Savame krašte ir tvoros žydi

"My­liu sa­vo na­mus"

"Ne­no­rė­čiau gy­ven­ti už­sie­ny­je. My­liu sa­vo kraš­tą, na­mus, ar­ti­muo­sius, drau­gus. Di­de­lė lai­mė bū­ti ša­lia jų. Juk sa­ko­ma, kad sa­va­me kraš­te ir tvo­ros žy­di", – šian­dien su džiaugs­mu apie sa­vo gy­ve­ni­mą kal­ba kel­miš­kė Vai­da Gri­cie­nė.

Bai­gus stu­di­jas Vai­dai dar­bo paieš­kos už­tru­ko, ta­čiau apie iš­vy­ki­mą į už­sie­nį ji ne­gal­vo­jo. Jau­na mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, jog už­sie­niuo­se lie­tu­vai­čiams gy­ve­ni­mas taip pat nė­ra ro­žė­mis klo­tas. Sun­ku­mų pa­si­tai­ko vi­sur. O sve­ti­mo­je ša­ly­je nė­ra į ką at­si­rem­ti, kam iš­si­kal­bė­ti. Ar­ti­miau­si žmo­nės – to­li.

Sa­vo pa­žįs­ta­mų ra­te Vai­da tu­ri tik vie­ną sve­tur iš­va­žia­vu­sią po­rą. Bet di­džiau­sias jų troš­ki­mas grįž­ti į Lie­tu­vą. Il­gi­si sa­vo na­mų, ar­ti­mų­jų. Juk čia li­ko bran­giau­si žmo­nės, vai­kys­tės, jau­nys­tės die­nų pri­si­mi­ni­mai, gim­to­sios vie­tos. Ten va­žia­vo, kaip ir dau­ge­lis už­si­dirb­ti.

Vai­da ki­lu­si iš Kra­žių se­niū­ni­jos. Bai­gė Kra­žių Žy­gi­man­to Liauks­mi­no gim­na­zi­ją. Nuo ma­žu­mės la­bai do­mė­jo­si is­to­ri­ja, skai­tė is­to­ri­nes kny­gas, žiū­rė­jo is­to­ri­nius fil­mus. "Man pa­ti­ko moks­las apie praei­tį. Jau šeš­to­je kla­sė­je su­pra­tau, kad no­riu stu­di­juo­ti is­to­ri­ją. Mo­ky­to­jai dar la­biau su­stip­ri­no šį no­rą."

Darb­da­viai rei­ka­la­vo pa­tir­ties

Bai­gu­si uni­ver­si­te­tą V. Gri­cie­nė sva­jo­jo gau­ti dar­bą pa­vel­do­sau­gos sri­ty­je. Kiek pail­sė­ju­si po stu­di­jų pa­si­nė­rė į dar­bo paieš­kas Šiau­liuo­se ir Kel­mė­je.

Ta­čiau pa­si­ro­dė, jog is­to­ri­ko spe­cia­ly­bė tuo­met bu­vo ne­po­pu­lia­ri. Be to, darb­da­viai rei­ka­la­vo pa­tir­ties. O iš kur jos gau­ti va­ka­rykš­čiam stu­den­tui? Mer­gi­na da­ly­va­vo ke­liuo­se kon­kur­suo­se Šiau­liuo­se ir Kel­mė­je. Ga­liau­siai iš­gir­do apie kon­kur­są klien­tų ap­tar­na­vi­mo spe­cia­lis­to pa­rei­goms Kel­mės pa­šte. Ry­žo­si pra­dė­ti dirb­ti ne pa­gal spe­cia­ly­bę.

"Vos bai­gus stu­di­jas, darb­da­vys ren­ka­si ta­ve, tik įgi­jęs pa­tir­ties, jau pa­ts ga­li rink­tis", – tuo­met nu­spren­dė Vai­da. Ir ta­po klien­tų ap­tar­na­vi­mo spe­cia­lis­te. Dar­bas ne­bu­vo nuo­bo­dus ar mo­no­ti­niš­kas, čia vy­ko ne­nut­rūks­ta­mas ko­mu­ni­ka­ci­jos pro­ce­sas. Te­ko ope­ra­ty­viai rea­guo­ti ir spręs­ti pa­što klien­tų pa­gei­da­vi­mus, pa­si­tai­kiu­sius ne­sklan­du­mus.

"Ini­cia­ty­vu­mas, or­ga­ni­zuo­tu­mas, at­sa­ko­my­bė, to­kias as­me­ni­nes sa­vy­bes at­si­ne­šiau į pa­štą ir to­liau jas ug­džiau. To­bu­lė­jau pro­fe­si­nė­je sri­ty­je ir kaip as­me­ny­bė. Bu­vau ko­man­dos da­lis, to­dėl ge­bė­ji­mas dirb­ti ko­man­do­je, siek­ti bend­ro tiks­lo, bu­vo itin svar­bus. Ko­lek­ty­vas su­ti­ko la­bai drau­giš­kai. Tiek pa­što vir­ši­nin­kas, tiek ko­le­gos ne­gai­lė­jo mo­ty­va­ci­jos, ska­ti­no mo­ky­tis ir to­bu­lė­ti, " – me­na tre­jus dar­bo me­tus pa­šte jau­na mo­te­ris.

As­me­ni­ni­nės sa­vy­bės, no­ras to­bu­lė­ti, ini­cia­ty­va, pui­kus san­ty­kis su ko­lek­ty­vo ko­man­da lė­mė, kad vė­liau ji bu­vo pa­skir­ta vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­ja. Ta­čiau vis tiek dai­rė­si ki­to­kio, bent iš da­lies jos stu­di­jas ir iš­si­la­vi­ni­mą ati­tin­kan­čio dar­bo. Dirb­da­ma bai­gė vie­šo­jo ad­mi­nist­ra­vi­mo ma­gist­ran­tū­rą. Tuo­met nu­spren­dė, jog rei­kia siek­ti ir pe­da­go­go kva­li­fi­ka­ci­jos. Gal tuo­met at­si­ras nau­jų ga­li­my­bių?

Nau­ja ga­li­my­bė

Vai­da nu­spren­dė kur­ti atei­tį Kel­mė­je. Čia gy­ven­ti ra­mu ir ge­ra, ar­čiau gam­tos.

Kai su­ži­no­jo, jog Kel­mės pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­re skel­bia­mas kon­kur­sas per­so­na­lo spe­cia­lis­to pa­rei­gy­bei, ne­dve­jo­jo – rei­kia da­ly­vau­ti.

"Pa­pil­džiau sa­vo CV nau­ja in­for­ma­ci­ja ir nu­sku­bė­jau pa­teik­ti, – me­na Vai­da. – Kai lai­mė­jau kon­kur­są, tė­vai džiau­gė­si, jog dirb­siu mo­kyk­lo­je. Džiau­giau­si ir aš, tik su­si­mąs­čiau, kaip priims toks bran­dus, nuo se­no su­si­gy­ve­nęs ko­lek­ty­vas. Priė­mė drau­giš­kai. Ko­le­gos – la­bai nuo­šir­dūs. Vi­sur jau­čiau jų pe­tį, ga­lė­jau at­si­rem­ti į jų pa­tir­tį. Pa­ta­ri­mais daug pa­dė­jo di­rek­to­rė Sau­lu­tė Jak­šie­nė. Mo­kyk­la ma­ne tie­siog įtrau­kė į sa­vo sū­ku­rį, ne­for­ma­lią­ją veik­lą."

Steng­tis rei­kė­jo ir pa­čiai. Nau­ja sri­tis pri­ver­tė pri­sės­ti prie Dar­bo ko­dek­so ir ki­tų su dar­bo tei­se su­si­ju­sių do­ku­men­tų. Per­so­na­lo sri­tis ta­po nuo­la­ti­nio do­mė­ji­mo­si ir ži­nių gi­li­ni­mo ob­jek­tu.

Dirb­da­ma Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­re Vai­da sėk­min­gai bai­gė ir pe­da­go­go kva­li­fi­ka­ci­jos stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te.

Šian­dien, po pen­ke­rių me­tų dar­bo Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­re, Vai­da va­do­vau­ja Kel­mės pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Bend­ro­jo ug­dy­mo sky­riui. Tai at­sa­kin­gos pa­rei­gos. Ta­čiau su ko­le­gų ir va­do­vų pa­gal­ba jau­na mo­te­ris grei­tai įpra­to prie nau­jo­jo dar­bo.

Ar ne­nuo­bo­du gy­ven­ti Kel­mė­je? Vai­da sa­ko, jog nuo­bo­du­lys ga­li at­si­ras­ti tik mū­sų pro­tuo­se. Nes­var­bu kur gy­ve­ni – did­mies­ty­je ar ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je. Kel­mė­je dau­gy­bė veik­los. Kul­tū­ros cent­re vyks­ta kon­cer­tai. Ro­do­mi spek­tak­liai. Ren­gia­mi pro­tmū­šiai. Ga­li­ma spor­tuo­ti. O kiek veik­los mo­kyk­lo­je! Tik spėk su­ktis. Jei ieš­kai veik­los – vi­suo­met jos ra­si.