Naujausios
Pažadintas spektaklis
Spektaklis „Už durų“ buvo I. Jarkovos-Bučienės debiutas. Tuomet mergina ieškojo kūrinio, kuriam reikėtų mažai aktorių, nes diplominis darbas statomas savo lėšomis. Pasirinko Virgilijaus Veršulio pjesę „Už durų“.
„Užkliuvo dialogai – labai gyvi, labai žaismingi, teatrališki. Patiko ir pati tema, pjesė gyvenimiška, joje yra daug ašarų ir daug juoko“, – sako I. Jarkova-Bučienė, nemėgstanti tragedijų.
Ieškant aktoriaus, pirmasis I. Jarkovos-Bučienės skambutis buvo Edmundui Leonavičiui, bet jis atsisakė. Nors sutikimo iš profesionalių aktorių vaidinti diplominiame darbe ir nesitikėjo, visgi mergina rankų nenuleido – kreipėsi į J. Bindoką.
„J. Bindoko vaikai buvo mano amžiaus – sakė, jog sutiko vien dėl to, kad jo vaikai irgi išeina į gyvenimą, gal jiems irgi kažkas padės“, – su šypsena prisimena I. Jarkova-Bučienė. J. Bindokas ne tik sutiko vaidinti, bet ir pasiūlė spektaklį kurti Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – iki tol I. Jarkova-Bučienė erdvę turėjo Šiaulių kultūros centre.
Spektaklį įvertino atvykusi komisija, I. Jarkovos-Bučienės dėstytojas Gytis Padegimas, teatro administracija, aktoriai. Nuspręsta – tebūna repertuare. Spektaklis „Už durų“ buvo rodomas dar nerekonstruotoje Mažojoje salėje.
Šįkart spektaklis į teatrą, pasak J. Bindoko, grįžo dėl netikėtos injekcijos: Juozas Marcinkevičius, Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas, informavo apie monospektaklių festivalį.
„Ingute, pažadinam spektaklį!“ – tokia buvo J. Bindoko reakcija.
Vilniuje žiūrovai teatralai atgimusią spektaklio „Už durų“ versiją priėmė labai gerai, teigiamą recenziją parašė teatro kritikė Daiva Šabasevičienė.
Pernai spektaklis buvo parodytas Kelmėje vykusiame teatrų festivalyje „3,2,1...“, skirtame profesorės Irenos Vaišytės 30-osioms mirties metinėms paminėti: J. Bindokas – buvęs I. Vaišytės mokinys.
Pasak I. Jarkovos-Bučienės, spektaklis „Už durų“ pastatytas ne patetiškai, o labai jautriai, subtiliai, vaidybos stilius labai santūrus, koncentruotas, o dekoracijose likusi tik esmė, kad būtų estetinė švara.
Pokalbis su siela arba sąžine
Po sėkmingų pasirodymų J. Bindokas ir I. Jarkova-Bučienė spektaklį „Už durų“ pasiūlė įtraukti į repertuarą ir Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovui.
„Spektaklį patobulinome. Tuomet jis buvo studentiškas – grįžome su nauja jėga. Pasikvietėme kompozitorių Paulių Trijonį, šviesų dailininką Evaldą Šmitkiną. Spektaklio dailininkė Roma Gilė“, – pasakojo I. Jarkova-Bučienė.
Pasak J. Bindoko, atsirado ir kitokių prasmių.
„Už durų“ – tai metaforiška kelionė į žmogaus sielą, kurioje kiekviena eilutė alsuoja gyvenimiška patirtimi, skausmu ir viltimi“, – taip spektaklį apibūdino Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovė dr. Nomeda Šatkauskienė.
„Tai pokalbis su savo siela“, – pritaria I. Jarkova-Bučienė.
„Kalbiesi su savimi, esi vienas – su kuo daugiau pasikalbėsi? Su savimi, su savo siela, savo sąžine – galbūt labiausiai su sąžine“, – papildo J. Bindokas.
Aktoriaus vaidmenį monospektaklyje teatro kritikė Daiva Šabasevičienė įvertino šiais žodžiais: „Spektaklis pastatytas aktoriui Juozui Bindokui – dėl jo, jam, o gal net apie jį. Aktorius labai organiškas. Jam nereikia „nudavinėti“, žiūrėti į lubas ar į tolį. Didelė sceninė patirtis jam leidžia elgtis laisvai. O tai reiškia, kad Bindokas yra giliai psichologinio teatro aktorius, kuris į sceninį veiksmą įtraukia visus sėdinčius salėje.“
J. Bindokas sutinka su šia teatro kritikės įžvalga.
„Tai – amžius, kuomet vaikai – sau, jeigu neturi antros pusės, lieki vienas, nes kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Ir nuo žmogaus priklauso – personažas yra pasirinkęs tokį gyvenimą kaip bausmę sau. Jis jaučia kaltę, tai jo atgailos forma. Kiekviename žmoguje yra kažkokia atgailos forma – aš sutinku, kad gali su savimi sutapatinti.“
Pasak I. Jarkovos-Bučienės, iš pažiūros Senio personažas atrodo piktas, bet spektaklio pabaigoje paaiškėja priežastis, kodėl jis toks ir ne kitoks.
O kas ir kokia yra Emė, netikėtai pasibeldžianti į duris?
„Ta mergina gal ir buvo tikra, o gal jis tik dabar įsivaizduoja? – intriguoja I. Jarkova-Bučienė. – Juos abu jungia vienatvės jausmas, personažai sulimpa, įvyksta dialogas. V. Veršulio ir parašyta: ir jaunas, ir senas žmogus gali jausti begalinę vienatvę šiuolaikiniame pasaulyje. Gal tai ir yra pasakojimas apie jaunos merginos gyvenimo pradžią – ji pradeda klysti, pradeda eksperimentus, apie kuriuos senatvėje greičiausiai prisimins su kalte – juk dar sunku atskirti, kas yra gerai ir kas yra blogai. O Senis gyvenimo pabaigoje supranta, ką padarė gerai ir kas buvo blogai.“
Skirtingos kartos
Spektaklyje I. Jarkovai-Bučienei tenka derinti ir režisierės, ir aktorės darbus.
„Režisuoti ir vaidinti – labai sunku, beveik neįmanoma, – sako I. Jarkova-Bučienė. – Bet šis vaidmuo ganėtinai dėkingas, nes Emės personažas gana provokatyvus, ji, sakyčiau, atlieka režisierės vaidmenį, tiesiog provokuoja ir žiūri, kaip Senis reaguos. Tai ir man leido du amplua – ir režisierės, ir aktorės – suderinti. Sakyčiau, Emė dirba režisiere.“
Visgi prie režisūros I. Jarkova-Bučienė vis sugrįžta. Paskutinis jos darbas buvo su kolega Aidu Matučiu „Didieji Šiauliai“, dabar režisuoja renginį, skirtą artėjančiai Teatro dienai.
„Režisūros yra, ji visada šalia, nepabėga nuo manęs ir aš nenoriu apleisti, man patinka. Aš turbūt esu puse kojos, bet gal reikėtų smarkiau“, – svarsto I. Jarkova-Bučienė. Jauniems režisieriams, jos nuomone, nėra lengva: aktoriai – stiprios asmenybės, būtina užsitarnauti jų pagarbą, sugebėti įgyti autoritetą.
J. Bindokui daug tenka dirbti su jaunais režisieriais. Aktorius džiaugiasi įgyta patirtimi su Pauliumi Ignatavičiumi spektaklyje „Kova“, su Artūru Areima „Kasykloje“. O dabar – su I. Jarkova-Bučiene monospektaklyje „Už durų“.
„Aš stengiuosi ne juos mokyti, o iš jų imti. Vis dėlto naujas laikmetis, naujas požiūris, nes tu – jau praeitis, turi žengti su šiuo laiku“, – mano J. Bindokas.
