Naujausios
Akcentas – Žiemgala
Pokalbis apie Žeimelį – mažąją Lietuvos kultūros sostinę – su Žeimelio bendruomenės pirmininke, Pakruojo krašto „Žiemgalos“ muziejaus Žeimelyje direktore Daiva SKRUPSKELYTE.
– Komisija palankiai įvertino Žeimelio bendruomenės teiktą paraišką „Žeimelis – Žiemgalos kultūros, istorijos ir mokslo židinys“. Ką akcentavote, kad taptumėte mažąja Lietuvos kultūros sostine?
– Senojoje žiemgalių žemėje įsikūręs Žeimelis, vadintas Žeimiu, rašytiniuose istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1500 metais. Mūsų miesteliui šiemet sukanka 525 metai – gražus jubiliejus. Pagalvojome, kad būtų šaunu tapti sostine ir kartu paminėti jubiliejų.
Žeimelis yra beveik pačiame seniau čia gyvenusių žiemgalių genties žemių centre. Taip pat jis yra dabartinės geografinės Lietuvos Žiemgalės žemumos centre. Minint jubiliejų norėjosi ne tik vietos bendruomenei pristatyti save, turtingą miestelio istoriją, bet ir atskleisti unikalaus istorinio regiono – Žiemgalos – ypatumą ir svarbą Lietuvos kultūriniame, moksliniame ir istoriniame kontekste. Tai ir buvo pagrindinis akcentas.
– Kovo 19 dieną laukia Žeimelio – mažosios Lietuvos kultūros sostinės atidarymo renginys. Ką parengėte svarbiam įvykiui?
– Atidarymo ceremonija prasidės Pakruojo krašto „Žiemgalos“ muziejuje. Ta proga muziejuje bus atidaryta paroda „Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1561–1795 m.“ (parengta Šiaulių „Aušros“ muziejaus kartu su partneriais – red. past.).
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Ernestas Vasiliauskas pristatys parodą ir savo knygą „Alkiškių, Šiaulių, Žeimelio evangelikų liuteronų parapijos ir archyvai“. Knygoje kaip tik yra rašoma apie mūsų liuteronų parapiją, bažnyčią, pateikiami archyviniai duomenys.
„Žeimelio“ muziejuje atidarysime ir dailininkės Lauros Marijos Šalkauskienės piešinių parodą „Su paukščiais mokausi vaikščioti“.
Vėliau pereisime į kitą erdvę – atidarymo ceremonija Didžiojoje karčemoje prasidės 17 valandą 30 minučių. Didžioji karčema priklauso Žeimelio žemės ūkio bendrovei, ji mums patvarkė erdves, kad galėtume organizuoti renginius, esame jiems dėkingi. Programoje dalyvaus Linkuvos kultūros centro vyrų ansamblis „Šiaurys“, Žeimelio pagrindinės mokyklos mokinė Rugilė Gasėnaitė ir mokytoja Daiva Gasėnienė, Klaipėdos muzikinio teatro solistė Vita Merkelytė.
Jubiliejinių metų ir mažosios Lietuvos kultūros sostinės atidarymo pradžią paženklins Žiemgalos, Žeimelio ir mažosios Lietuvos kultūros sostinės vėliavų iškilmingas iškėlimas Vienybės aikštėje.
19 valandą Didžiojoje karčemoje vyks „Thundertale“ grupės koncertas. Ši grupė pasirinkta tikslingai – per muziką, dainą ir šokį aktualizuos senąją žiemgalių genties dvasią. Renginys baigsis ugnies šou „Liepsnų valdovas“ Vienybės aikštėje.
– Kas numatyta visiems mažosios Lietuvos kultūros sostinės metams?
– Visus 2025 metus planuojame rengti konferencijas, parodas, profesionalių atlikėjų koncertus, organizuoti įvairias edukacijas, susitikimus, pokalbius su žymiais Žiemgalos krašto žmonėmis.
Svarų indėlį į Žiemgalos tyrinėjimus yra padariusi „Žiemgalos“ draugija. Šios draugijos prisistatymui ir jų nuveiktų darbų apžvalgoms bus skirta balandžio 26 dieną vyksianti konferencija.
Atidarysime A. J. Krištopaičio darbų parodą, skirtą jo 100-osioms gimimo metinėms. Koncertuos Žiemgalos bardai, o vakare vyks aktoriaus Vlado Bagdono autorinis koncertas.
Bus įsteigtas apdovanojimas „Krašto/Žiemgalos garbė“, jį įteiksime už nuopelnus Žiemgalos kraštui.
Kadangi dabar Žiemgala yra vienas iš Latvijos regionų, gegužės mėnesį, minint Europos kaimynų dieną, vyks Draugystės (kaimynų) savaitgalis, bus kviečiami į svečius mūsų kaimynai latviai. Vyks ir tradicinis regiono folkloro festivalis „Žiemgala“. Bus pristatomos žiemgalos regiono dainos, pasakojimai, šokiai. Pristatysime ir projektą „Žiemgališki simboliai šokyje“. Muziejuje atidarysime parodą „Gimties kodas“, tarmiškai eiles skaitys aktorė Nomeda Bėčiūtė.
Gegužės mėnesį vyks renginys „Pasakojimai po slyva“: žeimeliečiai pasakos savo įdomias istorijas. Renginį organizuos ir moderuos mokymų treneris, mokymų akademijos įkūrėjas Gintaras Ignatavičius.
Birželio mėnesį vyks senųjų archeologinių radinių, rastų Žiemgalos žemėse, paroda. Nemažai eksponatų turi pats „Žiemgalos“ muziejus Žeimelyje, o kitą ekspozicijos dalį papildysime eksponatais, kurie buvo rasti kasinėjant prieš kelerius metus. Šiuos eksponatus skolinsimės iš Lietuvos nacionalinio muziejaus.
Gretutinė šios parodos ekspozicija bus šiuolaikinė – menininkų kuriami taikomosios dailės, konceptualiosios juvelyrikos ir mažosios metalo plastikos kūriniai. Paroda vadinsis „Žiemgalos galia“. Šia paroda bus siekiama atskleisti, kokie ir kaip žmonės gyveno ir tebegyvena Žiemgalos žemėse. Vyks įvairios edukacijos, jas ves žinoma juvelyrė Kristina Dulevičiūtė iš Vilniaus.
Birželį švęsime Petrines – mūsų bažnyčioje vyksta atlaidai.
Liepos mėnesį numatytas Žiemgalos dailininkų ir šio regiono kalvių pleneras ir jų darbų paroda „Žiemgalių galia“. Kalvių sukurti darbai papuoš viešąsias miestelio erdves.
Rugsėjo 6 dieną vyks pagrindinė Žeimelio 525-ojo gimtadienio šventė su operos dainininkais, Šiaulių miesto simfoniniu orkestru, skambės kraštiečio kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno kūriniai. Vyks įvairios parodos, naktišokiai. Šventinės savaitės renginiai bus apvainikuoti jau tradicine Žeimelyje tapusia švente „Pražydo jurginai Žeimely“.
Rugsėjo ir spalio mėnesiais suplanuoti atviri bendruomenės pasakų ir pasakojimų apie Žeimelį ir žiemgaliečius vakarai, kalėdinių atvirukų su Žiemgalos simbolika kūrimas, senųjų krašto amatų mokymas.
Lapkritis – atminties mėnuo. Prisiminsime su Žeimelio kraštu susijusius garsius žmones, vyks paroda ir paskaitos. Choras atliks kompozitoriaus grafo Dytricho E. fon Grotuso kūrinį.
Gruodžio mėnesį vyks baigiamasis renginys „Šiaurinės žvaigždės įžiebimas“. Simbolis – žvaigždė – turės išliekamąją vertę ir bus skirtas įamžinti Žeimelio bendruomenės dalyvavimą mažųjų Lietuvos kultūros sostinių programoje. Koncertuos Žiemgalos krašto jaunieji atlikėjai ir Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokiniai.
Miestelio išskirtinumas
– Minėjote naują erdvę Žeimelyje – Didžiąją karčemą, kokios veiklos joje numatytos, kokia jos istorija?
– Žeimelio Didžiojoje karčemoje nuo kovo 14 dienos iki gegužės 25 dienos veikia iš žeimeliečių surinktų tekstilės darbų paroda: matomi senieji žiemgalių raštai ir simboliai. Du mėnesius bus eksponuojamos lovatiesės (kapos) ir siuvinėtos gražios pagalvėlės.
Manome, kad šiemet įvairiai įveiklinsime karčemą. Žinome, kad tai yra seniausias mūsų miestelio pastatas. Datos niekas nemini, galbūt pastatas buvo statomas su Geručių dvaru. Pastate ir karčema buvo, sovietiniais laikais – net malūnas, tokia įvairi istorija mūsų Didžiosios karčemos. Patalpos gražios, didelės, manome, kad puikiai visi galėsime jose sutilpti.
– Žeimelis šiemet, ko gero, sulauks daugiau lankytojų nei įprasta?
– Toks ir yra mūsų tikslas – kuo daugiau sutraukti į mūsų miestelį lankytojų. Juk mes taip nuošalyje esame! Ir rajono nuošalyje, ir Lietuvos nuošalyje. Ir vis žmonės mums sako: jūs labai toli, jūs labai toli! Todėl norime parodyti miestelio išskirtinumą, kuris skatintų mūsų žinomumą ir turistų dažniau ir daugiau atvažiuotų.
Tuo labiau, kad miestelyje turime ir kavinių, kuriose galima skaniai pavalgyti, turime viešbutuką, kuriame galima pernakvoti. Ir labai džiugu, kad prie pat yra Latvija: iš mūsų galima važiuoti į tą pačią Žiemgalą – mes ją pradedame, jie užbaigia.
– Kaip manote, latviai irgi atras mažąją Lietuvos kultūros sostinę?
– Taip, latviai, tikiu, labiausiai ir atras. Latviai pas mus ir taip nuolatiniai lankytojai. Mūsų kaimynai nuo Rundalės, nuo Bauskės tikrai mus lankys, dalyvaus mūsų renginiuose. Mūsų muziejus labai puikiai draugauja su Bauskės muziejumi – ir mūsų draugai atvažiuos, ir turbūt žiemgalių konferencijoje dalyvaus.
– Atvykusiems pirmą kartą į Žeimelį, ką svarbiausia pamatyti ir aplankyti?
– Galime pasidžiaugti, kad „Žiemgalos“ muziejuje turime daug naujų, gražių ekspozicijų. Atidarytoje Didžiojoje karčemoje veikia labai graži krašto tekstilės paroda, turime ir senosios technikos muziejų – vyrams ten be galo įdomu nagrinėti eksponatus. Tai – pagrindiniai objektai, kurie parodo mūsų gyvenimą, mūsų istoriją.
Žeimelio senamiesčio pastatų fasadus papuošėme, pasitelkdami senąsias Žeimelio archyvines nuotraukas. Šios nuotraukos žiūrovą nukelia į miestelio XX amžiaus pradžią.
Kalbėjome su Pakruojo gidais, jie yra parengę programą, organizuos kelionę po miestelį, po regioną, bus paskelbta, kas norės, galės prisijungti. Su pasakojimais, su įvairiomis istorijomis – irgi turėtų būti labai įdomu. Žinote, mūsų kraštas turtingas, daug iškilių asmenybių, tad galima labai įdomiai papasakoti.
– Tad kuo ypatingas Žeimelio kraštas?
– Vardinsiu pavardes, kurios yra ne lietuviškos, ne latviškos, o vokiškos. Pirmiausia – kunigas G. F. Stenderis (1714–1796), kunigavęs pas mus XVIII amžiuje. G. F. Stenderis, kunigaudamas mūsų liuteronų bažnyčioje, parašė pirmą latvių gramatiką. Buvo puikus visuomenininkas, labai aktyvus latvių draugijos žmogus. Latviai šį žmogų labai garbina.
Be abejo, T. Grotusas (1785–1822) – mokslininkas, labai gerai žinomas mokslo pasaulyje.
Nors ir nelietuviškomis pavardėmis, šie žmonės yra įnešę didelį indėlį į mūsų regiono gyvenimą.
Kalbant jau apie šiuos laikus, kompozitorius J. Juzeliūnas (1916–2001). Mokytojas, kraštotyrininkas J. Šliavas (1930–1979), jis ir įkūrė muziejų, aprašė mūsų regioną.
Minint šiuolaikinius žmones – kad ir skulptorius Kęstutis Balčiūnas, jo sukurta T. Grotuso skulptūra stovi Žeimelyje.
Dabar atsiranda jaunų mokslininkų, kurie savo darbais garsina mūsų kraštą, turime šio krašto tautodailininkų – yra daug žmonių, kuriais didžiuojamės.
– Kaip įamžintas iškilių asmenybių atminimas?
– T. Grotusui muziejuje įrengta laboratorija, 2022 metais miestelio centre pastatyta skulptūra. Kunigui G. F. Stenderiui įrengėme specialų kambarį senosios technikos muziejuje. O J. Juzeliūnui, J. Šliavui esame paskyrę kampelį muziejuje.
Šventės proga padarėme stendą, jame įamžinome žmones, kurie garsino ir prisideda prie mūsų Žeimelio garsinimo – visi atėję galės paskaityti, susipažinti.
– Atvažiavęs į Žeimelį iš karto pamatai – miestelis turi savo veidą. Kuo ypatinga Žeimelio architektūra?
– Minėjau karčemas – Didžioji ir Mažoji (joje įsikūręs muziejus „Žiemgala“ – red. past.). Žeimelis visais laikais buvo pasienio miestelis, ūkininkai važinėdavo į Latviją, Ryga jau tada buvo svarbus uostas. Tai, ko gero, ir lėmė, kad buvo pastatyta ne viena karčema.
Toliau – žydų istorija. XX amžiaus pradžioje beveik pusė gyventojų buvo žydai, jų įtaka didelė. Dar gyveno rusų sentikių, irgi įnešė savo dalį kultūros į mūsų miestelį. Liuteronų bažnyčia pas mus turbūt pirmoji Lietuvoje buvo pastatyta, o katalikų vėliau. Ta įvairovė ir formavo mūsų miestelio veidą.
– Įvairios konfesijos, tautybės sugyveno draugiškai?
– Taip. Sakykime, sentikiai neturėjo savo bažnyčios, bet turėjo savo maldos namus. Žydai turėjo labai didelę sinagogą, kaip rašoma, su didele biblioteka, pas mus rabinavo žinomas rabinas Kukas, jo raštai dabar nagrinėjami Izraelyje.
Žydai turėjo daug įvairių dirbtuvėlių, bankų, mokyklų, visa tai irgi prisidėjo prie mūsų miestelio.
– Kokia dabartinė Žeimelio bendruomenė?
– Dabar gal liūdniau – nelieka jaunimo. Atidarymo šventėje persipins dabartis ir ateitis, kreipsimės į jaunimą: jūs turite išlaikyti miestelį. Dabar jaunimas išvažiuoja.
Tokiam miesteliui, kad išliktų, reikia kažkokios fix idėjos. Jei atsiras jaunimo ir su fix idėja – gal tikrai miestelį bus galima pakelti.
– O kokių tautybių žmonės dabar gyvena Žeimelyje?
– Turbūt visi sakytų, kad mes – lietuviai. Latvių bendruomenės atstovų labai mažai likę, sentikių išvis mažai, žydų nelikę.
Asimiliacija padarė savo. Nors, kai dabar buvo surašymas, iš mūsų regiono buvo keletas žmonių, laikančių save žiemgaliais.
– Ar atvažiuoja naujų gyventojų?
– Mažai, tikrai mažai. Nežinau kodėl, nes aplinkiniuose kaimuose, kiek žinau, perka tuos namelius, gal jie ten pigesni yra. Nors mūsų Žeimelio viena pusė labai dėkinga, turime ir dujas, ir kanalizaciją, ir vandentiekį, infrastruktūra yra. Bet kažkodėl sudėtinga, nors, atrodytų, Lietuva ne tokia jau didelė.
Bet visgi pagrindinis mūsų lankytojas yra iš Latvijos. Kadangi čia daug gyvenę latvių, turime ir latvių kapelius, kaip mes vadiname, dar važiuoja kapų tvarkyti, lankyti. Ir labai daug atvažiuoja ekskursijų – iš Rygos, Jelgavos, o iš Vilniaus ekskursijos dar neturėjome.
– Kokių gražiausių atsiliepimų išgirstate iš atvykstančių?
– Kai gyvename miestelyje, turbūt nebepamatome centro gražumo, nes visiems atrodo – senas. O atvažiavusius nudžiugina, nustebina mūsų aikštė, ji yra netradicinė, ne keturkampė. Raudonų plytų namai, karčemos. Sako, kaip pas jus gražu, centre pasodintas ąžuolas. Mes, gyventojai, nebepastebime, nebeįvertiname, bet atvykusiųjų akis parodo, kad turime išskirtinumą.
