Naujausios
Gražina Guzovijienė, daugybę metų vadovaujanti Šakių kultūros centro „Zanavykų“ teatrui, daugiau nei metus rengė, repetavo ir pagaliau išvedė į sceną mano parašytą dramą „Kudirka – buvau atėjęs“.
Pirmasis spektaklio bandymas buvo per Adventą, Šakių savivaldybės bibliotekoje, o štai premjera – Kovo 11 dienos proga.
Miesto savivaldybės dovana zanavykams, minint 35-ias valstybės nepriklausomybės atstatymo metines.
Gausiai susirinkę žiūrovai pamatė ir labai nuoširdų, ir profesionaliai „sukaltą“ spektaklį. Reikalas tas, kad visos dramos pastatymas būtų pareikalavęs kone trijų valandų, o režisierė veiksmą suglaudė į vieną valandą. Ir kaip puikiai!
Pirmą savo veikalo vaidybos džiaugsmą patyriau lygiai prieš metus, Šiaulių P.Višinskio bibliotekoje, kur aktorius Vladas Baranauskas surežisavo dramą taip pat į vieną valandą.
Ir Šiauliuose, ir Šakiuose pamačiau labai nuoširdų ir profesionaliai vaidinamą „Kudirką“. Nuo režisieriaus valios priklauso veiksmo linijos ir akcentai, kurie nusipelno scenos meistro dėmesio ir darbo. Man, kaip autoriui, vienodai brangu matyti, matyti (net pro ašaros debesį) kaip gyvai atliekamas viso sumanymo audinys, kaip herojus, pabrėžiantis nūdienos žiūrovui, kad jis „buvo atėjęs“, parodo – čia ir dabar parodo, kad ir šiandien reikia gyventi ne ką mažiau aistringai nei gyveno Vincas Kudirka. Antraip, vargu ar verta gyventi.
Šakiečių spektaklyje labai gerai išspręstas finalas: tardamas paskutines frazes, mirdamas Kudirka ima kartoti „Tautiškos giesmės“ pirmuosius žodžius, ir auditorija pagauna jo šaukinį, ir salė pašoka ant kojų, ir kartu su išėjusia į scena kūrybine grupe ima giedoti Tautos Himną. Ašaras išspaudęs finalas.
