Naujausios
„Virus'as“ gaudo dar neemigravusią publiką
Šįvakar Šiaulių dailės galerijoje atidaromas savaitę truksiantis jubiliejinis šiuolaikinio meno festivalis „Virus XV“ . Iš Šiaulių pasklidęs virusas, atlaikęs kritikos ir laiko išbandymus, tapo įvykiu ir reiškiniu visoje Lietuvoje.
Festivalio išvakarėse apie viruso gimimą iš nuobodulio, jo paplitimą ir vis jaunėjančią, dar nespėjusią emigruoti auditoriją, kalbėjomės su vienu iš festivalio sumanytojų ir koordinatorių, Šiaulių dailės galerijos vadovu Virginijumi Kinčinaičiu.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Menų sintezės niša buvo tuščia
— Šiuolaikinio meno festivaliui „Virus“ jau penkiolika metų. Nuo ko tai prasidėjo?
— Dažniausiai geriausios idėjos gimsta kvailiojant, žaidžiant, fantazuojant ir nesuvokiant, į ką tai išsirutulios. „Viruso“ idėja irgi gimė panašiai.
Prieš penkiolika metų mieste buvo jaunų labai talentingų žmonių grupė: Paulius Arlauskas ir jo projektas „Žuwys“, dainininkė Saulė, “Bix'ai“, Gedimino Dapkevičiaus eksperimentinė muzika...
Beviltiškai nuobodžiaudami Šiaulių mieste vasarą su keliais menininkais mąstėme: reikia kažką daryti, kad nebūtų taip nuobodu, ypač vasarą, kai niekas nevyksta. Kalbėjome, kad reikia susikurti tokią aplinką, kuri mums patiems patiktų ir nusprendėme Šiauliuose propaguoti šiuolaikinį meną, nors tuo metu visa aplinka — ir meninė, ir kultūrinė — buvo labai netolerantiška šiuolaikiniam menui.
Nors tada neturėjome jokio supratimo, sugalvojome surengti festivalį, kuriame būtų ir vaizdo, ir muzikos, ir vaidybos... Matėme, kad Šiauliuose yra niša, nes kituose miestuose nieko panašaus nebuvo — jei vykdavo festivaliai, tai atskirai šiuolaikinio šokio, kino ar dailės.
Pajutome, kad miestas yra kompaktiškas, menininkų grupė — kompaktiška, visi tarpusavyje bendraujame. Taip ir gimė menų sintezės festivalio idėja, kuri visiškai pasiteisino.
— Tai buvo alternatyvios kultūros aukso amžius Šiauliuose?
— Taip, beje, praturtinęs visą Lietuvą, išspyręs, kaip „Bix'ai“, Lietuvos jaunimą į kosmosą, suteikęs jam visiškai kitą jausmingumą ir tapatumą, nubrėžęs ateities kontūrus, o tai yra sunkiausia mene.
Aukštas lygis nuo pirmojo festivalio
— Ar prisimenate, koks buvo pirmasis festivalis?
— Pirmaisiais metais jis vadinosi „Žuwys“. Toje pačioje Dailės galerijos salėje grojo “Bix'ai“ ir Arina su savo grupe, vyko fantastiška austrų menininko instaliacijos paroda ir pirmą kartą Šiauliuose skambėjo elektroninė ambientinė muzika. Jau pirmasis festivalis buvo labai aukšto lygio.
„Viruso“ festivalio specifiką pastebėjo kiti menininkai, vilniečiai, pradėjo rimtai domėtis ir veržtis į festivalį su menų sintezės projektais. Tačiau reikia pabrėžti, kad pirmieji tokie bandymai vyko čia, Šiauliuose. Daugelis dabar žinomų menininkų būtent čia įgijo drąsos ir pamatė, kad galima elgtis ne pagal taisykles, ieškoti adekvačių tavo jausmams ir pasaulio supratimui formų, nebelįsti į klišes ir stereotipus. Todėl “Virusas“ iki šiol tebėra atvira laboratorija madų, vaizduojamojo meno, teatro pasauliui.
— Kaip kito festivalis?
— Per tiek metų prisidėjo daug meno rūšių. Festivalis išaugo nuo vieno šiuolaikinio meno savaitgalio vienoje erdvėje iki mėnesio trukmės festivalio (geriausiais prieškriziniais laikais), pasklidusio po įvairias miesto erdves: mes seniai apgyvendinome ir prijaukinome „Elnio“, “Verpsto“ fabrikus, senąją pieninę, nekalbant apie kultūros įstaigas.
Šiemet keliaujame per Šiaulių kultūros centrą, „Saulės“ koncertų salę , Šiaulių universiteto patalpas, “Verpsto“ fabriką, Ch. Frenkelio vilą.
Sąmoningai stengiamės apimti kuo daugiau socialinių grupių, norime žmones sudominti, privilioti, apgauti įvairiais būdais: pavyzdžiui, reikia pereiti per parodą, kad patektum į koncertą.
Skiriame vis daugiau dėmesio edukacijai — teorijai, mokymams, kūrybiniams eksperimentams... Kito kelio nėra. Mes negalime būti tik gražia sale su gražiais kūriniais, tik įleisti žmones ir išleisti. Mums reikia auditoriją formuoti ir ugdyti patiems.
Apskritai, vienas iš „Viruso“ bruožų yra teorinės konferencijos, kurios padeda suprasti, kad šiuolaikinis menas nėra lengvo vartojimo prekė ir kad nėra kito kelio jį suvokti, kaip nuolat lavinantis.
Dar neemigravusi auditorija
— Įdomu, kaip keitėsi „Viruso“ auditorija per tuos 15 metų?
— Jei lygintume Šiaulius prieš penkiolika metų ir dabartinius, pamatytume visai kitą miestą: kiti žmonės, kita demografinė situacija, kita pasaulėžiūra, čia visai kitas savęs įsivaizdavimas, kitas tapatumas.
Dar prieš penkeris— septyneris metus iš Šiaulių išvažiuodavo žmonės, baigę universitetą, dabar — baigę gimnaziją, o pastaruoju metu — net besimokydami paskutinėse gimnazijos klasėse.
Ir išvažiuoja turintys daug žinių ir išlavintą skonį, globaliai mąstantys ir valdantys visas technologijas. „Virusas“ ir orientuojasi į tokią auditoriją, nes žinome, kad jie tuoj dings — praktiškai mes juos pagauname pakeliui, todėl ta auditorija, be abejo, labai jaunėja.
Na o tie, kurie liko iš pirmųjų festivalių jau buvo susiklostę ir nusėdę tikri Šiaulių gyventojai. Ta karta liko, o paskesnės išgaravo. Vyksta nuolatinė cirkuliacija — mes ugdome jaunus žmones, jie sudalyvauja pirmuose renginiuose ir išvažiuoja į užsienį — grįžta, bet ne visi.
— Į festivalį žmonės sugrįžta iš užsienio?
— Įsivaizduokite, į šį festivalį mums rašo elektroninius laiškus iš įvairių pasaulio miestų, daugiausiai iš Londono, teiraudamiesi, kada bus festivalis ir kada jiems pirkti bilietus, daugelis planuojasi savo atostogas pagal „Virusą“. Jie — tai buvę šiauliečiai, ir festivalio dalyviai, ir lankytojai, ir tie, kurie dirba statybose, ir tie, kurie studijuoja...
— O kiek turite tokios savos publikos?
— Mažai, tačiau tiek pat, kiek ir Berlyne. Čia negalime apeliuoti į masiškumą — tai būtų neteisinga. Bet jei vyksta šiuolaikinio šokio spektaklis, susirenka pilna salė, jei naktinis renginys — iki pusės tūkstančio žmonių.
„Virusas“ plinta profesionalaus meno terpėje
— Kokio skonio publiką užkrečia „Virusas“?
— „Virusas“ tai — ne komercija, ne estrada, ne popkultūra, jis plinta gero skonio ir profesionalaus meno terpėje. Šis festivalis yra priebėga aukščiausio lygio rašytojams, teatralams, šokėjams, dailininkams, kurie niekada neeksponuojami salonuose... Mūsų publikos nesutiksi Šapranausko šou, bet sutiksi Beno Šarkos ir Rolando Rastausko šou.
O kada kiti menininkai iš kitų miestų ar šalių jaučia čia palaikymą, jie yra dėkingi ir grįžta.
— Šiemet festivalyje dalyvaus labai solidus menininkų desantas.
— Iš tiesų šiemet surinkta įdomiausia menininkų grupė — pradedant Antanu Sutkumi, baigiant Algiu Ramanausku — visa, kas Lietuvoje įdomiausia ir skandalingiausia.
MISIJA: „Mes negalime būti tik gražia sale su gražiais kūriniais, tik įleisti žmones ir išleisti. Mums reikia auditoriją formuoti ir ugdyti patiems“, — sako Virginijus Kinčinaitis, vienas iš “Viruso“ sumanytojų, Šiaulių dailės galerijos vadovas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
