Naujausios
Menotyrininkė
Bene geriausias V. Kisarausko kūrybos vertintojas yra laikas. Net ir bėglus žvilgsnis į parodos kūrinius signalizuoja, kad V. Kisarausko kūriniai yra šiuolaikiški, dabartiški ir aktualūs mums tiek formos, tiek ir semantiniu požiūriu. Tokie jie ir buvo – dabartiški bei aktualūs tada, kai buvo sukurti. Sunku patikėti, kad nuo darbų mus skiria beveik pusė amžiaus. Praeito šimtmečio 7–8 dešimtmečiais formuojantis V. Kisarausko kūrybai, Lietuvoje tvyrojo gūdus sovietmečio klimatas, kuris nudegino dar nepabaigusį Vilniaus dailės instituto menininką, užtraukusį V. Kisarauskui valdžios nemalonę: 1956 m. jis dalyvavo per Vėlines Rasų kapinėse vykusiame mitinge, nukreiptame prieš sovietų numalšintą antisovietinę revoliuciją Vengrijoje. Todėl suprantama, kodėl radikalūs, anuometinių socialistinio realizmo normų neatitinkantys V. Kisarausko kūriniai retai pasirodydavo parodose.
Vilniuje, menininkui esant gyvam, tebuvo surengtos keturios jo personalinės parodos: 1961, 1976, 1981, 1984 m., ir žiūrovams jis buvo labiau pažįstamas iš nedidelių grafikos – ekslibrisų kūrinių, kurie būdavo eksponuojami dažniau. Tačiau tai nebuvo priežastis, privertusi menininką nuleisti rankas.
V. Kisarauskas reiškėsi ne tik tapybos bei grafikos, bet ir mozaikos, taikomosios dailės, menotyros, švietimo, scenografijos lauke. 1972 m. jis buvo G. Žilio Jaunimo teatre režisuoto R. Rastausko „Lenktynių aitvaro“ dailininku. Tai buvo eksperimentinis spektaklis, kuriame skambėjo rokenrolas ir amerikiečių poeto A. Ginsbergo eilės. 1969 m. V. Kisarauskas pasireiškė kaip kino dailininkas, A. Grikevičiui kuriant filmą „Ave Vita“ ir 1977 m. R. Vabalui kuriant „Mainus“.
V. Kisarauskas vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė kurti asambliažus, jungdamas tapybą su fotografija bei trimačiais daiktais ir praturtindamas Vakarų poparto asambliažų tradiciją mediniais drožiniais. Yra sukūręs medalių, knygų viršelių, jo mozaika puošė Vilniaus universitetinės ligoninės fasadą. Praėjus keleriems metams po Stalino mirties, šeštojo dešimtmečio pabaigoje, Lietuvoje buvo imtasi atkurti okupacijos laikais nutrūkusią arsininkų tradiciją, kurią įkūnijo ekspresyvi, koloritu paremta į peizažą orientuota J. Švažo, J. Čeponio, V. Karatajaus bei kitų jaunų Valstybinį dailės institutą tik ką baigusių tapytojų kūryba. Tačiau V. Kisarausko inovatyvumas – kitoks. Savo teminėse kompozicijose, portretuose, natiurmortuose, istoriniuose paveiksluose, literatūrinių siužetų interpretacijose pagrindinį dėmesį dailininkas telkė į paveikslo struktūrą, formaliąją kompozicijos plastikos pusę.
Eksperimentų kupiname V. Kisarausko kelyje, kurį atspindi parodos kūriniai, galima matyti jo meninę polemiką su P. Cézanne’u, kubizmu, fovizmu, vokiečių ekspresionizmu ir popartu. Šiais eksperimentais jis drauge pravėrė duris į Vakarų pasaulį, kuris okupuotoje Lietuvoje buvo žymiai menkiau prieinamas nei dabar. Iš viso to jau septintajame dešimtmetyje susiklosto savitas, su niekuo nesupainiojamas V. Kisarausko vaizdinės raiškos būdas. Santūrus, bet drauge ir emocionaliai paveikus. Dekoratyvus, bet pripildytas reikšmingo turinio. Dinamiškas ir statiškas vienu ir tuo pačiu metu.
Nepaisant diagonalinių kompozicinių krypčių, objektų fragmentiškumo, paveikslų svorio centro išbalansavimo, veikėjams kone slepiantis už paveikslo ribos, V. Kisarausko paveikslai yra statiški, tarytum sustingę, pabrėžtinai struktūriški, turintys savitų asociacijų net ir su italų metafizine tapyba, o drauge ir su visa ano laikmečio architektūros bei taikomosios dailės estetika. Pastarajai, pasireiškusiai brutalizmo stilistikoje, kaip ir V. Kisarausko darbams, buvo nesvetimas lakoniškos, paprastos geometrinės formos, medžiagos grynumo išryškinimas. Anot menininko dukters, menininkės ir menotyrininkės Aistės Kisarauskaitės, V. Kisarauskas buvo labai arti architektūros ir dizaino, taip pat ir skurdžiojo meno, kuris tuo metu reiškėsi Vakaruose, ypač – Italijoje. Ir tai – nenuostabu.
Parodos atidarymo metu savo prisiminimais apie V. Kisarauską dalijęsis kolekcininkas, kultūrologas Jonas Nekrašius paliudijo, kad ano meto rašytojai, dailininkai, architektai, muzikantai palaikė daug glaudesnius asmeninius ryšius nei įprasta šiuolaikiniams kūrėjams. Todėl ir jų estetiniai idealai buvo vienas kitam prieinami ir neretai bendri.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad V. Kisarauskas, gyvendamas sovietinėje epochoje, iš tikrųjų gyveno visiškai kitoje erdvėje, su to laiko gyvenimo realijomis neturinčioje jokių sąsajų. Ką gi bendro su socialistinio realizmo reikalavimais gali turėti, pavyzdžiui, „Sūnus Palaidūnas“ (parodoje eksponuojami net du darbai tokiu pavadinimu) arba kaip su socialistine tikrove susijusi Edipo tema? Vis dėlto, matyt, kaip tik laiko pojūtis buvo vienas iš stipriausių kūrėjo apmąstymo skatulių. Tą rodo ir kai kurių paveikslų pavadinimai, kurie dažniausiai esti darbo idėjos kelrodžiai. Tai – „Žmonės vakar“ (1971) , „Ties amžinybe” (1975). Tačiau V. Kisarausko santykis su savo laiku buvo neiliustratyvus. Kaip ir kiekvienas menininkas, jis jautė ne paviršinį, bet gelminį savo ir gyvenamos epochos ryšį, kuriame kalbėti apie išdavystę, ištikimybę galima labiau žmogiškos dramos būdu, imantis, tarkim, Edipo temos, nei socialinės tikrovės vaizdavimo principų.
Taigi, V. Kisarauskas kalba universalia, savaip viršlaikine kalba. Juk, anot paties V. Kisarausko, meno uždavinys ir yra išmušti žmogų iš kasdienybės. Tos šventos kasdienybės, iš kurios negalėjo pabėgti net ir pats menininkas, nuolatos įtraukiantis ją į savo paties apmąstymų orbitą („Prie stalo I”, 1975, „ Ketvirtadienis”, 1974).
Nepaisant sąlygiškos, ritmiškai struktūruotos paveikslų plastikos, V. Kisarausko darbai anaiptol nėra vien tik konstruktyvūs, formalūs dailės keitimo bandymai vien jau todėl, kad beveik visuose paveiksluose sutinkame žmogų. V. Kisarauskui skaudantį ir rūpintį, sulaužytą, nesutariantį su aplinka, tarytum uždarytą išeities neturinčių geometrinių labirintų ar slegiančių kubų narve. Tai ir buvo menininko dabartiškumo raiška.
Filosofo Vytauto Rubavičiaus teigimu, V. Kisarausko metaforos ir simboliai reiškė tiesiog neįtikėtiną antitarybiškumą. Jais menininkas kalbėjo apie sovietinės sistemos žalojamą ir laužomą žmogų. Drauge jie reiškė ir dailininko pilietinę poziciją. Žvelgiant į kūrinius iš šiandieninės geopolitinės perspektyvos, nejučia norisi priskirti V. Kisarauskui ateities nuojautos dovaną. Regisi, jog jo kūriniuose kalbama apie šiandien kaimynystėje sprogstančias raketas ir dronus, suskaidančius paveikslo vaizdinius į fragmentines detales. Vis dėlto, nors laiko tiesiogiai pavaizduoti neįmanoma, V. Kisarausko laikiškumas ir jo viršlaikiškumas suteikia ir kitokią jo kūrinių interpretacijos galimybę. Ją pasiūlė A. Kisarauskaitė, paskatinusi pažvelgti į kūrėjo darbus kaip į kompiuterinio žaidimo reginį, kaip į žaismingus pikselius ar į žaidimo metu į atskiras detales pažyrančias ir vėl susijungiančias formas.
Dvidešimt antrasis dailės festivalis „Šiaulių Monmartro respublikos“, šiemet virtęs dailės pleneru-simpoziumu, drauge atidarant ir V. Kisarausko parodą, sukvietė net tris dešimtis menininkų, pateikdamas jiems „Saulės Šiaulių“ šaukinį. Nors tiesiogiai „Saulės Šiauliai“ nenumato oranžinės ar geltonos spalvos, tačiau netenka abejoti, kad tapytojams šios spalvos yra pirmoji į galvą ateinanti koloristinė asociacija.
Bergždžia ir neteisinga būtų bandyti ieškoti oranžinės spalvos, kaip visos V. Kisarausko kūrybos ar „Virtualaus pasaulio nuojautos“ parodos leitmotyvo. Vis dėlto oranžinės ir geltonos bei V. Kisarausko kūrybos sugretinimas yra galimas, jei į jį pažvelgtume neiliustratyviai. Turint omenyje degančio saulės oranžo ir geltonio kurstantį, energetinį poveikį, jų gebėjimą švytėti net ir pačioje drumstoje aplinkoje, turime sutikti, kad tą patį galima pasakyti ir apie V. Kisarauską. Kultūrininką, menininką, švytėjusį ir tebešvytintį „Virtualaus pasaulio nuojautos“ paveiksluose.
