Naujausios
Pinigų valdžia profesoriui nemiela
Profesoriaus Aloyzo Gudavičiaus — žmogus, kūrusio Šiaulių universitetą, 70-metis sutapo su ne šventiniais įvykiais: naikinama jo vadovaujama katedra, baigiasi darbo sutartis. Profesorius sako to nesureikšminąs, nes jam svarbiausias darbas padarytas — Šiauliai yra universitetinis miestas.
Pokalbis — su Aloyzu GUDAVIČIUMI apie universitetą, pinigų valdžią, studentus, kalbą ir atsitiktinumus, kurie žmogaus likimą nuveda ten, kur reikia, neklausdami nei kam, nei kodėl.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Svarbiausias darbas
— Buvote paskutinis Šiaulių pedagoginio instituto ir pirmasis Šiaulių universiteto rektorius. Esate žmogus, įkūręs universitetą...
— Man per skambiai pasakyta — įkūręs universitetą. Man priimtiniau — įteisinęs. Kai kurie Lietuvos institutai labai lengvai, beveik automatiškai, tapo universitetais. Šiauliams to neužteko.
— Kodėl? Provincija?
— Galbūt ir tai. Neturėjome prestižinio svorio. Mums reikėjo praeiti visus laiptelius pagal nustatytą tvarką, daug įrodinėti, ginčytis, ginti, sąžiningai eiti. Reikėjo paramos, solidžių rekomendacijų, reikėjo kautis, kad įrodytume universiteto poreikį miestui, kraštui.
Jeigu tuometinis Kauno politechnikos instituto Šiaulių fakulteto vadovas profesorius K. Krikščiūnas būtų prieštaravęs fakulteto prijungimui prie Šiaulių pedagoginio instituto, nelabai įsivaizduoju, ar būtų pavykę įkurti Šiauliuose universitetą.
— Ar pagalvojate, kokie Šiauliai būtų be universiteto?
— Šventai buvau įsitikinęs, kad Šiauliuose būtinai turi būti universitetas! Regionas privalo turėti savo universitetą. Taškas.
Man jau sunku įsivaizduoti, kas būtų, jeigu neturėtume universiteto. Miestas prisotintas jaunų žmonių, daug specialistų lieka Šiauliuose, apskrityje. Miestas turi savo akademinę bendruomenę, mokslininkus. Šiaurės Lietuvai pakelta kultūrinė kartelė.
— Ar sprangiai nurijote piliulę, kai išėjo knyga „Pirmasis rektorius“ ir ši knyga buvo ne apie jus?
— Tai tikrai nebuvo jokia piliulė. Aš buvau laikinasis universiteto rektorius kelis mėnesius. Artūras Paulauskas juk irgi ėjo Prezidento pareigas, bet niekas jo Prezidentu nevadina. Tiesa?
Tyli opozicija
— Kodėl Šiaulių universiteto šviesuomenė reiškiasi labiau moksliniame, o ne visuomeniniame, pilietiniame gyvenime, yra labiau uždara bendruomenė?
— Tai ne tik Šiaulių problema. Politika, valdžia pasidarė tokiu nešvariu dalyku, kad šviesuomenei tai atrodo per purvina. Mokslo žmonės ramesni, jie linkę eiti į kompromisus, gal net susitaikyti, o ne kovoti.
Gal suveikia ir žinojimas, kad absoliuti tiesa tėra miražas. Mokslo žmonės nenori lįsti į peštynes ir draskytis. Inteligentija, kuri buvo Sąjūdyje, juk irgi yra pasitraukusi į šalį.
— Pusantros kadencijos buvote instituto rektoriumi. Esate išbandytas valdžia, kaip ji paveikė?
— Inteligentas, mąstantis žmogus turi būti valdžios opozicijoje. Valdžioje yra tam tikras prievartos elementas.
Valdžios skonis man nėra labai malonus. Tai buvo tik pareiga, o aš esu pareigos žmogus. Valdžios pliusų nematau, su daug kuo turi susitaikyti, prisitaikyti.
Bet rektoriumi dabar nė už ką nebesutikčiau būti.
— Kalbate apie pareigas, o šiandieninės valdžios tikslas juk — pinigai?
— Oi, tokios valdžios tikrai nepatyriau. Pinigai man — atlyginimas. Tuo metu rektoriaus atlyginimas buvo padoresnis nei dėstytojo. Verslumo gyslelės tikrai neturiu, tada, kai buvau rektoriumi, nebuvo ir tokių verslumo galimybių.
Vėliau atsirado projektai, Europos sąjungos pinigai. Projektinė veikla — daugiau verslas, nei mokslas. Suprantu, kai iš projektų pinigų atnaujino universiteto biblioteką, iš projekto pinigų įkuriamos laboratorijos ir panašiai, bet kai projektų pinigai skiriami „kompetencijoms gilinti“ ar “kompetencijų gilinimo vadybai“, tai atrodo nelabai patikima.
Jeigu dėstytojas nori gilinti savo kompetenciją, tai jis ir gilina, o dirbtiniu būdu už pinigus labai nepagilinsi. Juk kompetencijos ugdymas vyksta asmenyje, o ne iš išorės.
— Netrukus universiteto aukščiausia valdžia bus Taryba, sudaryta ne tik iš universiteto žmonių, bet ir visuomenininkų, verslininkų. Į rektoriaus kėdę jau lengviau bus patekti, nebereikės viso Senato balsų, viską nuspręs 9 žmonės. Su devyniais juk lengviau susitarti, nei su visu Senatu?
— Nereikės tartis su visais devyniais, užteks susitarti su penkiais. Čia įžvelgiu tam tikrą pavojų universitetams. Rektoriaus pozicija daug kam yra gundanti dėl ekonominių, finansinių galimybių.
Pinigų valdžia
— Kaip manote, kodėl kilo noras Lietuvoje sunaikinti dalį universitetų?
— Situacija universitetams dabar tikrai nėra palanki, bet manau, kad studentų šiandien Lietuvoje yra per daug. Gal ir geriau, jeigu jaunas žmogus studijuoja, nei kažkur stoviniuoja. Bet dabar universitetai dėl pinigų priversti priimti bet ką, kas tik nori ir turi kuo susimokėti. Universitetų lygis nuo to tik krinta.Kokius specialistus iš tokių galima paruošti?
Mano nuomone, mokslas universitete turėtų nekainuoti labai geriems studentams ir normaliems, bet neturtingiems žmonėms. O visi kiti turėtų mokėti.
Dėl Šiaulių universiteto išlikimo esu beveik įsitikinęs. Pagrindinis koziris — regioninis universitetas. Europos politika yra orientuota į regionus. Bet kad nebus lengva — faktas.
— Kai kūrėte universitetą, kokį jį įsivaizdavote ir kokį išėjo sukurti?
— Nesitikėjau, kad taip išsikeros biurokratija visame aukštajame moksle. Daug tuščių žodžių, tuščių reglamentų, o reikalo esmė — lyg ir tampa nebesvarbi. Energija eikvojama ne esmei, o pašaliniams dalykams. Svarbu, kad dėstytojas užpildytų anketas, o ką jis kalba per paskaitas — tai jau antraeilis dalykas.
— Buvo laikas, kai Šiaulių universitete kai kurie žmonės elgėsi nederamai.
— Skaudu ne kartą buvo dėl universiteto. Buvo šaudoma pro šalį pačių universiteto žmonių. Buvo neapgalvotų rektorato žingsnių. Kai kurių dalykų, kurie atsitiko universitete, galėjo nebūti.
Apie močiutę Prahos turguje
— Kodėl pats likote Šiauliuose?
— Aš pastovus, prisirišęs prie vietos ir žmonių. Netoli nuo Šiaulių, Kalniškių kaime, prasidėjo mano gyvenimas, jis čia ir sukasi. Buvo galimybių, pasiūlymų po aspirantūros važiuoti į Vilniaus universitetą, bet manęs netraukė.
Globalizmas, kai bet kur gyveni, bet kur ir bet ką dirbi, man — nelabai, nors pasaulis į tai stipriai krypsta.
— Esate klasikinis mokslininkas. Mokslininkai, kaip ir menininkai nelabai žemiški žmonės. Kodėl rinkotės mokslininko kelią?
— Aš nelabai save laikau mokslininku. Mokslininkas turi kažką naujo atrasti, o aš labiau sisteminu.
Kalbotyrą pasirinkau atsitiktinai. Man, kaip lėtesniam žemaičiui, atsitiktinumai gyvenime pažymėjo kelią.
Įtaką man padarė Pedagoginės mokyklos dėstytoja šviesios atminties Misevičienė. Ji dėstė labai nuoširdžiai, įdomiai rusų kalbą ir literatūrą. Baigiau pedagoginę mokyklą — šalia Pedagoginis institutas ir įstojau į rusų kalbą ir literatūrą. Aš vidurinės net nebaigiau. Po septynių klasių Varputėnų septynmetėje įstojau į Pedagoginę mokyklą. Ketveri metai ir — mokytojas. Visai vaikai dar buvome. Gal ir galėjau neplaukti pasroviui, gal galėjau pasiruošti kokioje kitoje srityje, bet esu flegmatikas ir plaukiau pasroviui — tapau kalbininku. O kalba juk visa ko atspindys.
— Kiek kalbų mokate?
— Lingvistiniu požiūriu toks klausimas netikęs: svarbu, kaip tu moki kalbas. Gali skaityti angliškai mokslinius tekstus, bet pakliuvęs į Londono turgų su bobute nesusiderėsi.
— O kokiuose pasaulio turguose jūs laisvai susiderėtumėte su vietine bobute?
— Lenkijos, Rusijos, Žemaitijos, Prahos turguje, Slovakijoje, Vokietijoje. Stažavausi Prancūzijoje visą mėnesį, ką darysi, teko pramokti šiek tiek ir prancūziškai.
Viename autoritetingame enciklopediniame leidinyje suskaičiuotos 7358 kalbos. Visų neišmoksi.
— Esperanto kalba jokiame turguje nesusikalbėsite, bet esate žinomas esperantininkas.
— Esperanto kalbą vartoja 2 milijonai žmonių pasaulyje, lietuvių — 3,2 milijono.
Mano interesas esperanto kalbai atsirado iš intereso susikalbėti universalia kalba, kad nereikėtų mokytis anglų, arabų ar kokios kitos kalbos. Esperanto moku apie 50 metų. Pasaulinis jaunimo festivalis Maskvoje buvo 1957 metais, nuo to laiko esperanto buvo atgaivinta buvusioje tarybų sąjungoje. Iki tol Hitleris ir Stalinas esperantininkus buvo fiziškai sunaikinę, nes tai buvo žydų kalba.
Iš pradžių esperanto buvo proletariato kalba. Su esperanto galvojo užkariauti pasaulį, bet taip nepavyko. Esperanto buvo kaip tam tikra opozicija, demokratinio pasipriešinimo kalba. Man esperanto, kaip sportas, įdomi, kaip kalbos reiškinys.
— Jums teko atstovėti ir rusų kalbos mokymą Šiaulių universitete.
— Kalba, kultūra neturėtų būti politikos objektas. Politikos objektas yra ideologija. Fašizmo ideologija ėjo su vokiečių kalba, o stalinizmo ideologija — su rusų kalba. Ideologijos vienodai baisios, o kalbos ir kultūros — nuostabios.
Gerai, kad universitete pavyko atskirti politiką, ideologiją nuo kalbos ir kultūros, tautos.
Šiaulių universiteto Rusų kalbos katedra yra stipriausia Lietuvoje, bet nuo birželio 1 dienos jos nebeliks. Rusų kalbos katedra, Romanų — germanų filologijos ir Užsienio kalbos katedros bus sujungtos į vieną — Užsienio kalbų studijų katedrą. Mažėja stojančiųjų.
DOSJĖ
Aloyzas Gudavičius — Lietuvos kalbininkas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius. Nuo 1964 metų — Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiaulių universitetas) dėstytojas, 1975— 1983 metais — Filologijos fakulteto dekanas, 1984— 1991 metais ir nuo 1998 metų — Rusų kalbos katedros vedėjas, 1991— 1997 metais — rektorius. Nuo 2000 metų Šiaulių universiteto Senato pirmininkas. Klaipėdos universiteto vizituojantis profesorius. Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos esperantininkų sąjungos narys, veda šnekamosios esperanto kalbos kursus. 2009 metais — Šiaulių universiteto „Metų mokslininkas“. Tais pačiais metais jam įteikta Academicus Ariste garbės premija už nuopelnus interlingvistikos mokslui.
SIEKIS: Profesorius Aloyzas Gudavičius siekė įkurti Šiauliuose universitetą ir jam pavyko. Tik nevadina savęs įkūrėju, tik — įteisintoju.
VALDŽIA: Profesoriui Aloyzui Gudavičiui niekada nepatiko būti valdžioje, bet teko.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
