Naujausios
Akimirkos iš praeities
„Esu aktyvus žmogus visą laiką, nuo lopšio“, – sako A. Špokas. O kūdikystės lopšys 1943 metais pradėjo suptis Šiaulių rajone, Aušraičių kaime. Albertas buvo trečias vaikas šeimoje, po jo gimė dar keturi.
Iki okupacijos tėvai gyveno Ignacavos kaime – dvare gimė du A. Špoko broliai. Dvaras buvo pirktas, bet dar nepilnai išmokėtas: „Bet paskui atėmė, išginė, sudegino. Dabar toje vietoje, kur buvo didžiulis parkas, tvenkinys, gal koks vienas medis likęs.“
Namų netekusi šeima persikėlė į Aušraičius – į senelių sodybą.
„Aplink miškai, didžiuliai ąžuolai. Turėjome tvenkinį, lieptas buvo, ant kranto – kalvė. Aštuoni didžiuliai, galingi uosiai, vienas šalia kito“, – numylėto kaimo paveikslą žodžiais piešia A. Špokas.
Ryškiausi vaikystės prisiminimai – iš pokario. A. Špokas, tuomet nedidelis berniukas, prisimena į namus ateidavusius partizanus.
„Man įdomu būdavo pamatyti ginklus, klausytis, ką jie kalba. Atsimenu, sėdi jaunuolis partizanas, šautuvą po ranka pasidėjęs, kad iškart galėtų pasiimti. Mama iškepė kiaušinienės su svogūnais, lašinukais, keptuvė buvo juoda, didelė, visame kambaryje pasklido kiaušinienės kvapas. Ne visi suėjo valgyti, vieni lauke užėmė postus. Ir taip buvo ne kartą. Atsimenu, vieną vakarą tik išėjo partizanai, tuoj praėjo duris spardyti stribai, šaukti: „Įleisk, kur banditus slepi!“ Tėvas sako: „Ne, aš nieko nežinau!“ Stribai neturėjo įrodymų, tik įtarė.“
Dar A. Špokas prisimena, kaip partizanai ilsėdavosi po žygio pamiškyje iškastoje slėptuvėje – mama ar tėvas uždėdavo šiaudų kūgį, kad nesimatytų.
Į Šiaulius šeima persikraustė 1946 metais, čia stovėjo senelių Špokų namas. Dabar šioje vietoje įsikūrusi „Aronija“. Špokų adresas tuomet buvo R. Čarno gatvė 8. Kurį laiką, sako A. Špokas, šeima gyveno ir kaime, ir Šiauliuose.
„Kai pradėjo steigti kolūkius, norėjome, kad atrodytų, jog mūsų kaip ir nėra, esame, bet kaip ir ne. Išsisukome, neišvežė, gimines išvežė, mamos visa giminė išvažiavo. Išvežė ne dėl to, kad būtų turtingi. Juozas Laumakis, mamos brolis, išėjęs į partizanus, žuvo. Neilgai tebuvo, gal mėnesį, užėjo ant pasalos. Išvežė pusbrolius, mamos seserų vaikus, močiutę.“ Po daug metų A. Špokas vyko į Buriatiją pargabenti artimųjų palaikų iš amžinojo įšalo žemės.
Šiauliuose A. Špokas pradėjo lankyti 3-iąją septynmetę mokyklą R. Čarno gatvėje. Vėliau eksternu baigė 5-ąją vidurinę mokyklą. Nesustojo – mokslus tęsė visą gyvenimą.
„Du kartus baigiau aukštąjį. Pirmą kartą – Šiaulių pedagoginiame pradinių mokymą ir metodiką, paskui baigiau Šiaulių universitete socialinę pedagogiką ir psichologiją. Dar baigiau Panevėžio pedagoginę mokyklą, katechetu“, – išvardija jau vėlesnes studijas.
Pasakojimu vėl grįžtame į pokario Šiaulius. A. Špoko atmintyje tebegyvos liūdnos Šiaulių gatvės, skurdas, alkis.
„Basi vaikščiojom. Mama dirbo duonos parduotuvėje. Slankiodavau aplink, kvepia, duonos kvapas... Gaudavom pagal talonus ketvirtainišką duoną, lipni kaip košė, iš sėlenų kepdavo, dar kažko pridėdavo. Tėvas dirbo finansų inspektoriumi, atsimenu, kaip mokėsi žinių patikrinimui Stalino biografiją ir VKP (b) – bolševikų partijos istoriją. Jeigu norėdavo ką iš darbo išgrūsti, suruošdavo tokį egzaminą. Nori, praleis tave, nori, nepraleis. Tada jį išginė, kaimuose dirbdavo, paruošas ruošdavo.“
Aušraičių kaime likusią sodybą vėliau nugriovė kolūkis.
Neseniai A. Špokas su vaikaičiu buvo nuvažiavęs vėl pabūti ten, kur suposi jo lopšys.
Pasidžiaugia: „Mes buvome keturi sūnūs ir trys seserys, o dabar sūnus Rimtautas turi keturis sūnus, dukra Birutė – tris dukras.“ Ir išvardija vaikaičių vardus: Skirtautas, Tautvilas, Skomantas, Vykintas, Austėja, Beatričė, Agota.
Išsaugotas savanorių atminimas
„Man labai reikia teisybės – kaip oro“, – patikina A. Špokas.
Pirmą kartą karceryje Šiauliuose jis pabuvojo 1965 metų sausį – už agitaciją prieš komjaunimą. Tuomet dirbo Dviračių gamykloje.
„Tuoj atsirado, kas įskundė, atvažiavo KGB, čiupo mane už rankų. Vedė demonstratyviai, kad visi matytų, koks tarybų valdžios priešas. Nuvežė, kur milicija yra, į kiemo pusę, laiptais nugrūdo į apačią, iš karto į karcerį. Karceris – nei langų, nei elektros, nieko nėra. Nuvedė į kabinetą, pradėjo tardyti. Stalas užklotas raudona nukarusia staltiese. Kai pasodina tiesiai prieš tardytoją, nukreipia lempą, ji šviečia visą laiką į akis. Klausimus uždavinėja dviese – nėra kada apgalvoti atsakymų, kyla sumaištis. Atsilaikiau tą kartą – nė žodelio jie iš manęs neišgirdo. Sakė: „Ne tokius sutvarkėme...“
Pasipriešinimu A. Špokas sako pradėjęs užsiimti pats vienas. Eidavo į Šiaulių senąsias kapines, tvarkydavo savanorių paminklus. Prisimena: viskas buvo labai apleista, dalis paminklų sunaikinti, užrašus buvo sunku išmatyti. A. Špokas atkūrė raides, sudarė pavardžių sąrašą.
„1976 metais ir kitus savanorių paminklus sudaužė. Galvoju, aš dar Šiauliuose esu, o jei jau aš esu, tų kapų neapleisiu. Ten, šalia savanorių, ir Juozo Kumpio paminklas, iš karto kairėje pusėje guli mano dėdė Apolinaras Špokas, klierikas, Šiaulių miesto pavasarininkų vadovas. Supratau, kad istorija yra brangus dalykas, jei tauta nežino savo istorijos, neaišku, kas tokia ji yra.“
Patvoryje rado numestą paminklo, skirto 1919 metų Tėvynės ir Laisvės gynėjams, dalį, grąžino į vietą – iki šiol stovi.
Sunaikintus paminklus A. Špokas atliedavo. Į pagalbą prikalbinęs brolį Igną, vieną paminklą parsivežė į savo daugiabučio namo rūsį.
„Sumaišiau skiedinį, košę, paminklą ištepiau vašku, plastilinu. Panardinau į košę, kad pasidarytų forma, bet padariau klaidą. Kai sukietėjo, negaliu išimti. Formą turėjau sudaužyti, paskui jau dariau iš dalių, tada jau buvo galima išimti.“
Visiškai naujai A. Špokas atliejo 5–6 paminklus, daug restauravo, atkūrė trūkstamas dalis.
Visų Šventųjų dieną ar Vasario 16-ąją, kai į kapines ateidavo žmonių, A. Špokas sakydavo kalbas: „Sakydavau, kad Vasario 16-oji – tai pati didžiausia šventė, nes mūsų tauta buvo persekiojama, žudoma, naikinama kalba, kultūra, istorija. Kartą buvau su sūnumi Rimtautu, KGB apsupo ir norėjo suimti, nubėgome į ežero pusę, sulindome į meldus – prabėgo pro šalį, nepamatė.“
Senosios kapinės A. Špoką suvedė su disidentais – buvusiais partizanais Jadvyga ir Jonu Petkevičiais.
„J. Petkevičius iš prigimties buvo inteligentiškas, subtilus. Su juo bendraudamas žiūrėjau, ką galėčiau perimti. Kiek jis konclagerių praėjo, jį vis mėtydavo, nes kur tik būdavo, šalia jo žmonės burdavosi. J. Petkevičius man išliko autoritetas – dvasingumo, pasiaukojimo. Su J. Petkevičiumi jau dirbome organizuotai, tardavomės. Stengėmės nieko nelaikyti tokio, kas per tardymus užkliūtų. Jeigu nesilaikysi konspiracijos, per tave kiti įklius.“
A. Špokas parodo 1988 metų vasario ir kovo mėnesių laikraščius „Raudonoji vėliava“, kuriuose smerkiama jo ir bendraminčių veikla. Nors jau buvo Sąjūdžio išvakarės.
Dauginti ir platinti
Pirmąją Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką (LKB kroniką) 1972 metais A. Špokas gavo iš Kęstučio Stulgio.
„Jo tėvas Mykolas Stulgys dirbo 1-ojoje vidurinėje, dabar Juliaus Janonio gimnazija, lietuvių kalbos mokytoju, jis savo sūnų Kęstutį buvo išauklėjęs ta dvasia. Gavau patį pirmą numerį. Ir iš karto supratau, kad reikia padauginti.“
„Kroniką“ A. Špokas pradėjo dauginti daugiabutyje – mašinėle iškart penkiais egzemplioriais. Netrukus suprato: ilgai nepadaugins, visas namas skamba, kaimynai tuoj praneš.
Prie tvenkinio Kurtuvėnuose buvo apleista girininkijos sodyba, per pažįstamus šiaulietis gavo sutikimą ir raktus: sakydavo, kad ateina pamiegoti.
„Daugiau penkių egzempliorių spausdinti vienu metu negali – bus neberyšku. Būtų geriau trys, kokybiška, nereiktų taip stipriai duoti, kad permuštum lapus. O, kaip dabar būtų galima lengvai dauginti! Bet žinojau, kad dirbu labai svarbų darbą.“
Daugindavo „Kroniką“, „Aušrą“, „Dievas ir Tėvynė“. Ne tik daugindavo, bet ir platindavo. Veždavo į Bazilionus kunigui Feliksui Baliūnui, kitiems patikimiems žmonėms. Spausdinimo mašinėlę davė ir Vincui Danieliui – jis irgi daugino „Kroniką“.
„Kronikos“ patekdavo ir į užsienį – per turistus. A. Špokas sako, kad ne daug tokių drąsių žmonių būdavo, bet pasitaikydavo.
„Stengdavomės žinoti kuo mažiau, per daug žinosi, per daug kalbėsi, įklampinsi kitus. Kad tu pakliūsi, smulkmena, bet savo liežuvio nesuvaldymu Lietuvai pakenksi. Kitų vengdavau, neidavau į pažintis. Juk reikia dauginti pogrindžio spaudą, reikia platinti.“
Šiauliuose A. Špokas bendravo su Vytautu Slapšinsku, J. Petkevičiumi, J. Petkevičiene, Justu Gimbutu, Mečislovu Jurevičiumi ir kitais. Albume išliko ir daug žinomų Lietuvos disidentų nuotraukų, tarp jų – Alfonsas Svarinskas, Nijolė Sadūnaitė, Regina Teresiūtė, Julius Sasnauskas.
„Mane išgrūdo“
„KGB sekimo nebuvo galima nejausti, tuoj draugus tardo. Pradėjo nuolat tardyti ir mane“, – sako A. Špokas. Kartą tardė ir žmoną, bet ji pasakė nieko nežinanti – klauskite vyro.
Pasipylė ir pasekmės.
Dvejus metus A. Špokas dirbo Pabalių 2-ojoje aštuonmetėje mokykloje. Mokiniams kalbėdavo ir apie Molotovo-Ribentropo paktą – tais laikais tai buvo nusikaltimas. Mokyklos direktorė parašė skundą, KGB kreipėsi į Švietimo skyrių. Atėję KGB darbuotojai A. Špokui pasakė, kad atimama teisė dirbti, nes skiepija nacionalistines pažiūras. Buvo 1978-ieji.
Atsimena: kai „išgrūdo“ iš mokyklos, nė kiek nenusiminė, žinojo, yra pogrindis, bus ką veikti, yra darbo. Ir taip be darbo neliko – įsidarbino tuometinėje Radijo relinėje stotyje.
„Dar giedojau Šv. Jurgio bažnyčios chore, bet mane KGB ir iš choro išgrūdo. Vargonininkui pasakė, kad chore negali būti tarybų valdžios priešas. Vargonininkas mane pasivedė į bažnyčios bokštą ir sakė daugiau nebesilankyti, nes gavo įspėjimą, kad bažnyčia turės problemų, kad mane dangsto. O iš manęs choras gaudavo „Kroniką“ ir „Aušrą“.
„Išgrūdo“ A. Špoką ir iš dabartinės Šiaulių katedros, ir „Varsos“ chorų.
„Nė kiek nenusimindavau, nes aš buvau reikalingas Lietuvai. Jei nebūčiau buvęs reikalingas Lietuvai, mane kiekvienas galėtų pastumti, o dabar – niekas. Nes jei mane pastums, Lietuvą pastums. Taip susitapatinau.“
Lietuvai atgimus, A. Špokas daug metų dainavo partizanų chore „Vidurnaktį nežuvę“. „Partizanai, Lietuvos partizanai“, – ir dabar paniūniuoja.
„Turiu netoli 200 dainų susirašęs. Paskutiniu laiku mažai dainuoju, bet einu dainuodamas“, – nusišypso.
Per Šiaulius – su trispalve
„Visada tikėjau, kad Lietuva atgaus Nepriklausomybę, tik galvojau, kad vėliau. Eidavome į mitingus, bet jautėme, kad Maskva taip mūsų nepaleis, kad laiko klausimas, kada pradės „pakuoti“, kada vėl reikės į Sibirą važiuoti. Kas galėjo sovietų imperiją sugriauti!“
A. Špokas prisimena J. Petkevičiaus skambutį 1988 metų vasarą: „Ateik.“
„Išėjome į kiemą, kambaryje negalima kalbėti. Sako, reikia per Šiaulius pernešti trispalvę vėliavą. Pasitarėme, kad geriausia tu gali padaryti, – J. Petkevičiaus žodžius cituoja A. Špokas. – J. Petkevičienė važiavo į Jelgavą medžiagų, nes Lietuvoje buvo išimtos vėliavos spalvos, kad nepasiūtumei.“
A. Špokas 1988 metų rugpjūčio 23 dieną su vėliava pajudėjo nuo „Šiaulių“ viešbučio.
„J. Petkevičius per tremtinius, partizanus buvo suorganizavęs žmonių. Pradėjau eiti palengva vėliavą iškėlęs per Vilniaus gatvę iki Sukilėlių kalniuko. Ten pasakiau kalbą, nepraleidau progos. Nuėjome Vytauto gatve į Šv. Jurgio bažnyčią, kunigas buvo Kazimieras Gražulis. Pasakė kalbą apie partizanus, išdalino lapukus su himno žodžiais, kad visi galėtų giedoti. Su manimi atėjo keli šimtai žmonių. Kai pradėjome giedoti himną, žmonės pradėjo verkti. Buvo sunku sulaikyti ašaras.“
Per Šiaulius pernešta vėliava dabar saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
A. Špokas ir toliau aktyviai dalyvavo įvykiuose.
1991 metų sausį davė kario priesaiką Aukščiausiojoje Taryboje, yra apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Šešiolika metų buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Šiaulių apskrities valdybos pirmininkas.
Aktyvaus žmogaus biografijoje – gausu darbų, pareigų, apdovanojimų. Nuo Atgimimo laikų A. Špokas rūpinosi partizanų palaikų perlaidojimu, dalyvavo bunkerių atstatymuose, kryžių, paminklų šventinimuose, sukakčių minėjimuose, tremtinių, politinių kalinių susitikimuose, rinko žinias apie Prisikėlimo apygardą – įsijungė į Laisvės kovos Sąjūdžio Prisikėlimo partizanų apygardos veiklą.
Pastarųjų 20 metų įvykius A. Špokas fiksuoja dienoraščiuose. Sovietmečiu rašytus tekstus teko sunaikinti, kad neįkliūtų per kratas.
„Nieko nebijau“
– Ar skaitėte savo KGB bylą?
– Gavau atsakymą, kad „jūsų byla neišsaugota“.
Atsimenu, kaip R. Ozolas paskambino į Šiaulius J. Petkevičiui, kitiems – važiavome vakare budėti prie KGB rūmų Vilniuje, neleisti išvežti bylų. Jadvyga Petkevičienė, sūnų Rimtautą pasiėmiau, mūsų buvo gal dešimt, ne daugiau. Paskui žiūrim, atsidarė vartai ir išvažiavo ar dvi, ar trys mašinos „Ural“ – pagrindiniai archyvai yra Maskvoje.
KGB niekada neišnyks, pasaulinė organizacija, nėra žemėje tokio kampo, kur jos nebūtų – taip man sakydavo per tardymus.
– Ar dar tebėra pogrindžio metų jūsų bendraminčių?
– Praktiškai nebėra bendraminčių, nebėra su kuo prisiminti... Naktį kryžius darydavome miškuose, nešdavome į Kryžių kalną. Ieškodavome nuvirtusių medžių, kad neprisikabintų, kad nupjovėme. Brisdami per pusnis atnešdavome kryžių į Kryžių kalną, šv. Mišias aukodavo F. Baliūnas. Juodas dangus, žvaigždės blykčioja, mes giedame „Marija, Marija“...
Lietuva pasidarė kaip Kryžių kalnas. Anksčiau ateidavai į Kryžių kalną, tokia aura, žinai, kad kančia šalia, jauti ją. Dabar į Kryžių kalną kaip į turgų nuvažiuoji. Taip ir su Lietuva – nevertina dvasingumo, nebrangina jo, galvoja, kad viskas savaime. Ne, visą laiką turi galvoti apie savo sielą, turi suprasti, kas tu esi, ar turi tikslą, ar tik turtas, daiktai, banko sąskaitos, pažintys rūpi. Ar dar yra amžinų ir brangių dalykų, kurių niekas nepanaikins? Ir tu nepanaikink, saugok, kiek gali.
Brangiausi dalykai – gimtoji žemė, ant jos esi, ant jos laimingas vaikštai, bus laikas, kai negalėsi vaikščioti. Labai Šiaulius myliu, jei vieną dieną išvažiuoju, man jau negerai.
Dabar persiorientuoju į gamtą taip, kad susitapatinu sieloje, matau Lietuvą – dangus, medžiai ir aš kartais su jumis. Medis stovi ir aš atsistoju šalia, mes dviese stovime. Ir aš tada nebijau mirties – nieko nebijau. Išdavystės, ir tos nebijau.
Savo namuose, savo žemėje – niekam neskolingas.
