Naujausios
Gyvenimas — nesibaigiantys pokalbiai su savimi ir pasauliu
Ilgametė „Šiaulių krašto“ žurnalistė Vita Morkūnienė išleidžia į pasaulį antrąją savo knygą — esė, miniatiūrų ir fotografijų rinkinį “Su savimi ir tavimi“. Dalį kūrinių skaitytojas atpažins iš laikraštyje kelerius metus spausdintos ir skaitytojų pamėgtos skilties “Stabtelėjimai“.
Interviu su Vita Morkūniene — rinkiniui pakeliui į knygynus.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Minčių už durų neišvarysi
— Skaitytojai mėgo „Stabtelėjimus“, ištikimiausi gerbėjai juos net išsikirpdavo. Ar daug jų sudėta knygoje?
— Jie sudaro apie trečdalį knygos, tačiau jie nėra visiškai tokie pat, kokie buvo publikuoti „Šiaulių krašte“. Juos teko atidžiai perskaityti, atsisakyti žodžių pertekliaus, “nuskutinėti žvynus“— juk laikraštyje ir knygoje tekstai gyvena skirtingai.
Neturėjau tikslo visus „Stabtelėjimus“ perkelti į knygą. Kai kurie tekstai paseno, neteko aktualumo. Knygoje norėjosi kalbėtis su žmonėmis apie tai, kas nesikeičia, kas išlieka svarbu bėgant metams, keičiantis valdžioms, srūvant mūsų gyvenimams. Apie gyvenimą ir mirtį, apie gėrį ir blogį, gyvenimo prasmę, amžinybę ir akimirkos trapumą, apie žmogaus galimybę ir pareigą rinktis, kuo būti, su kuo eiti, ką daryti, kad gyvenimas “čia ir dabar“ būtų šviesesnis ir viltingesnis.
Kiti knygos tekstai atsirado tarsi savaime. Nesu žmogus, kuris sėdi ir rašo knygas. Esu žmogus, kuris tiesiog gyvena: dairosi, klauso, kalbasi, kartais — rašo. Taip mėginu sustabdyti akimirkas.
— Tačiau jau išleista antroji tavo knyga. Pirmosios knygos „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ gimimas jau užkoduotas pavadinime. Iš ko gimė antroji tavo knyga?
— Iš gyvenimo. Iš kasdieninio darbo, iš vaikščiojimo gatve — iš namų ir į namus, iš galvojimo apie artimus ir tolimus žmones, jų likimus, iš širdies sukrutėjimo, patyrus žmonių gerumą arba žiaurumą. Iš džiaugsmo, sulaukus pavasario, iš liūdesio, palydint išskrendančius paukščius. Iš kitokių pamatymų ir pajutimų, iš padrikų žodžių, nejučiomis užrašytų kokioje paraštėje, tarp faktų datų, skaičių.
Iš supratimo, kokie mes visi esame panašūs ir kokie& vieninteliai.
Knyga ne apie duoną
— Ar sunku šiais laikais išleisti tokią „nevartotojišką“ knygą?
— Nemanau, kad kada nors kam nors tai buvo lengva padaryti. Dar nemanau, kad visi ir visada turėtumėme daryti tik tai, kas yra lengva ir paprasta. Kita vertus, ir nevartotojai turi teisę turėti kažką savo.
Vienoje leidykloje manęs paklausė, kodėl aš manau, kad reikia leisti šią knygą. Nieko neatsakiau.Tada nesumojau net paklausti, kodėl leidykla, kuri anksčiau leido knygas apie idealus, gyvenimo prasmę, dvasią ir sielą, dabar leidžia kriminalus, detektyvus, turizmo vadovus ir pasaulio virtuvių receptus. Ir kodėl mano, kad reikia tą daryti. Tiesa, tarpduryje išgirdau, jeigu ne krizė...
— Ar pačiai pavyko atsakyti į tą klausimą?
— Taip. Todėl, kad gyvenu tarp žmonių ir su žmonėmis. Juk gyvenimas iš esmės yra bendravimas, nesibaigiantys pokalbiai su savimi, su kitais ir pasauliu. Todėl toks suprantamas noras išklausyti ir pačiam būti išgirstam. Knyga suteikia tokią galimybę.
Ir dar vienas atsakymas, kodėl reikia tos knygos. Būtent todėl, kad krizė. Bet ne pasaulyje, o mumyse. Ir ne finansų, o dvasios, vertybių krizė. Laikas kalbėtis apie tai.
— Apie ką dažniausiai sukasi tie pokalbiai?
— Apie laimę. Esu dėkinga savo profesijai už galimybę bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Esu tikra, kad daugumai žmonių svarbiausia yra ne tai, ką jie šiandien valgė ar kokius batus pirko, kokie vabalai darže apipuolė kopūstus. Jiems rūpi kalbėtis apie jų pačių vienintelius gyvenimus. Kas yra teisinga, o kas ne, ar gražiai augina savo vaikus, ar graužia sąžinė, apgavus kaimyną ar apkalbėjus artimą. Jie nori kalbėti apie laimę: kokie norėjo būti laimingi, kaip tos laimės siekė ir kaip gyvenimas tuos jų norus surikiavo.
— Nors ir kalbame apie duonos stygių?
— Taip. Netgi tada žmogus iš tiesų kalba ne apie duonos, bet apie laimės stygių. Duonos gali būti perdaug, tada ji tampa sprangi. Ar gali būti per daug laimės?
Pasaulis, kuriame gyveni
— Jau antroji knyga iliustruota pačios fotografijomis. Koks jų vaidmuo?
— Kad šioje knygoje draugiškai sugyvena esė, miniatiūros ir fotografijos — labiausiai „kalta“ knygos komanda: redaktorius Antanas Stanevičius, dizaineris Ernestas Šimkūnas. Toks buvo jų žvilgsnis į būsimą knygą. Iš pradžių tarsi abejojau, dabar džiaugiuosi, nes fotografijos yra tarsi pasakojimo, pokalbių su skaitytojais tąsa.
— Ar palengvėjo, knygą išleidus?
— Atvirai? Ne. Labai sunku ir nebuvo. Yra kitas jausmas, matyt, pažįstamas kiekvienam žmogui, baigusiam kokį didesnį darbą: tam tikra tuštuma, kurią būtina kuo nors užpildyti. Matyt, nėra geresnio būdo kaip imtis kito darbo.
Dabar gyvas noras, kad knyga rastų kelią pas skaitytoją. Kad lauktasis pokalbis įvyktų.
AUTORĖ: „Nesu žmogus, kuris sėdi ir rašo knygas. Esu žmogus, kuris tiesiog gyvena“, — sako knygos autorė Vita Morkūnienė.
KNYGA: Žurnalistės ir publicistės Vitos Morkūnienės esė, miniatiūrų ir fotografijų rinkinys „Su savimi ir tavimi“.
V. Morkūnienės archyvo nuotr.
Trumpai apie autorę
Vitalija (Vita) Morkūnienė, gimusi Kėdainiuose, kūrybinį darbą dirba nuo 1979 metų, po žurnalistikos studijų Vilniaus universitete.
Nuo 1991 metų — Lietuvos žurnalistų sąjungos narė.
Nuo 2005 metų — Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė.
Nuo 1992 iki 2006 metų dirbo „Šiaulių krašte“.
2006 metais leidykla „Baltos lankos“ išleido jos pirmąją knygą “Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ (2007 metais išėjo antroji knygos laida).
2010 metais Klaipėdos „Eglės leidykla“ išleidžia esė, miniatiūrų ir fotografijų knygą “Su savimi ir tavimi“.
Vitalija Morkūnienė ne kartą buvo pripažinta Lietuvos žurnalistų sąjungos rengiamų kūrybinių konkursų laureate. 2009 metais pelnė Antano Macijausko premiją, kuri skiriama už lietuvių kalbos ir kultūros, humanistinių vertybių puoselėjimą ir sklaidą.