenimą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PRASMĖ: Maestro Borisas Traubas sako, kad nebūtų net važiavęs dirbti į Šiaulius, jeigu siekis tebūtų tik atlikti darbą už algą ir nieko daugiau, nei sau, nei Šiauliams.
Redakcijos archyvo nuotr.
