Naujausios
Dialogas su vidiniu vaiku
– Monospektaklis „Žinutė“ pasakoja mergaitės šeimos istoriją. Ar personaže įžvelgi save vaikystėje?
– Taip, kažkiek įžvelgiu. Apskritai visas kūrybinis procesas buvo tarsi dialogas su savo vidiniu vaiku bei bandymas prisiminti, kas tai yra būti vaiku.
– Spektaklis atspindi įvairias nenuspėjamas gyvenimiškas situacijas, pasitelkiant lietuvių mitologiją ir papročius. Kokį vaidmenį tavo gyvenime užima lietuvių mitologija?
– Ją būtina išsaugoti, manau, tai yra svarbus mūsų tautos identiteto aspektas. Būtent dėl to man labai patinka ir labai vertinu rašytojos Kotrynos Zylės kūrybą. Ji meistriškai įpina lietuvių senovės mitologiją į šiuolaikinius siužetus, taip sudomindama vaikus ir perteikdama jiems mitologiją savaip. O dabar išleido ir romaną suaugusiems! Labai laukiu, kada galėsiu perskaityti.
– Monospektaklis „Žinutė“ yra skirtas jaunesnio amžiaus žiūrovams, jame ir pati įkūniji mažą mergaitę. Kokio žanro spektakliuose tau vaidinti patinka labiausiai?
– Neturiu tiek daug patirties scenoje, kad galėčiau rinktis. Kol kas įdomu bandyti viską. Nežinau, kaip bus toliau, bet manau, kad aktoriui svarbiausia yra spektaklio tema, o kiekviena tema dažnai reikalauja ir savo žanro, todėl tenka vaidinti įvairiuose pastatymuose.
Teatro bendruomenės dalis
– Kas paskatino rinktis aktorystę? Ar kada įsivaizdavai save kitoje profesijoje?
– Greičiausiai, kad ne. Vaikystėje, aišku, daug kuo norėjau būti, kaip ir kiekvienas vaikas. Bet kai apie profesiją ir stojimą į aukštąją mokyklą teko rimčiau pagalvoti, viskas labai natūraliai susidėjo į vietas. Aš visą gyvenimą, nuo pat mažumės, buvau linkusi į menus: šokau, dainavau, grojau, vaidinau. Aktorystė – tai vienintelė profesija, kurią žinojau, kur visa tai galima daryti nuolatos.
– 2019 metais įstojai į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto vaidybos studijų programą. Kokie prisiminimai apie studijų laikus?
– Didžiulė dovana. Studijos Klaipėdoje pas kurso vadovus Valentiną Masalskį ir Nijolę Sinkevičiūtę duoda daugiau nei tik praktinių žinių. Tai labai nuoširdi, teisinga ir darni teatro bendruomenė. Džiaugiuosi, kad galiu būti jos dalimi.
– Koks, tavo nuomone, yra geras aktorius? Kokios savybės teatro scenos atstovui turėtų būti svarbiausios?
– Galbūt sąžiningas prieš save ir kitus? Arba bent jau stengtis tokiu būti. Tikrai ne visada yra lengva, bet pastanga būti geresniam kiekvienąkart reikalinga tam, kad tobulėtum.
– Gebėjimas įsikūnyti į naują vaidmenį spektaklyje reikalauja daug laiko ir pastangų. Kas tau labiausiai padeda įsikūnyti į personažą?
– Kažkokių ypatingų ritualų ar technikų neturiu. Repeticijos yra tai, kas padeda. Žinoma, kiekvienas spektaklis reikalauja skirtingų priėjimo būdų. Kartais padeda tam tikros muzikos klausymas, galima žiūrėti filmus inspiracijai. Vis dėlto geriausiai veikia galvojimas apie medžiagą, repetavimas ir bandymas.
– Kaip iš įkūnijamo personažo „sugrįžti į save“?
– Po paskutinės premjeros Klaipėdos jaunimo teatre jau kitą dieną išvažiavome į kelionę. Niekada taip nebuvau dariusi, bet labai gerai suveikė. Aišku, ne visada turbūt pavyks taip susiplanuoti, bet žadėjau sau, kad reikės pakartoti.