Naujausios
Senolis Rapolas, pakirdęs ryte, pirmiausia prieina prie lango. Tfiu! Kiemas pilnas sniego! Visą savaitę švietė saulė. Buvo dvylika – keturiolika laipsnių šilumos. Snieguolių žiedai jau baltavo po alyvų krūmu. Krūmai su lapų pumpurais. Net gandrų pora aplink namus jau ratus suko. O smulkesni paukščiukai nesiliauja čirpavę. Dangus klegėjo nuo grįžtančių gervių virtinių. Rytais kaip vasarą rėkaudavo, nusileidusios prie upės. Ir še, kad nori – vėl žiema!
„Maivosi gamta. Meluoja nemirksėdama. Še žmogau, – pasidžiauk kelias dienas pavasariu, o aš vėl ištaisysiu žiemą“, – bamba nusiminęs Rapolas.
Žengia prie savo dėžutės su kokia dešimt skyriukų. Kiekviename skyriuke – vis kitos tabletės. Tos nuo kraujo spaudimo, tos nuo cholesterolio, tos kraujagysles plečiančios, tos skysčius varančios, tos kepenų veiklą gerinančios. Rapolas žino kurias tabletes gerti rytą, kurias per pietus, kurias vakare einant miegoti.
Visos tos tabletės – nei šio, nei to. Rapolas nejaučia realaus jų poveikio. Valgo tik todėl, kad daktaras išrašė ir liepė jo rekomendacijų laikytis. Daktarai dabar – deficitas. Reikia jų klausyti. Jei neklausysi – negydys.
Reikalingiausiomis senolis laiko tabletes nuo skausmo. Nes jaučia jų poveikį. Kai suskausta nugarą, kai susuka sprandą ar sugelia sąnarius, praryja kokią tabletikę. Valanda kita – ir skausmas praeina.
Rapolas žino: ne liga praeina, tik skausmas. Ir tas skausmas iš tikrųjų nepraeina, jeigu jau įsimetė į kokią kūno vietą. Tik jo kurį laiką nejauti. Tabletė apgauna smegenis.
Dauguma vaistų veikia būtent taip – gydo ligos simptomus, bet ne ligą. Gal dėl to daktaro pagalba pacientui dabar vadinama ne gydymu, o paslauga. Kitaip tariant vaistų išrašymu.
„Visas gyvenimas – viena didžiulė apgaulė, – filosofuoja Rapolas. – nereikia nė apryliaus. Kasdien esame apgaunami po kelis kartus. Meluoja net gamta. Išsijuosę meluoja politikai. Meluoja valdžia, meluoja valdininkai, meluoja darbdaviai darbuotojams, meluoja prekybininkai, vaistininkai, daktarai. Net mokytojai ir kunigai meluoja. Tik kartais mes tų melagysčių nejaučiame. Lyg būtume išgėrę vaistų nuo skausmo.“
Nejausti. Magiškas žodis. Nejausti skausmo. Nejausti gėdos dėl padaryto blogio ar netesėto pažado. Nejausti užuojautos ir gailesčio silpnesniam, nes pats kaltas, kad toks ištižęs. Nusisukti nuo skriaudžiamo, engiamo, žudomo. Ir džiaugtis, kad žudomas ne tu. Kad ne tavo, o kaimyno daržinė dega. Paskui apsimesti geradariu, nunešti kokį seną, nudėvėtą drabužį, nereikalingą puodą, šaukštą ar lėkštę. Pasijusti geru ir jaustis laimingu savajame melo burbule.
Kol viskas tame burbule neapsivers aukštyn kojomis. Kaip apsivertė santykiai tarp Amerikos ir Ukrainos. Amerika davė su į jos teritoriją įsiveržusiu priešu kariaujančiai Ukrainai ginklų. Trejus metus tai vadino parama. Pasikeitė Prezidentas. Pasikeitė ir paramos pavadinimas. Virto paskola ir dar su labai didelėmis palūkanomis.
Žudynių, mirties ir griūties skolas mokame mes visi. Nors nebombarduojami mūsų miestai, mirtis neskina mūsų vaikų. Mokame nepritekliais alsuojančiu savo gyvenimu, baime dėl savo, vaikų ir anūkų ateities.
Trijų vaikų mama Jolanta sugrįžo iš prekybos centro nešina plastikiniu to paties prekybos centro maišeliu. Artipilnis maišelis – 50 eurų. Moteris dėlioja produktus ir skaičiuoja, kiek dienų to valgio užteks. Trys pametinukai tuoj pat čiumpa po jogurto dėžutę. Keli šaukštai – ir dėžutė tuščia. Mažyliai čiumpa po antrą. Mat dėžutės turinys sumažėjo keliasdešimčia gramų. O kaina pakilo dvidešimčia centų. Vien jogurtams – daugiau kaip aštuoni eurai! O kur pienas, grietinė, sviestas, gabalėlis mėsos, šviežios žuvies kąsnis – trys šimtai gramų už keturis eurus. Kur vaisiai, varškė, miltai, košės ir daugybė kitų produktų, kad visavertiškai maitintumei vaikus?!
Prekybininkai ir gamybininkai nė neslepia, kad ieško būdų, kaip apgauti pirkėją. Mažina pakuočių turinį, nes nenori drastiškai kelti kainos. Bet kainą vis tiek kelia. Aiškina, jog neapgaudinėjant žlugtų verslas. Esą brangsta elektra, šiluma, žaliavos, brangsta jų atgabenimas, brangsta gamybos procesas, nes reikia kelti darbuotojams algas, mokėti dvidentus akcininkams. Verslininkai nelinkę bent dalį brangymečio išlaidų užsikrauti sau. Už viską privalo sumokėti galutinis vartotojas.
Daugiau mokėdamas už prekę tas vartotojas sumoka ir daugiau PVM valstybei. Gal dėl to „valstybininkai“ kartais apsimeta nepastebintys lyg ant mielių augančių maisto kainų, nors jau sukūrė Maisto tarybą, kuri privalėtų pažaboti bent jau būtiniausių produktų kainas? O gal jiems tai mažmožis, nes piniginės – pilnesnės už eilinių nuo algos iki algos gyvenančių tautiečių pinigines?
Tuo tarpu vos tūkstantį eurų uždirbančiai Jolantai dešimčia eurų pabrangęs būtiniausių produktų krepšelis – ne mažmožis. Nes ji ir ne ką daugiau uždirbantis vyras turi mokėti būsto paskolą, komunalinius mokesčius, išmaitinti tris vaikus, juos aprengti, kad neišsiskirtų iš bendraamžių, mokėti už jų darželį, patys tėvai dar ką nors į burną įsidėti, padoriai atrodyti, nes viršininkas pasakė netoleruosiantis aprangos iš „lapatyno“.
Vis dažniau vakarais Jolantą aplanko nerimas. Veide jau kuris laikas apsigyveno liūdesys. Viršininkas nenori kelti atlyginimo, nors pagal įstatymą priklauso. Ragina rašyti prašymą dirbti ne visu etatu. Tiksliau apsimesti, jog ne visu etatu, kad iš keblios situacijos išgelbėtų darbdavį. Moteris nežino ką daryti. Nesutiks – užrūstins darbdavį, gali visai iš darbo atleisti. Kartais jau nė neužmiega be raminamųjų.
O gyventi sutvertas žmogus vis tiek turi gyventi ir kažkaip išgyventi. Socialiniuose tinkluose laikas nuo laiko pasirodo vienišų motinų, o kartais ir jaunų socialiai pažeidžiamų šeimų pagalbos šauksmas. „Iki pašalpos dar liko kelios dienos. O šaldytuvas – visiškai tuščias. Kūdikiui mišinuko turiu tik vienai dienai. Gal galite padėti maistu? Paskolinti pinigų mišinukui. Kai gausiu pašalpą, atiduosiu.“
Neretai vaikus auginančios motinos socialiniuose tinkluose prašo padovanoti vaikų išaugtų drabužėlių, vežimėlių ar kokių kitų vaikų auginimui reikalingų daiktų.
Nors sakome, kad niekuomet taip gerai negyvenome kaip dabar.
Bet kodėl tuomet, kai gyvenome blogiau, buvome ramesni, saugesni„ karu nebauginami?
Ir kame tas šiandieninio gyvenimo gerumas? Kad meluotojai prigamina vis daugiau melo ir daugėja to melo vartotojų?