Patirtis emigracijoje atvėrė galimybes Lietuvoje

Iš­ban­dy­mas emig­ra­ci­ja

I. Ra­ma­naus­kie­nė su­skai­čiuo­ja: bir­že­lį su­kaks sep­ty­ne­ri me­tai, kai su šei­ma grį­žo į Lie­tu­vą. Vy­res­nia­jam sū­nui da­bar de­vy­ne­ri, ma­ža­jam ge­gu­žę su­kaks sep­ty­ne­ri.

I. Ra­ma­naus­kie­nė gi­mė ir užau­go Kur­šė­nuo­se, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te bai­gė psi­cho­lo­gi­jos spe­cia­ly­bę. 2006 me­tais iš­va­žia­vo į Ang­li­ją už­si­dirb­ti ma­gist­ro stu­di­joms.

Pir­mo­sios dar­bo pa­tir­ties už­sie­ny­je bu­vo įgi­ju­si dar stu­di­jų me­tais – ke­lia­vo pa­dir­bė­ti va­sa­rą. Nu­si­vy­lė.

"Bu­vau per­žeg­no­ju­si, kad dau­giau ne­be­va­žiuo­siu. Pir­miau­sia – kul­tū­ri­niai skir­tu­mai. Pa­te­kau į Ško­ti­ją. Lie­tu­vo­je mo­kai­si ang­lų kal­bos, ten su­pran­ti, kad kal­bos ne­mo­ki, o iš ta­vęs dar ir ty­čio­ja­si. Pra­ver­kiau ke­lias sa­vai­tes."

Su­si­ra­du­si gi­mi­nių Ang­li­jo­je, per ke­lis mė­ne­sius "ati­dir­bo" pi­ni­gus ir pa­sa­kė sau: dau­giau nie­ka­da!

Vis­gi po ba­ka­lau­ro stu­di­jų nu­spren­dė pa­ban­dy­ti dar kar­tą. Pir­mi­nis pla­nas bu­vo me­tai-dve­ji dar­bo ir – na­mo.

"Iš­vy­kau gal­vo­da­ma: esu bai­gu­si ba­ka­lau­rą, "že­mo" dar­bo ne­dirb­siu. O nu­va­žia­vu­si ten su­pran­ti, kad vi­si yra ly­gūs. Tu esi emig­ran­tas. Ei­ni pa­kuo­ti į san­dė­lius, dirb­ti vieš­bu­čiuo­se kam­ba­ri­nė­mis. Esi tik vie­nas iš dau­ge­lio ir ta­vęs nie­kas ne­lau­kia. No­ri, eik dirb­ti į fab­ri­ką."

Pir­mą­jį mė­ne­sį In­ga dar­bo ne­tu­rė­jo – vil­tis įsi­dar­bin­ti ofi­se žlu­go.

"Ang­li­ja ma­ne la­bai gra­žiai nu­lei­do ant že­mės. Tu­ri ba­ka­lau­rą ir sė­di ne­šil­do­ma­me san­dė­ly­je, dir­bi po 12–16 va­lan­dų. Nes­var­bu, kad ge­ri pi­ni­gai, bet sa­vi­ver­tė yra la­bai pa­min­ta."

Ne­pa­si­da­vė. Po pu­sės me­tų ge­rai dir­ban­čią, ang­lų ir ru­sų kal­bas mo­kan­čią lie­tu­vę pa­ste­bė­jo darb­da­viai ir pa­sky­rė "su­per­vai­ze­re" (pri­žiū­rė­to­ja). Bet iš­ki­lo ki­ta pro­ble­ma – pa­vy­das tarp sa­vų.

"Ko­dėl ji sė­di ofi­se? Mie­ga su bo­su! Drau­gai tam­pa ne­be drau­gai. Psi­cho­lo­gi­nių iš­ban­dy­mų la­bai daug," – sa­ko I. Ra­ma­naus­kie­nė.

Po dve­jų me­tų at­si­ra­do ga­li­my­bė dirb­ti ad­mi­nist­ra­ci­nį dar­bą ofi­se, ta­po par­da­vi­mų di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja. In­ga šyp­so­si: pa­rei­gos skam­ba gra­žiai, bet rea­ly­bė­je jos ati­tin­ka asis­ten­tės, sek­re­to­rės dar­bą. Įmo­nė, ku­rios ga­my­ba iš­kel­ta į Ki­ni­ją, tie­kė pre­kes pre­ky­bos cent­rams. Lie­tu­vė bu­vo at­sa­kin­ga už smul­kiuo­sius ga­mi­nius.

"Bu­vo la­bai sun­ku, net ir ofi­se dir­bant. Bu­vo­me dvi lie­tu­vės ir pa­ty­rė­me ang­lų na­cio­na­liz­mą: esi už­sie­nie­tis, va­di­na­si, at­va­žia­vai atim­ti dar­bo vie­tų. Bu­vo priei­ta iki to, kad įmo­nė tu­rė­jo ge­sin­ti gais­rą, nes vie­nas dar­buo­to­jas bu­vo tie­siog pik­ty­biš­kai nu­si­tei­kęs, ken­kė, juo­di­no. Nors, at­ro­do, ofi­se tu­rė­tų bū­ti aukš­tes­nio in­te­lek­to žmo­nės. Bu­vo la­bai skau­du: dau­gy­bė už­gau­lio­ji­mų, ki­lo min­čių ei­ti iki teis­mo. Nu­ra­mi­no val­džia."

Man vi­si sa­ko: tau dar neuž­ten­ka?! Dė­ko­ju gy­ve­ni­mui, kad da­bar daug ga­liu.

Spren­di­mas grįž­ti

Ang­li­jo­je In­ga su­si­ti­ko bū­si­mą vy­rą – kur­šė­niš­kį Do­na­tą, nors Kur­šė­nuo­se vie­nas ki­to ne­pa­ži­no­jo. Su­si­lau­kė pir­ma­gi­mio.

Po dek­re­ti­nių ato­sto­gų į bu­vu­sią dar­bo­vie­tę grįž­ti ne­be­no­rė­jo. Rū­bų ga­min­to­jų įmo­nė­je ga­vo tas pa­čias pa­rei­gas – pir­ki­mo di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos. Kaip ir anks­tes­nia­me dar­be, Ang­li­jo­je bu­vo tik įmo­nės ofi­sas, o ga­myk­los – Ru­mu­ni­jo­je, Ma­ke­do­ni­jo­je.

I. Ra­ma­naus­kie­nė bu­vo at­sa­kin­ga už au­di­nių pir­ki­mą iš vi­so pa­sau­lio. Šį­kart są­ly­gos bu­vo la­bai ge­ros, su bu­vu­siais bend­ra­dar­biais bend­rau­ja ir da­bar.

Kai gi­mė ant­ras vai­kas, šei­ma su­ta­rė: lai­kas ap­si­spręs­ti, ką da­rys to­liau.

Pas­kai­čia­vo: au­gin­ti du vai­kus Ang­li­jo­je yra pa­kan­ka­mai bran­gu. Dar­že­liuo­se ne­mo­ka­mos ke­tu­rios va­lan­dos, už ki­tas rei­kia mo­kė­ti. Sam­dy­ti auk­lę dviem vai­kams – va­di­na­si, ati­duo­ti be­veik vi­są sa­vo už­mo­kes­tį.

Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to šei­ma ne­tu­rė­jo. Nusp­ren­dė va­žiuo­ti na­mo.

Si­tua­ci­ja bu­vo dė­kin­ga, nes vy­ras, Ang­li­jo­je dir­bęs sta­ty­bi­nin­ku, su­lau­kė pa­siū­ly­mo dve­jus me­tus dirb­ti Šve­di­jo­je. Pe­rei­na­ma­sis lai­ko­tar­pis fi­nan­siš­kai šei­mai bu­vo leng­ves­nis.

"Grį­ži­mas kė­lė daug ne­ri­mo. Ar ta­vim pa­ti­kės, ar ta­ve priims? Ar ra­siu dar­bo, ar kva­li­fi­ka­ci­ja ati­tiks? Juk Lie­tu­vo­je ne­bu­vau sep­ty­ne­rius me­tus, vis­kas pa­si­kei­tę", – ne­ri­mą pri­si­me­na I. Ra­ma­naus­kie­nė.

Nusp­ren­dė – ke­lio at­gal nė­ra, svar­biau­sia nu­si­teik­ti, kad ne­bus pa­pras­ta, ne­bus leng­va, gal bus die­nų, kai trūks pi­ni­gų.

Lie­tu­vo­je ti­kė­jo­si dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę – psi­cho­lo­ge. Šios min­ties te­ko at­si­sa­ky­ti, nes pa­dė­jė­jos dar­bas už pu­sę eta­to, va­ži­nė­jant į kai­mo mo­kyk­lą, ne­vi­lio­jo.

"Kaip gy­ven­siu, ką da­ry­ti? Su­siė­miau – va­di­na­si, psi­cho­lo­ge ne­dirb­siu. Šiau­liuo­se bu­vo nau­jai ku­ria­ma siu­vyk­la, įsi­dar­bi­nau siu­vyk­los va­dy­bi­nin­ke, va­do­ve. Dir­bau ket­ve­rius me­tus. Išė­jau dėl psi­cho­lo­gi­nio krū­vio, per di­de­lio spau­di­mo, pa­sa­kiau, ne­be­ga­liu ir ne­rei­kia, jei vais­tai pa­de­da ei­ti į dar­bą. Dirb­ti nuo ry­to iki va­ka­ro yra per di­de­lis krū­vis au­gi­nant du vai­kus."

Nusp­ren­dė išei­ti į nie­kur – bus kaip bus. Per so­cia­li­nius tink­lus I. Ra­ma­naus­kie­nę su­si­ra­do vie­nas iš anks­tes­nių įmo­nės klien­tų – pa­si­tei­ra­vo apie pla­nus ir pa­siū­lė dar­bą.

Da­bar I. Ra­ma­naus­kie­nė nuo­to­li­niu bū­du dir­ba suo­mių rū­bų pra­mo­nės įmo­nė­je ga­my­bos va­do­ve. Bend­rau­ja su siu­vyk­lo­mis, gau­na už­sa­ky­mus, už­sa­ko au­di­nius, nau­jus mo­de­lius, ga­my­bą.

Vy­ras Do­na­tas Lie­tu­vo­je dir­ba tą pa­tį dar­bą, kaip Ang­li­jo­je – sta­ty­bo­se.

Pa­si­rin­ko gim­ti­nę

Šei­ma daž­nai su­lau­kia klau­si­mo, ko­dėl grį­žo į Kur­šė­nus, o ne­si­rin­ko Vil­niaus, Kau­no ar Klai­pė­dos? Priim­da­mi spren­di­mą, abu per­mąs­tė – ar tik­rai po sep­ty­ne­rių me­tų Man­čes­te­ry­je no­ri did­mies­čio?

Pri­si­me­na: į Man­čes­te­rio cent­rą nu­vyk­da­vo tik su­lau­kę sve­čių, nes ne­bu­vo lai­ko, dar­bas-na­mai. Ke­lio­nė komp­li­kuo­ta, di­de­li kamš­čiai. Jei iš dar­bo iš­va­žiuo­da­vo penk­tą va­lan­dą va­ka­ro, na­mo grįž­da­vo septintą–aštuntą.

"Pa­gal­vo­jo­me: tė­vai, uoš­viai ša­lia, Šiau­liai ša­lia. Bu­vo­me pa­var­gę nuo mies­to triukš­mo. Su­tau­py­ta būs­tui su­ma ti­ko Kur­šė­nams. Ir vai­kams, ir mo­čiu­tėms di­džiu­lis džiaugs­mas. Bro­lis gy­ve­na Ang­li­jo­je, ma­mai di­džiau­sias skaus­mas, kad ne­ma­tė, kaip užau­go anū­kai – bro­lio mer­gai­tei jau 16 me­tų. Vi­siems bu­vo džiaugs­mo, kai grį­žo­me."

Va­sa­ra Ra­ma­naus­kams bū­na la­bai užim­ta – at­vyks­ta pa­si­sve­čiuo­ti drau­gai emig­ran­tai. Šei­ma nuo­lat su­lau­kia klau­si­mų: kaip jūs čia gy­ve­na­te, kaip iš­gy­ve­na­te? Emig­ran­tai paat­vi­rau­ja, jog no­rė­tų grįž­ti, bet ką grį­žę da­rys? Ky­la vi­so­kiau­sių bai­mių, vai­kai jau lan­ko mo­kyk­las. I. Ra­ma­naus­kie­nė nea­be­jo­ja, kad es­mi­nė spren­di­mo ne­grįž­ti prie­žas­tis – fi­nan­sai.

"Ang­li­jo­je dirb­da­mas juo­dą dar­bą ga­li sau leis­ti daug dau­giau nei Lie­tu­vo­je. Nes­kai­čiuo­da­vo­me, pirk­da­vo­me, ką no­ri­me. Lie­tu­vo­je už mi­ni­ma­lią al­gą to ne­pa­da­ry­si. Emig­ra­ci­jo­je fi­nan­siš­kai jau­tie­si la­biau įga­lus. Yra no­rin­čių grįž­ti, bet bi­jo."

In­ga at­vi­ra: bu­vo aki­mir­kų, kai ir ji abe­jo­jo dėl spren­di­mo. Ir da­bar, kai iš­girs­ta apie vėl pa­ki­lu­sius mo­kes­čius, pa­svars­to: gal rei­kia kaž­kur va­žiuo­ti? Bet ne­be­si­no­ri dar vie­nos nau­jos pra­džios.

"Šian­dien ne­si­gai­liu, kad grį­žau. Kal­bant apie dva­si­nius da­ly­kus, at­mos­fe­rą, mik­rok­li­ma­tą, vai­kus – tai bu­vo tei­sin­gas spren­di­mas. Ang­li­jo­je ta­vo kie­mas daž­niau­siai bus 3x5 met­ro ir as­fal­tas, per ki­tas du­ris išė­jus – gat­vė. Da­bar ma­no vai­kai tu­ri vi­siš­ką lais­vę. Mes neį­ver­ti­na­me to, ką tu­ri­me."

Ša­lia ofi­cia­laus dar­bo I. Ra­ma­naus­kie­nė pa­si­nė­rė į dau­gy­bę veik­lų. Iš­rink­ta Kur­šė­nų mies­to se­niū­ni­jos Rin­gu­vė­nų se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­te, pri­klau­so Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Eti­kos ko­mi­si­jai, yra aso­cia­ci­jos "Šiau­lių ra­jo­no jau­nų tė­vų bend­ruo­me­nė" na­rė. Nau­jau­sia veik­la – ka­ra­tė, praė­ju­sią sa­vai­tę ap­si­gy­nė sa­vo pir­mą­jį dir­žą.

"Man vi­si sa­ko: tau dar neuž­ten­ka?! Dė­ko­ju gy­ve­ni­mui, kad da­bar daug ga­liu: pa­bū­ti su vai­kais, da­ry­ti tai, ką no­riu, mėgs­tu", – šyp­so­si kur­šė­niš­kė.

Veik­li mo­te­ris tu­ri min­čių ir apie da­ly­va­vi­mą po­li­ti­ko­je. "Gal­būt kur­si­me sa­vo ko­mi­te­tą, – svars­to. – Ra­jo­ne la­bai rei­kia švie­žio krau­jo, nes atei­na rin­ki­mai ir nė­ra, ką rink­ti, ar­ba iš­si­ren­ka­me, bet nie­kas ne­vyks­ta."

I. Ra­ma­naus­kie­nė džiau­gia­si, kad se­niū­nai­čių ko­man­da yra ak­ty­vi, pa­tys sten­gia­si spręs­ti pro­ble­mas, gal­vo­ja, ką ga­li pa­da­ry­ti, kad Kur­šė­nai bū­tų gra­žes­ni, sau­ges­ni.

"Ne­su iš tų, ku­rie lau­kia, ka­da ki­tas pa­da­rys, ei­nu ir bel­džiuo­si, jei no­riu ir da­rau. Aš ne­sa­kau, "ką čia pa­kei­si", aš sa­kau: "rei­kia". Ang­lai ne­si­skun­džia, jie da­ro. Jei ne­pa­tin­ka įsta­ty­mas, strei­kuo­ja, ei­na į gat­ves."

In­ga ti­ki – jei kal­bė­si gar­siai, vis tiek ta­ve iš­girs.

Dėl "Bre­xit" ne­pa­ni­kuo­ja

I. Ra­ma­naus­kie­nė su drau­gais Ang­li­jo­je pa­si­kal­ba apie ša­lies ak­tua­li­jas. Įsi­ti­ki­no: lie­tu­viai Lie­tu­vo­je dėl "Bre­xit" pa­ni­kuo­ja la­biau.

Po ofi­cia­laus "Bre­xit" pa­tvir­ti­ni­mo ji tei­ra­vo­si ang­lų, svei­kin­ti ar ne? "Ne­ži­no­me, svar­bu, kad pa­ga­liau vis­kas bai­gė­si, nes vi­siems per gerk­lę lin­do klau­si­mai, kas bus, kas ne­bus, išeis, nei­šeis?" – iš­gir­do at­sa­ky­mą.

Lie­tu­viai Ang­li­jo­je pa­ste­bi, kad pra­gy­ve­ni­mas brangs­ta, kai­nų ki­li­mas la­bai di­de­lis, bet kol kas ne­pa­ni­kuo­ja.

"Tie, ku­rie iš­va­žia­vo su mū­sų kar­ta ir anks­čiau, dau­gu­ma tu­ri sa­vo na­mus, pa­sko­las, yra su­si­tvar­kę do­ku­men­tus, vai­kai jau gi­mę Ang­li­jo­je. Jų nie­kas neiš­va­rys. Gal ne­ra­mu tiems, ku­rie ne­se­niai iš­va­žia­vę. Lie­tu­vo­je iš­pūs­tas rei­ka­las, kad vi­si grįš. Tik­rai ne­grįš. Tie, ku­rie gal­vo­ja iš­va­žiuo­ti iš Ang­li­jos, ieš­ko ki­tos ša­lies. De­ja, bet ne Lie­tu­vos."

I. Ra­ma­naus­kie­nės ma­ny­mu, lie­tu­viai grįž­tų, jei ma­ty­tų, kad čia ga­lės sau leis­ti pa­na­šiai tiek, kiek ten.

"Kal­bų yra daug, bet rea­liai grį­žęs lie­ki vie­nas su sa­vi­mi. Būs­tui pa­sko­los ne­gau­si, o ne­kil­no­ja­mo tur­to kai­nos kos­mi­nės. Kur­šė­nuo­se šian­dien bu­tui rei­kia 25–50 tūks­tan­čių."

I. Ra­ma­naus­kie­nė daž­nai kar­to­ja: iš­va­žiuo­ti pa­gy­ven­ti ki­to­je ša­ly­je yra la­bai ge­rai, nes pa­si­kei­čia gy­ve­ni­mo su­vo­ki­mas. Ma­žiau skun­die­si, nes ži­nai, kaip ga­li bū­ti blo­gai, kaip ga­li iš ta­vęs juok­tis. Sup­ran­ti, kaip sun­ku gy­ven­ti ne­ži­no­my­bė­je: gau­si dar­bą ar ne, šian­dien ta­vęs rei­kia, ry­toj ne­rei­kės.

"Žmo­nių mąs­ty­mas yra tu­ne­li­nis, o grį­žus iš ten, pra­si­ple­čia. Ma­tai ga­li­my­bes, ne­be­bi­jai ri­zi­kuo­ti", – įsi­ti­ki­no I. Ra­ma­naus­kie­nė.