Naujausios
Vykdamas į lietuvišku vadinamą Sursko Lytovskės kaimą vyliausi, kad išgirsiu gimtą šneką, tačiau paaiškėjo, jog lietuviais buvo praminti čia prieš 230 metų prievarta atkelti baltarusiai. Ši žinia priminė, jog LDK ribos buvo nepalyginamai didesnės, nei dabartinės Lietuvos, ir mes dar daug ko nežinome apie savo šalies praeitį.
Sursko Lytovskė yra nutolusi vos dvidešimt kilomterų nuo milijoninio Dnipro miesto ir įsiskūrusi abipus kelio, einančio į Zaporižę. Pro kaimelį teka upelis Drėgnasis Surskas, taip pramintas todėl, jog 134 kilometrų Dnipro upės intakas daug kur teka per pievas ir yra vos keliolikos centimterų gylio.
Pagal senas vietos tradicijas prie upelio įsisteigusioms gyvenvietėms prilipdavo pavadinimai iš dvejų žodžių, kurių pirmasis buvo upės vardas. Todėl Rusijos carienės Jekaterinos ll įsakymu prieš 230 metų įkurtai gyvenvietei buvo suteiktas pavadinimas Sursko Lytovskė.
Painiavą dėl kaimo sąsajų su Lietuva pasėjo ne tik jo pavadinime esantis žodis „Litovsk“, bet ir klaidingi Rusijos istorikų teiginiai. 1981m. Maskvoje išleistoje knygoje „Pietų Ukraina Feodalizmo krizės laikmečiu 1825–1860 metais” rašoma, jog Jekaterina ll nurodė apgyvendinti „laukines“ Pietų Ukrainos stepes, todėl į vieną iš naujai kuriamų gyvenviečių buvo perkelti žmones iš Lietuvos ir Baltarusijos kaimų.
Tačiau 1795 metais buvo perkelti vien Baltarusijos Mogiliovo srityje esančio Dubrovnos kaimo gyventojai – ten veikusio šilko/medvilnės fabriko darbuotojai su šeimomis, iš viso 1792 žmonės. Kadangi Baltarusijos gyventojai buvo „litvinais“, todėl ir naujai įkurtam kaimui prigijo žodis „Litovsk“.
Perkeltiems iš Dubrovnos žmonėms buvo suręstos 225 trobos, tačiau dėl nederliaus, vandens trūkumo ir ligų per pirmus ketverius metus išmirė du trečdaliai atvykėlių. Fabrikas po keturiasdešimties metų buvo uždarytas, nes dėl valdininkų aplaidumo bei nuolatinių vagysčių dirbo nuostolingai.
Vėliau kaime jokių naujų fabrikų neatsirado, bet jo gyventojai lengvai rasdavo darbą Dnipre, kuris sparčai vystėsi. Dabar kaime gyvena per dvidešimties tautybių žmonių, todėl jis yra labiau rusakalbis nei kad aplinkinės gyvenvietės. Gretimuose kaimuose sovietmečiu veikė ukrainietiškos mokyklos, o čia buvo įkurta rusiška. „Tokia buvo Maskvos politika: į Dnipre statomas gamyklas kvietė darbuotojus iš SSSR respublikų bei skatino rusų kalbą, o ukrainiečių šneką pašiepiamai vadino tamsuolių“, – gatvėje pasakė vyriškis.
Sursko-Litovsko dar laukia derusifikavimo ir desovietizavimo procesas. Tuo įsitikinau pavaikščiojęs pagrindine gatve. Ant kai kurių namų greta naujų pavadinimo tebekabo senos lentelės su užrašu „Lenino gatvė“ ir tai vietiniams nerėžia akių net prasidėjus tretiems karo metams. Kaimo žmonių netrikdo ir didžiulis paminklas sovietiniam kariui išvaduotojui bei šalia jo esančios raudonos žvaigždės, nors Vakarų Ukrainoje visi tokie paminklai jau nugriauti.
„Kaimo pavadinimas klaidina ne tik dalį istorikų, bet turistus, kurie teiraujasi apie lietuvius, nors mūsų ainiai buvo baltarusiai. Mano tėvai vaikystėje su seneliais kalbėjo protėvių kalba, tačiau mes jau ne, nors kasdienėje šnekoje vartojame nemažai baltarusiškų žodžių, dėl ko gretimų kaimų gyventojai mus toliau vadina „litvinais“ arba „litovcais“, – sakė Seniūnijos socialinės rūpybos skyriaus vadovė Aliona Lomakina.
„Gaila, kad mano dėdė po insulto ir medikai neleidžia jo varginti: jis parašė knygą apie kaimą ir daugiausiai iš visų žino jo istoriją“, – tvirtino Seniūnijos administratorė Svetlana Ivanova. Moteris patarė išsamesnės informacijos paklausinėti bibliotekoje.
Bibliotekoje repetavo choras „Sveikatėlė“. Choro vadovė Valentina Šulgina informavo, jog daugelis daininkų yra pensininkai, nes jauni baltarusių kalbos jau nebemoka, o, prasidėjus karui, pakeitė repertuarą ir nebedainuoja baltarusiškų ir rusiškų dainų.
Chorą dar sovietmečiu įkūrė vietos ligoninė, todėl jis ir toliau vadinasi „Sveikatėlė“, nors medikų jame liko nedaug. Dainininkės papasakojo, jog sovietmečiu jų kaimas buvo užmezgęs draugiškus ryšius su Dubrovnos kaimu Baltarusijoje, iš kurio „lietuviai“ prieš 230 metų ir buvo čia atkelti.
Nuo Kyivo iki fronto linijos Donecko regione yra 650 kilometrų, o nuo Dnipro – tik 200, todėl Dnipras kare atlieka svarbią strateginę reikšmę. Per šį miestą į frontą vyksta kariai, vežama ginkluotė, čia yra gabenami sužeistieji. Dnipras nėra apšaudomas taip dažnai kaip Charkivas, tačiau priešo raketos čia atskrenda beveik kas savaitę, o kelios sprogo ir Sursko Litovske. Laimei niekas nežuvo ir nebuvo sužeistas. Tačiau kapinėse tačiau jau yra palaidota keliolika frontininkų, nes dėl mažesnių išlaidų čia artimuosius laidojai ir dnipriečiai. Paskutinysis palaidotas karys – vietos gyventojas, žuvęs ne fronte, o grįžęs iš ten po sunkių sužeidimų. Neįgalus vyriškis elgėsi ne adekvačiai, o tą lemtingą vakarą, susipykęs su žmona ir mama, susisprogdino granata, kartu sugriaudamas ir dalį sodybos.
Per karą kaime gyventojų oficialiai nesumažėjo, vis da – keturi tūkstančiai: keli šimtai išvyko, bet į jų vietą atsikraustė 350 pabėgėlių iš pafrontės kaimų.
Į frontą iš Sursko Lytovskės yra išvykę keliasdešimt vyrų, tris iš kurių – du sūnus ir žentą išlydėjo 73 metų pensininkė Aleksandra Vovk. Prie savo namo miestelio centre kelkraštyje ant staliuko vaisiais ir daržovėmis prekiaujanti moteris, pamačiusi lietuviškus mano mašinos numerius, dėkojo Vilniui už paramą ir pasigyrė užauginusi sūnus patriotus. Pasakė, jog 37 metų Sergejus į kovas įsijungė dar 2014 metais, o Saša prisijungė 2022 vasarį. Į frontą išvyks ir vienos iš trejų seserų vyras Romanas.
„Visos mano mintys apie fronte kovojančius sūnus, dėl jų pergyvendama ir rašau eiles. Kai negaunu kelias dienas žinučių ir širdis ima drebėti iš nerimo, tada griebiu popierių ir kloju savo jausmus, nors iki karo buvau sukūrusi vos kelis eilėraščius. Rašau apie mamos meilę vaikams, apie didvyrius tėvynės gynėjus“, – atviravo A.Vovk.
Moteris savo eiles skaito per kaimo šventes ir pasiūlė pasiklausyti keletos eilėraščių.
Vienas mėgstamiausių kaimo poetės posmų:
Abu mano sūnūs išėjo kovoti
Mūsų šaunią Ukrainą nuo orkų ginti.
Vienykis Ukraina, neklūpok ant kelių
Putinas nevertas tavo ašarų.
