Du šimtai „pelenių“ batelių

Ba­te­lių gro­žis ir gau­sa

Pu­sė A. Sut­kie­nės tu­ri­mos ba­te­lių ko­lek­ci­jos vi­są va­sa­rį "gy­ve­na" Pak­ruo­jo Juo­zo Paukš­te­lio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Ki­tą pu­sę, "Šiau­lių kraš­to" pa­pra­šy­ta, bib­lio­te­ki­nin­kė at­bo­gi­no į sa­vo bib­lio­te­ką.

"Čia 102 ba­te­liai. Dar 100 – mies­to bib­lio­te­ko­je", – pri­sta­to ant sta­lų gra­žiai iš­dė­lio­tas ir šiek tiek pa­gru­puo­tas gro­žy­bes.

Vie­no­je gru­pe­lė­je – se­no­vi­niai po­nių ba­te­liai. Su­vars­to­mi, pa­puoš­ti ke­ra­mi­kos gė­ly­tė­mis, na, to­kie lyg juos ką tik bū­tų dė­vė­ju­si ko­kia nors XVIII am­žiaus da­ma.

Ki­to­je gru­pe­lė­je – jau šiuo­lai­ki­niai aukš­ta­kul­niai, "plat­for­mi­niai" ba­te­liai. Ats­ki­rai su­dė­ti spor­ti­niai ba­tu­kai, sa­vą­ją vie­tą čia tu­ri klum­pai­tės ar­ba bateliai–bokalai, ša­lia jų – vai­kiš­ki ba­tu­kai. Batas–žiebtuvėlis ar­ba batas–muilas, o gal rak­tų pa­ka­bu­kas. Ir vi­si to­kie spal­vin­gi, to­kie tra­pūs – pai­mi ir bi­jai iš­mes­ti.

"Mė­gi­nau iš­siaiš­kin­ti, ar 200 ba­te­lių jau yra ko­lek­ci­ja, bet ne­ra­dau to­kios in­for­ma­ci­jos. Tad ir ne­ži­nau, ar jau ga­liu va­din­tis ko­lek­ci­nin­ke", – juo­kia­si bib­lio­te­kos dar­buo­to­ja ir iš­var­di­ja, iš ko­kių ša­lių at­ke­lia­vę ba­te­liai pa­pil­dė jos ko­lek­ci­ją: Tur­ki­ja, Mal­jor­ka, Egip­tas, Uk­rai­na, Len­ki­ja, Vo­kie­ti­ja, Ang­li­ja, Olan­di­ja, Aust­ri­ja, gal dar ko­kia – net ne­be­pa­me­na.

Ge­riau­sios lauk­tu­vės – de­ko­ra­ty­vi­niai ba­tu­kai

Bū­tent bateliai–raktų pa­ka­bu­kai ją ir "už­ve­dė" pra­dė­ti rink­ti de­ko­ra­ty­vi­nius ba­tu­kus.

"Bu­vau nu­pir­ku­si ke­lis duk­roms, bet jie taip ir li­ko dū­lė­ti stal­čiuo­se. Ta­da ir top­te­lė­jo: gal pra­dė­ti juos rink­ti? Užė­jau į "šve­di­nę" (taip pa­kruo­jie­čiai va­di­na "ant­rų ran­kų" par­duo­tu­vę, – aut. pa­sta­ba), pa­ma­čiau ten pin­tą vy­žą ir "už­si­ka­bi­nau". Da­bar kur be­nuei­nu – vi­sur akys kryps­ta į su­ve­ny­ri­nius, de­ko­ra­ty­vi­nius ba­te­lius.

Ta­da jau ir ki­ti pra­dė­jo do­va­no­ti, par­vež­ti lauk­tu­vių. Vi­si ži­no, jog aš džiau­giuo­si kiek­vie­nu nau­ju ba­tu­ku. Mirš­tu, kai gau­nu to­kių gro­žy­bių. Kiek­vie­nas ba­tu­kas man sa­vaip gra­žus. Bū­na, jog kar­tais net ne­ži­nai, iš ko­kios me­džia­gos jis pa­ga­min­tas", – ži­ba pa­sa­ko­to­jos akys.

Ga­vu­si do­va­nų ar nu­si­pir­ku­si nau­ją eks­po­na­tą, po­nia As­ta sten­gia­si apie jį gau­ti kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos – per pa­di­di­na­mą­jį stik­lą ap­žiū­ri, ar nė­ra ko­kio nors už­ra­šo, iš­duo­dan­čio ga­min­to­ją, o ta­da jau sė­da prie kom­piu­te­rio ir "goog­li­na".

Pra­dė­jo ba­tu­kus ka­ta­lo­guo­ti – kas, iš kur par­ve­žė, jei su­ži­no – kas pa­ga­mi­no, nes be to ima ir pa­si­mirš­ta tai, kas, re­gis, pra­džio­je bū­na ži­no­ma.

Sa­vą­ją ko­lek­ci­ją po­nia As­ta lai­ko spe­cia­lio­se teks­ti­li­nė­se dė­žu­tė­se, ta­čiau tu­ri sva­jo­nę ka­da nors na­mų ko­ri­do­riu­je įsi­reng­ti spin­tą su stik­li­nė­mis du­ri­mis ir jo­je da­lį len­ty­nų pa­skir­ti ko­lek­ci­jai – kad ir pa­ti, ir ki­ti ga­lė­tų pa­si­gro­žė­ti: "Da­bar daž­niau­siai anū­kės už­si­ma­no pa­nag­ri­nė­ti, ką nau­jo tu­riu, ypač kai iš Olan­di­jos at­va­žiuo­ja vy­res­nė­lė Gus­tė".

"Ar tai – bran­gus ma­lo­nu­mas?", – klau­siu.

"Ir taip, ir ne, žiū­rint, kur pirk­si. Jei tur­guo­se ar dė­vė­tų daik­tų par­duo­tu­vė­se – ne­bus bran­gu, nors kar­tais ten ga­li ras­ti tik­rų "per­liu­kų". Jei pirk­ti par­duo­tu­vė­je, ypač už­sie­ny­je, – ta­da jau mo­ki bran­giau. Džiau­giuo­si, kai to­kio­mis lauk­tu­vė­mis pa­le­pi­na ko­le­gos, drau­gai, ar­ti­mie­ji", – at­sa­ko.

Po­mė­gis rink­ti – nuo vai­kys­tės

Po­mė­gis kaž­ką rink­ti A. Sut­kie­nę ly­di nuo vai­kys­tės.

"Ko tik aš ne­rin­kau. Pra­dė­jau nuo ak­to­rių nuo­trau­kų – ta­da jas par­da­vi­nė­da­vo rin­ki­nu­kais. Tai aš kios­ke, kur jų bū­da­vo, bu­vau nuo­la­ti­nė klien­tė.

Rin­kau ir sal­dai­nių po­pie­rė­lius. Sal­dai­nių vis par­vež­da­vo daug kur va­ži­nė­jęs tė­ve­lis. Aš dvi dė­žes tų po­pie­rė­lių bu­vau pri­kau­pu­si.

Bu­vo ir ant mo­čiu­tės aus­to li­ni­nio rankš­luos­čio ka­bi­na­mi ženk­liu­kai, rin­kau ka­len­do­riu­kus, me­da­lius, ra­šiau­si dai­nas – ke­lis są­siu­vi­nius tu­riu jų pri­ra­šiu­si. Kai ką iki šiol te­be­tu­riu, tik ženk­liu­kus ne­se­niai vie­nam ko­lek­cio­nie­riui pa­do­va­no­jau", – len­kia pirš­tus bib­lio­te­ki­nin­kė.

"Tai esa­te daik­tų "kau­pi­kė"? Gal ir nuo dė­vi­mų ba­tų len­ty­nos lūž­ta?", – tei­rau­juo­si.

"Ne­pa­sa­ky­čiau, kad to­kia esu. Tu­riu ba­tų, mėgs­tu, kad jie bū­tų įdo­mes­ni, kad ga­lė­čiau juos pri­de­rin­ti prie ap­ran­gos, bet len­ty­nos tik­rai nuo jų ne­lūž­ta. Mėgs­tu sti­lin­gus daik­tus – su­kne­les, ran­ki­nu­kus, ska­re­les, bet pa­bo­du­sius rū­bus iš­da­li­nu. Spin­tas kar­tas nuo kar­to per­kra­tau, tad ne­ži­nau, ar ga­lė­čiau va­din­tis "kau­pi­ke", – nu­si­juo­kia.

Tu­ri po­nia As­ta na­muo­se ir kny­gų bib­lio­te­ką – nie­kaip ne­su­si­lai­ko ko nors ne­nu­si­pir­ku­si. Štai ir šių­me­tė­je Vil­niaus kny­gų mu­gė­je, įta­ria, ką nors nu­si­pirks.

Tik skai­ty­mą vis pa­si­lie­ka "ge­res­niems lai­kams", ka­dan­gi dėl užim­tu­mo ne­bes­pė­ja kny­goms skir­ti dau­giau lai­ko.

Po­nios As­tos lais­va­lai­kis daž­niau­siai užim­tas dai­na­vi­mu ir spor­tu. Dai­nuo­jan­ti dvie­juo­se cho­ruo­se ir an­samb­ly­je, svei­ka­tą stip­ri­nan­ti spor­to klu­be, kon­cer­tuo­jan­ti, pa­kruo­jie­tė sa­ko to­kiu bū­du at­si­pa­lai­duo­jan­ti po dar­bų, pa­si­krau­nan­ti ir fi­ziš­kai, ir dva­siš­kai, mat vi­sur su­tin­kan­ti pui­kių žmo­nių.

"Ak­ty­vi esu nuo vai­kys­tės. Jau ta­da nei­šei­da­vau iš kul­tū­ros na­mų: vai­di­nau, dai­na­vau. Stu­di­jų me­tais Vil­niu­je ap­lėk­da­vau vi­sus spek­tak­lius, fil­mus, ope­ras.

Gal ma­no vi­si po­mė­giai iš tė­vų? Tė­ve­lis bu­vo bai­gęs re­ži­sū­rą, ma­my­tę nuo ma­žų die­nų me­nu pa­si­puo­šu­sią, pa­si­tem­pu­sią sti­lin­gą", – svars­to pa­kruo­jie­tė.

Bib­lio­te­ko­je ren­gia "po­mė­gių mu­ges"

Tu­ri A. Sut­kie­nė ir "dar­bi­nį" po­mė­gį – mo­kyk­los bend­ruo­me­nę su­pa­žin­din­ti su pa­kruo­jie­čių (ir ne tik jų) po­mė­giais. Jau be­ne de­šimt­me­tį "Že­my­nos" mo­kyk­los bib­lio­te­ko­je yra or­ga­ni­zuo­ja­mos "po­mė­gių mu­gės".

A. Sut­kie­nė pa­skai­čia­vo – per šį lai­ko­tar­pį jau per 40 ko­lek­ci­nin­kų pa­ro­dų bu­vo su­reng­ta mo­kyk­los bib­lio­te­ko­je. Va­di­na­si, tiek kar­tų mo­kyk­los mo­ki­niai, mo­ky­to­jai, tė­ve­liai tu­rė­jo pro­gų ge­riau pa­žin­ti sa­vo ko­le­gas, kraš­tie­čius.

"Vie­na pir­mų­jų su­reng­tų pa­ro­dų – ko­le­gės iš Šiau­lių vie­šo­sios bib­lio­te­kos kriauk­lių ko­lek­ci­jos eks­po­zi­ci­ja. Ko­kių tik ten kriauk­lių ne­bu­vo: vi­sos to­kios gra­žios, tra­pios, lyg po­rce­lia­ni­nės – bau­gu į ran­kas paim­ti.

Vė­liau bu­vo var­ly­čių, klou­nų, dramb­lių, trin­tu­kų, pieš­tu­kų, var­pe­lių, pe­lė­džiu­kų ko­lek­ci­jos. Šiuo me­tu eks­po­nuo­ja­ma vėž­liu­kų ko­lek­ci­ja.

Ko tik žmo­nės ne­ren­ka – ant­pirš­čius, tu­ši­nu­kus, cuk­riu­kus, puo­de­lius, ra­mu­nes. Vie­na ko­le­gė ren­ka vis­ką, kas su­si­ję su ra­mu­nė­mis: pa­gal­vė­lės, pa­veiks­lai, dė­žu­tės, ei­lė­raš­čiai...

Or­ga­ni­zuo­da­ma po­mė­gių mu­ges, su­ži­nau ir apie tą žmo­gų, pa­si­kal­bu su juo. Bū­na, kad taip ir apie ki­tus ko­lek­ci­nin­kus su­ži­nau. Juk tai taip įdo­mu", – švy­tė­te švy­ti pa­kruo­jie­tės akys.

Vien ko­lek­ci­jų eks­po­zi­ci­jo­mis "po­mė­gių mu­gės" neap­si­ri­bo­ja. Po­nia As­ta joms vi­sa­da pri­tai­ko ir li­te­ra­tū­ros.

Štai ir da­bar bib­lio­te­ko­je de­monst­ruo­ja­mo­je mu­gė­je ša­lia įvai­raus dy­džio, me­džia­gų ir spal­vų vėž­liu­kų yra iš­dė­lio­ta ir kny­gų apie na­mi­nius ir eg­zo­ti­nius gy­vū­nus, apie pa­čius vėž­lius. Yra ir in­for­ma­ci­jos apie pa­ro­dos au­to­rių, jo eks­po­na­tus.

"No­ri­si, kad šios mū­sų mu­gės bū­tų kuo in­for­ma­ty­ves­nės, to­dėl ne­re­tai ten­ka kny­gų sko­lin­tis iš mies­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos, ku­ri kny­go­mis yra ge­ro­kai tur­tin­ges­nė. Jei au­to­rius su­tin­ka, su­ren­gia­me ir "gy­vus" jo ko­lek­ci­jos pri­sta­ty­mus", – sa­ko A. Sut­kie­nė.

Pa­sak A. Sut­kie­nės, dar ne­bu­vo at­ve­jo, kad ko­lek­ci­nin­kas at­si­sa­ky­tų da­ly­vau­ti jų "po­mė­gių mu­gė­se".

"Sma­gu, kai mu­mis žmo­nės pa­si­ti­ki, ne­bi­jo bib­lio­te­kai pa­ti­kė­ti sa­vo ren­ka­mų "bran­ge­ny­bių". Bet ir mes jas sau­go­me, už­ra­ki­na­me stik­li­nė­je spin­to­je, ne­lei­džia­me eks­po­na­tų lies­ti ran­ko­mis. Lai­mei, kol kas dar nė vie­nas eks­po­na­tas ne­bu­vo su­ga­din­tas ar su­dau­žy­tas", – bend­ra­min­čių pa­si­ti­kė­ji­mu džiau­gė­si A. Sut­kie­nė.

Bib­lio­te­ka ir­gi tu­ri se­ną tra­di­ci­ją – kiek­vie­nam "po­mė­gių mu­gės" da­ly­viui pa­do­va­no­ti jo ren­ka­mos ko­lek­ci­jos eks­po­na­tą.

"Kar­tais bū­na la­bai ne­leng­va to­kį ras­ti, bet sten­gia­mės".