Naujausios
Birželio 26 dieną Šiauliuose, Venclauskių namuose-muziejuje, profesorius Algis Vyšniūnas skaitė paskaitą „Kengyro sukilimas. Ką prisimename ir ko norime?“. Renginys buvo skirtas Kengyro sukilimo 70-osioms metinėms.
A. Vyšniūnas kartu su architektu Robertu Bardausku 2019 m. suprojektavo paminklą Kengyro sukilimo dalyviams prie Žezkazgano. Profesorius bendradarbiauja su O. A. Baikonurovo Žezkazgano universiteto profesoriumi Turganbek Allanyazov, tyrinėjančiu Kengyro sukilimą. Neseniai vėl iš Kazachstano grįžęs A. Vyšniūnas paskaitoje dalijosi ne tik istorinėmis žiniomis apie sukilimą, bet ir parsivežtomis patirtimis, autentiškais liudijimais.
1954 m. gegužės 16 – birželio 26 d. Kazachstano GULAG sistemos Steplago ypatingajame lageryje sukilo politiniai kaliniai, reikalaudami švelnesnių sąlygų ir kitų teisių. Tai buvo drąsus bandymas pasipriešinti itin sunkioms sąlygoms, kuriose gyveno įkalintieji: lageryje smurtas buvo nevaržomas, kaliniai buvo žeminami, mušami, šaudomi.
Sukilimui vadovavusioje taryboje buvo ir vienas lietuvis – teisininkas Juozas Kondrotas. Lageryje tuo metu kalėjo apie 700 lietuvių. Sukilę kaliniai iš lagerio teritorijos išvarė prižiūrėtojus, įvedė lageryje savo tvarką. Sukilėliai reikalavo, kad iš Maskvos atvyktų derėtis vyriausybės komisija.
Derybos buvo nesėkmingos. Sukilimą tankais numalšino NKVD kariuomenė. Nors ir žiauriai numalšintas, sukilimas turėjo didelę reikšmę – paspartino stalininės GULAG sistemos griūtį. 1954 m. liepos mėnesį pradėta naikinti ypatingųjų lagerių sistema, sušvelnintos sąlygos, pradėta peržiūrėti politinių kalinių bylas, jie buvo paleidžiami iš lagerių.