Naujausios
Rrrrrr....
Mielosios, sėdžiu štai ir galvoju, kad aš, Ieva, esu visiškai kvaila moteris, nemokanti sutvarkyti savo gyvenimo taip, kaip man norėtųsi. Ir kad aš, kaip kokia kvailė, apsiėmiau viso pasaulio rūpesčius, užuot pasirūpinusi savimi. Ir jei, mielosios, jūs užeitumėte į mano butą, nepamatytumėte ten nieko tokio, kas bylotų apie šiuose namuose gyvenančią karalienę.
Tokios liūdnos mintys mane apniko po viešnagės pas seniai nematytą pažįstamą, kuri savo rankomis susitvarkė sau gyvenimą taip, kaip norėjo.
Pradėsiu viską nuo pradžių. Belsdamasi į senos pažįstamos namo duris, žinojau tik tiek, kad ji yra išsiskyrusi ir iš santuokos turi suaugusią ištekėjusią dukterį.
Todėl baisiai nustebau, kai duris man atidarė du pypliai. „Mama, čia pas tave“, — šūktelėjo mieli vaikučiai, ir iš virtuvės išlindo per garbingą jubiliejų perkopusi mano draugė — ryški raudonplaukė su vulgariomis tigrinėmis timpomis ir aptempta palaidinuke. Savo išpuoselėtais, kaip spėjau pastebėti, nagučiais ji kaip tik šovė į orkaitę pyragą mano apsilankymo proga. Po kelių bučkių, ji kreipėsi į vaikučius, liepdama, kol ji paruošianti salotas, viešniai aprodyti būstą.
„Čia mūsų mamos ir tėčio miegamasis“, — akivaizdžiai didžiuodamiesi pradėjo pypliai, ir aš vos neišgriuvau iš koto. Vidury kambario stovėjo lova, apklota kailiniu pledu su dviejų leopardų — patelės ir patino — figūromis, priešais stovėjo stiklinė spinta, prigrūsta kvepalų buteliukų, kremų, pudrų, nagų ir plaukų lakų. Tačiau viską vainikavo nuo lubų nuleistas, kaip supratau, tinklelis nuo uodų, apkaišytas ryškiomis papūgų plunksnomis, simbolizavęs baldakimą...
Mano galva, tai buvo baisi beskonybė ir siaubingas kičas, tačiau, prisipažinsiu, visuma atrodė keistai įspūdingai — galėjau pajausti, kad ta moteris po tinkleliu nuo uodų savo miegamajame jaučiasi tarsi karalienė.
Kituose kambariuose irgi buvo pripėduota jos karališkų pėdsakų: lakų-pudrų-kvepalų, ant sienos kabančių vėduoklių ar prie lempų prikabinėtų ryškių plunksnų... Užėjusi į vonios kambarį, irgi pamačiau klaikų vaizdą: lentyna lakų-pudrų-kvepalų, vonios užuolaidos su prie krioklio stovinčiais dviem tigrais, virš kurių kažkodėl skraidė papūgos. Keista, kad ne plikos.
Po ekskursijos grįžusi į virtuvę, viena akimi dar spėjau pastebėti ant lentynos tarp kulinarinių knygų įspraustą Kamasutros vadovą...
O kai po darbo grįžo gerooookai jaunesnis vyras, mano brandi draugė jį pasitiko gomuriniu „rrrrr“...
Aiškiai suvokiau, kad jie Tais Dalykais užsiiminėja, ir net sukirbo many pavydas: tokiuose metuose ir dar „rrrr“, o juk ji už mane gabalą vyresnė... Na matai, ką reiškia jaunas vyras...
O kai tas jaunas vyras pagaliau nuėjo miegoti po savo plunksnomis iškaišytu tinklu nuo uodų, o vaikučiai sumigo rožinėse lovelėse, pagaliau pasišnekėjome bobiškai...
„Žinai, Ievute, aš viską susikūriau pati“, — pradėjo pasakoti draugė. Kai ją paliko vyras, o dukra sukūrė savo šeimą, ji dar buvo pačiame gražume, ir tada nutarusi, kad jai šarvotis dar per anksti. Ir pradėjo ji sukti sau karališką lizdelį.
Pirmiausia savo tigriniais apdarais „suvystė“ 15-ka metų jaunesnį senbernį, o kai pasiguldė jį į leopardinę lovą po baldakimu, tas jau kitą rytą pasipiršo... Kadangi biologiškai vaikų mano draugė turėti nebegalėjo, tai apsiėmė auginti du pyplius iš kūdikių namų...
„Dabar, Ieva, aš esu karalienė. Vyras mane dievina, vaikai vadina mama, aš gyvenu pilnavertį ir pilnakraujį moters gyvenimą pagal savo scenarijų“, — sukryžiavusi tigrines šlaunis gyrėsi draugė.
Kai paklausiau, ar ji nebijanti, kad tas jos jaunas vyras kada nors išlėks pas jaunesnę, draugė tik nusikvatojo. Atseit, kur jis geriau ras... O be to, 15-os metų skirtumas jos amžiuje yra pats tas iš abiejų pusių. „Ievute, nėra per seno vyno, ir per jauno vyro“, — šelmiškai mirktelėjo ji ir apmėtė mane dar keliomis frazėmis, kaip “jaunesnis vyras moteriai yra medus, o jaunesnė moteris vyrui — mirtis“, “vyras yra jaunas tol, kol jam patinka vyresnės moterys“ ir panašiai...
Viskas buvo gerai, mielosios, kol neišgirdau: „Geriau papasakok apie save, Ievute, na kaip tu?“
Ir tada supratau, kad aš tai labai labai blogai, kad namie neturiu baldakimo, o mano vonioje stovi du niekingi lietuviški kremai — drėkinantis ir maitinantis, ir kad mano nagai ir plaukai seniai neregėję lako, o mano miegamasis labiau dalykinis, negu erotinis, ir nė menkiausia interjero detalė neprimena, kad čia gyventų karalienė....
Ir tada man pasidarė siaubingai baisu ir skaudu dėl savo rankomis sugriauto gyvenimo.
Nepatikėsite, pirma, ką padariau — tai grįžusi namo vietoj „labas“ suurzgiau “rrrrr...“ Aišku, maniškis iš karto nesuprato, tačiau pažiūrėsiu, ką pasakys, kai užsitempsiu tigrines timpas ir miegamajame iš senų užuolaidų sudrapiruosiu baldakimą... Užteks tok demokratijos, ne aš būsiu, jei neįvesiu namie monarchinio valdymo!!!
Ieva, karalienė su timpomis