Naujausios
Etninė kultūra saugoma lozungais
Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros profesoriui Romualdui Apanavičiui kai kurie etninės kultūros gaivinimo elementai kelia šypseną. „Grįžtame maždaug 150 metų atgal, nors gerai žinome, kad to nepadarysi, kaip ir į tą pačią upę du kartus neįbrisi“, — sakė profesorius. Jis labiausiai apgailestauja, kad iki šiol nėra ne tik vieningo požiūrio į etninę kultūrą, bet ir jos apibrėžimo.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Ar etninė kultūra — visos tautos?
Dažniausiai, pasak profesoriaus Romualdo Apanavičiaus, susiduriama su dvejone, ar etninė kultūra yra visos tautos — nuo pačių žemiausių iki pačių aukščiausių visuomenės sluoksnių, ar tik dalies?
„Nėra grynų tautų. Kiekvienoje valstybėje gyvena etninės mažumos. Lietuvoje — rusai, lenkai, baltarusiai, karaimai ir kiti. O kaip tų tautų kultūrą vertinti? Mes kaip ir nevertiname. Neteisingai elgiamės“, — sakė profesorius.
R. Apanavičiaus teigimu, galima išskirti tris požiūrius į etninę kultūrą: siaurąjį, vidurinįjį ir platųjį.
Lietuvoje iki 1968 metų, sovietmečiu, kad ir kaip būtų keista, buvo aprėpiama viskas. Paradoksas: sulig folkloro ansamblių judėjimu iš karto įsivyravo siauroji (kaimo, sodžiaus) etnokultūra, XIX amžiaus romantizmo idėjos. Kompromisinis požiūris dar gyvavo iki Nepriklausomybės atkūrimo. Vėliau griežtai įsigaliojo siaurasis požiūris, nors, pasak profesoriaus, toks požiūris prieštarauja ir gamtos, ir socialiniams dėsniams.
„Nors mes ir deklaruojame esantys kaimiškoji tauta, niekur nepabėgsime ir nuo kitų visuomenės sluoksnių. Kitas reikalas, kaip jie elgiasi. O elgiasi prastai, daro gėdą tautai ir valstybei“, — tvirtino R. Apanavičius.
Lietuva — viena iš retesnių valstybių, kurie piliečių pasuose įrašoma ir tautybė. Tačiau, jei nėra suvokiama, kad valstybėje gyvena ir etninės mažumos, kad yra visi visuomenės sluoksniai, tai mūsų visuomenė nėra brandi.
Dar keisčiau, pasak profesoriaus, elgiamasi su miestelių kultūra. Kas iš to, kad Rumšiškėse atstatytas miestelis, jei mes žydų kultūros nepripažįstame Lietuvos kultūros dalimi. O miestų, dvarų, pilių, rezidencijų kultūra? Tose šalyse, kuriose etninė kultūra apima visas sritis, jos dalimi laikoma ir akademinė kultūra, pasižyminti etniniu savitumu.
Sodžiaus kultūra diegiama ir didžiuosiuose miestuose. Profesorius svarstė, ar tinka Gedimino bokšte trimituoti Biržų krašto trimitais? „Gal ir atleistina, nes Vilnius — istorinė valstybės sostinė. Bet jei jau taip, gal ir gudų ar žydų instrumentais padūduoti“, — retoriškai klausė R. Apanavičius.
Nusišnekėjimai ir nukrypimai
Platusis etninės kultūros požiūris dažniausiai siejamas su pilietybės samprata.
Pilietis — konkrečios valstybės žmogus, tai yra — tos tautos žmogus. Pavyzdžiui, visi, gyvenę Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje buvo lietuviai — litvakai.
Valstybės į etninę kultūrą žiūri valstybiškai: saugo įstatymais, riboja kitokios kultūros sklaidą. Kaip yra pas mus? R. Apanavičius įsitikinęs — prastai.
Pagrindinis etniškumo požymis — kalba, ne papročiai. O kokia kalba atliekamus kūrinius mes dažniausiai girdime per įvairias radijo stotis? Tik jau ne lietuvių.
„Nusišnekama iki to, kad Seime registruojama tradicinė baltų religija, nors nėra net Nacionalinės kultūros apsaugos įstatymo. Gerai dar, kad ten atsirado daugiau protą turinčių žmonių. Siaurasis požiūris į etninę kultūrą, galima sakyti, visai nesaugomas. Įstatymai primena lozungų rinkinius, kuriuose tik teigiama, jog reikia išsaugoti, puoselėti, gaivinti ir panašiai, bet nė žodeliu neužsimenama apie atsakomybę tiems, kurie to nedaro “, — svarstė Romualdas Apanavičius.
Tėvas — baltarusis, motina — lenkė, dukra — lietuvė
Profesoriaus teigimu, mūsų, kaip ir kitų Europos tautų istorijoje, yra nutikę daug keistų dalykų.
Pavyzdžiui, tie žmonės, kurie XIX amžiaus viduryje Vengrijoje paskelbė šūkį „viena tauta — viena valstybė“, net vengrai nebuvo. Bet apsisprendė jais tapti.
„Apsisprendimas labai paprastas. Užtenka pakeisti kalbą. O šiaip žmonės visur vienodi. Žiūrint moksliškai, nėra jokio skirtumo tarp mūsų, latvių, rusų ar lenkų“, — sakė R. Apanavičius, prisiminęs savo bendramokslę, gražuolę kanklininkę, kurios tėvas buvo baltarusis, motina — lenkė, o pati mergina, sulaukusi pilnametystės, norėjo būti lietuvė. Ir ja tapo.
R. Apanavičius teigė, jog pagal XIX amžiaus supratimą, Adomas Mickevičius ir Tadas Kosciuška save laikė lietuviais, niekur ir niekada lenkais nėra pasivadinę.
„Taip ir buvo: gimtoji kalba — lietuvių, tautybė — lenkų. Jei valstybė 1918 metais būtų atkurta Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pagrindu, Mickevičius neabejotinai būtų buvęs lietuvių poetas, rašęs lenkiškai. Ir Kosciuška būtų lietuvis. Mes šiuos didžiavyrius lenkams atidavėme, nes tais laikais lietuviai buvo pripažįstami tik tie, kurie ir kalbėjo, ir rašė lietuviškai“, — sakė profesorius R. Apanavičius.
POŽIŪRIS: Profesorius Romualdas Apanavičius apgailestavo, kad Lietuvoje iškreiptai suvokiama etninė kultūra. „Jos gaivinimas dažniausiai siejamas su XIX amžiaus romantizmo idėjomis ir įsitikinimais, jog mes — kaimiškoji tauta, tarytum kitų visuomenės sluoksnių ir nebūtų“, — sakė profesorius.
Autorės nuotr.