Naujausios
Kelias į kalėjimą ir atgal
Dabar jie grįžta iš kalėjimų į sunkmetį, kur darbo trūksta ir kvalifikuotiems darbuotojams. Kur dėtis buvusiems kaliniams, dažnai be vietos, be profesijos? Plėšimų, vagysčių skaičius didėja. Neretai nusikalsta tie patys, ne pirmą kartą. Kai kaimynystėje sugrįžta kažkas „iš zonos“, kaimynai suklūsta. Bijo. Kodėl jie mus žudo, vagia iš mūsų, apiplėšinėja? Nusikaltusiems toks klausimas per sunkus.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
„Angelai“ nusikaltėliai
Nusikaltimų statistika verčia suklusti — miestuose ir miesteliuose daugėja nusikaltimų. Žmonės įbauginti nusikaltėlių, grįžusių iš įkalinimo įstaigų ir darančių naujus nusikaltimus.
Kai Šiauliuose neseniai buvo nužudyta moteris, jos kaimynai iš karto suskaičiavo, kad šiame rajone, kur nutiko baisus nusikaltimas, iš įkalinimo įstaigų grįžo trys bausmę atlikę žmonės.
Važiavome į kelias Šiaulių apskrities rajonų Kalėjimų departamento Pataisos inspekcijas, kalbėjomės su penkiais įvairaus amžiaus buvusiais kaliniais.
Tik vienas iš kalbintųjų jautėsi kaltas ir gailėjosi, kad jam teko nusikaltėlio dalia. Visi kiti — lyg angelai: netyčia išgėrė, netyčia nužudė, netyčia vogė, plėšė ir žalojo.
Kaip tai atsitinka
Į pataisos inspekciją ateina maždaug trisdešimties metų vyras. Sėdo devyniolikos. Žmogžudystė. „Konfliktas dėl pinigų. Kai viskas prasideda netyčia, baigiasi tyčia“, — nedaugžodžiauja Linas (vardas pakeistas). Vyras tikina neturėjęs išankstinio tikslo žudyti.
Nuteistas devyneriems metams. Net ir suimtas negalvojo apie savo nusikaltimą. Tik svarstė, kaip toliau išgyventi ir išlikti, „įsivažiuoti“ į kalėjimo gyvenimo sąlygas, ieškoti spragų gauti mažiau įkalinimo laiko.
„Vienas išsigelbėjimas, kad kalėjime gavau darbo — gaminau minkštuosius baldus. Grįžęs porą mėnesių buvau užsiregistravęs Darbo biržoje, žiūriu, kad nieko neišeis, išsinuomojau garažą ir pradėjau restauruoti minkštuosius baldus. To darbo išmokau kalėdamas“, — Linas tiki, kad surado savo kelią laisvėje.
Liną po įkalinimo įstaigos priėmė gyventi tėvai: „Jeigu nebūčiau turėjęs, kas manęs laukia, nežinau, ar būtų pasibaigę vienu teistumu“. Pradėjo dirbti, išsinuomojo butą. Susirado gyvenimo draugę.
Ar nors kartą gailėjosi nužudęs žmogų? „Stengiuosi negalvoti, nustumti, pamiršti, nuslėpti nuo savęs, neanalizuoti. Kai praėjo tiek laiko, man jau sunku įlįsti į buvusį save. Laikas keičia vertybes“, — trupina patirtį Linas.
Linas pasakoja, kaip tai atsitinka. Užaugo mažame miestelyje, devyniolikmetis išvažiavo gyventi į Šiaulius.„Matai, kad tavo bendraamžiai važinėjasi su gerom mašinom ir tu to nori. Norisi būti ne prastesniu už kitus. O gauti pinigų nėra iš kur. Tada darai didžiausias gyvenimo nesąmones“, — atveria polinkio į nusikaltimą motyvus Linas.
61 smūgis plaktuku
Pasižiūrėjus į tvarkingai atrodantį septyniasdešimtmetį Antaną (vardas pakeistas) net neįtartumei, kad ant jo sąžinės guli trys teistumai — du sunkūs kūno sužalojimai, kai nukentėjusieji liko luošiais, ir žmogžudystė. Ramus, panevėžietiška tarme kalbantis Antanas, beveik prieš dvejus metus grįžo į laisvę už nužudymą. Daugiau nei penkiolika metų iš savo septyniasdešimties Antanas praleido zonoje.
Pirmąkart Antanas sėdo trisdešimties — ketveriems metams. Sunkus kūno sužalojimas, kai Antano mušamas žmogus trenkėsi galva į grindinį ir liko luošys. „Nieko nebūtų buvę, patys užsikabino, supykau, išgėręs, paukšt ir gatavas“, — pasakoja septyniasdešimtmetis.
Antanas prisimena grįžęs iš įkalinimo įstaigos dievagojęsis, kad daugiau nesės.
Laisvė truko tik vienuolika mėnesių.
„Vėl einu gatve, vėl užsikabina, aš vėl paukšt ir vėl gatavas. Tada vėl girtas buvau“, — šypsosi Antanas, lyg tai būtų romanas, o ne jo ir jo sužalotų žmonių istorija.
Po antrojo karto laisvėje išsilaikė beveik dešimt metų.
Būdamas beveik šešiasdešimties gėrė su sėbrais. Susipyko. Antanas stvėrė plaktuką ir pradėjo daužyti sugėrovą. 61 smūgis į įvairias kūno vietas, daugiausiai — į galvą. Tik rytą išsimiegoję ir prasiblaivęs jis pamatė, kad sėbras nebegyvas. Pats iškvietė policiją.
Po šio žiauraus nusikaltimo Antanas buvo nuteistas beveik aštuoneriems metams.
„Aš daugiau nebesėsiu“, — sako Antanas. Skaičiuodamas priežastis, kodėl, lenkia pirštus: “Turiu gerą moterį. Sunkiai dirbu. Man jau septyniasdešimt pirmi metai eina“.
Antanas tiki tomis priežastimis.
Įelektrintas nusikaltimų
Kol kalbuosi su kitais nuteistaisiais, maždaug trisdešimties metų vyras nervingai juokiasi, tai užsideda, tai nusiima kepurę, blaškosi po kambarį.
Klausiu, už ką sėdėjo. Vyras ima dar labiau nervintis. „Koks čia nusikaltimas. Aš į alkotesterį pripūčiau 3,3 promilės. Tokį žmogų pirštu pastūmei ir nugrius. O mane nuteisė. Prisiuvo man nebūtus nusikaltimus. Būčiau išsipirkęs, bet neturėjau pinigų ir būčiau nesėdėjęs“, — pakeltu tonu mesteli vyras. Jis spaudžia kumščius, ima lakstyti po kambarį, kaip įelektrintas.
Keikia policiją, teisėjus, prokurorus baisiausiais kalėjimo žargonais. Jie esą kalti, kad jis, „nekalta mentų auka“, sėdo.
Pasiunčia visus ant trijų raidžių, trenkia durimis ir išeina.
Pataisos inspekcijos darbuotojai, skaitydami jo bylą, skaičiuos jo nusikaltimus ir aukas. Plėšimas Vilniuje, sužalotas žmogus, atimti daiktai, nuplėšti drabužiai.
„Jis tik vieną kartą teistas, bet pagal jo elgesį matosi, kad tik vieną kartą tepagautas. Jis įelektrintas nusikaltimų, nes yra piktas ant viso pasaulio, tik ne ant savęs“, — sakė Pataisos inspekcijos darbuotojai.
Kaltas ne žmogus, o alkoholis?
Prie stalo vieno rajono Pataisos inspekcijoje sėda padoriai apsirengęs vyras, rankoje suka automobilio raktelius. Beveik prieš metus jis grįžo iš Pravieniškių pataisos namų. Teistas ketveriems su puse metų už vagystę. Buvo girtas, gastroliavo automobiliu su savo draugeliais, sutiko jiems pavežti kažkokius daiktus. Šiauliuose policija sustabdė jų automobilį. Nustatė, kad daiktai ką tik pavogti.
„Kalčiausiais alkoholis. Kiek kalėjime sutikau žmonių, didžioji dauguma jų sėdo nusikaltimus padarę girti, arba norėdami prasimanyti pinigų alkoholiui“, — sako Gintaras (vardas pakeistas).
Kai sėdo, Gintarui buvo 33-eji.
„Žinau, kad daug yra tokių, kurie sugrįžę vėl skuba į kalėjimą. Nebemoka gyventi laisvėje, jų niekas nelaukia. Nuskriaudžia kokį žmogų, nužudo, apiplešia ir vėl toliau gyvenimas aiškus. Bus tarp tokių kaip ir jis, pažįstamų“, — lėtai renka žodžius Gintaras.
Vyras pasakoja, kad daugeliui įkalintųjų niekas iš laisvės nepadeda. Išsižadėjo dėl padarytų nusikaltimų. Daugelis jų įkalinimo įstaigose sėdi ilgiau, nei laisvėje. Jie kalėjime virsta vergais arba „vierchais“.
„Vierchais“ tampa tie, kurie turi pinigų arba yra ilgai sėdėję už sunkius nusikaltimus. Vergai, kurie gamina “vierchams“ valgį, plauna kojines — trumpiau sėdėję arba visiškai neturintys pinigų.
„Kalėjime visko yra sočiai — maisto, alkoholio, narkotikų. Tik turėk pinigų. Kai sėdėjau, buvo tokių, kuriems per mėnesį tėvai atsiųsdavo po 3000 litų. Ko tik jie neprisigalvodavo. Tokie vaikšto visą laiką apsvaigę ir ieško pramogų — skriaudžia silpnesnius. Įžūliausi yra jauni kaliniai“, — pasakojo iš mažo miestelio kilęs ir dabar į jį sugrįžęs Gintaras.
Vyras tikina, kad baisiausia kalėjime nieko neveikti. Darbo gauna, o tai reiškia trumpina nelaisvės dienas, — tik išrinktieji, arba ilgiems metams nuteisti asmenys.
„Aš ketveris metus žiūrėjau televizorių. Galvojau išdurnėsiu nuo nieko neveikimo“, — sakė Gintaras.
Jis tikina po beveik pusantrų metų laisvėje susiradęs darbą. Negeria du mėnesius.
Instinktai
Į pokalbį vėl įsitraukia Linas: „Vaikiška galvoti, kol sėdi kalėjime, kad grįžęs nebenusikalsi“.
„Viena, kai šeimyninio konflikto metu vyras sužaloja savo žmoną, išsiblaivęs nesuvokia, kas čia atsitiko, nes jis juk visada buvo laikomas ramiu ir geru žmogumi. Visai kas kita, kai teisti po daug kartų vis kartoja savo neišmoktas pamokas“, — sako Linas.
Ir tęsia: „Yra žmonių, kurie po konteinerius knisasi, nes neturi ar nenori turėti darbo. Taip pat ir su vagystėmis, plėšimais — tai yra išgyvenimo būdas.
Kalėjimo aplinka irgi skatina žmogų išgyventi, o ne pasitaisyti. Reikia išgyventi tokioje situacijoje, kokioje esi atsidūręs, prisitaikyti.
Kalėjime nusikalstamo gyvenimo būdo koncentratas, esi tokioje situacijoje ir turi galvoti, kaip ten išgyventi. Išlikimo klausimas pats svarbiausias net ir recidyvistui„.
CITATA: Matai, kad tavo bendraamžiai važinėjasi su gerom mašinom ir tu to nori. O gauti pinigų nėra iš kur ir tada darai didžiausias gyvenimo nesąmones.„
NELAISVĖ: Įkalintieji dienų dienomis žiūri televizorių ir laukia laisvės. O laisvėje — arba naujas nusikaltimas, arba išsigelbėjimas.
ZONA: Už grotų daugelis nuteistųjų grįžta ne kartą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
APSKRITIES NUSIKALTIMŲ STATISTIKA
Per aštuonis 2008 metų mėnesius Šiaulių apskrityje iš viso įvykdyti 3718 nusikaltimai, per 2009 metų tą patį laikotarpį — 3957, arba 239 daugiau, nei pernai;
didžiąją dalį iš jų sudaro vagystės (2008) — 1546, (2009) — 1647, arba 101 daugiau;
plėšimai (2008) — 140, (2009) — 185, arba 45 daugiau;
sukčiavimai (2008) — 149, (2009) — 197, arba 48 daugiau;
netikrų pinigų platinimas, gaminimas ir realizavimas (2008) — 26, (2009) — 64, arba daugiau;
turto pasisavinimas (2008) — 23, (2009) — 45, arba 22 daugiau;
neteisėtas namų gamybos degtinės gaminimas ir realizavimas (2008) — 33, (2009) — 65, arba 32 daugiau.
*Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenys
KOMENTARAS
Nuo nusikaltimo niekas neapsaugotas
Vaida PLUČAITĖ, Šiaulių miesto ir rajono pataisos inspekcijos vyresnioji specialistė:
— Daugelio smurtinių nusikaltimų priežastis — alkoholis arba narkotikai, o apsvaigusių žmonių daromi nusikaltimai dažniausiai — buitiniai. Svaiginamasi arba iš gero, arba iš labai blogo gyvenimo — vidurio čia paprastai nebūna.
Pagrindinės problemos, kodėl žmogus nusikalsta, yra jaunystės, vaikystės, o kartais net kūdikystės patirti išgyvenimai, traumos. Daugelis nuteistųjų kaltę pripažįsta. Savo nusikaltimus bando pateisinti susiklosčiusiomis aplinkybėmis.
Grįžusiems iš įkalinimo įstaigų reikalinga pagalba — psichologinė, socialinė, materialinė. Daugelį metų praleidę įkalinimo įstaigose asmenys į laisvę grįžta vieniši. Gaila, kad tik didžiųjų miestų Pataisos inspekcijose yra psichologai. Žmogui, kuris įvykdė nusikaltimą, atstumtam visuomenės ir labai dažnai savo artimųjų, reikia bent šiaudo, kad galėtų užsikabinti. Nusikaltimas įvykdytas, bausmė atlikta, bet ties tuo gyvenimas nesustoja. Jiems reikia kabintis į gyvenimą, o visuomenė kartais jiems užkerta kelią, nepriima jų.
Tik nedidelė dalis visų nusikaltusiųjų grįžta vėl nusikalsti, tai tampa jų gyvenimo būdu. Daugelis — nori pasitaisyti. Tačiau jie grįžta po kelerių metų į visiškai pasikeitusį pasaulį, kuriame jiems susiorientuoti yra labai sunku. Ne kartą esu girdėjusi išpažintis žmonių, kurie nebemoka gyventi pasikeitusioje aplinkoje, kurią jie randa po daug metų.
Žinoma tie, kurie užaugę nusikalstamoje aplinkoje ir patys daro nusikaltimus, jie nėra matę kitokio gyvenimo, nemoka kurti kitokio savo gyvenimo modelio.
Nepilnamečiai atsiduria draugų kompanijose. Krizė, nerimas, nėra pinigų, o kompanija tau pasiūlo galimybę turėti tariamai savų pinigų. Jaunus žmones tai dažnai sugundo. Susiklosčiusios aplinkybės, draugų įtaka, noras būti pripažintam, būti autoritetu — yra pagrindinė nusikaltimų priežastis. Todėl nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas ir nežino, kokioje situacijoje gali atsidurti, kad įvyktų nusikaltimas.
