Naujausios
Praėjo 81 metai nuo Pirčiupių kaimo tragedijos. 1944 metų birželio 3 -iąją nacių okupantai gyvus sudegino 119 kaimo žmonių: 69 vaikus, 29 moteris ir 21 vyrą. Šeimininkavo jų namuose. Išgrobė visą turtą. Padegė 26 sodybas.
Vokiečių kariai tai darė pulko vado Valterio Titelio įsakymu. Keršijo už tai, kad raudonieji partizanai kelyje Eišiškės – Vilnius užpuolė vokiečių kariuomenės vilkstinę ir nukovė šešis vokiečių kareivius.
Nacių okupantai taip vykdė „teisingumą“. Už priešo armijos ar partizanų išpuolius žiauriausiais būdais naikindavo taikius, niekuo dėtus gyventojus.
Kad kareiviams nesudrebėtų ranka padegant sodybą su gyvais žmonėmis, mokė juos nekęsti visko, kas nevokiška: šlykštu yra svetimi žmonės, svetima kalba, svetimi papročiai. Netgi vaikai ir paukščiai, kurie čiulba ne taip kaip Vokietijoje.
Baisius anų laikų įvykius daugelis šalių jau pamiršo. Amžinybėn iškeliavo gyvieji karo baisumų liudytojai. Šiandieniniai pasaulio ir atskirų šalių valdovai, po karo gimusioji karta apie tai žino tik iš istorijos vadovėlių, knygų ir kino filmų.
Gal todėl, trokšdamas ekstremalių potyrių, pasaulis vėl žvangina ginklais, ir žiebiasi vis nauji konfliktai. Valstybės mušasi, pliekiasi, kariauja lyg mažamečiai, proto ir atsakomybės nepriaugę vaikai.
Niekuo dėtų civilių žmonių žūtys taip pat pateisinamos „teisingumo“ vykdymu. Nes jų vadams galvose sušviečia, jog reikia kištis į svetimų valstybių reikalus, diktuoti, ką išrinkti prezidentu ar premjeru, ieškoti priešų.
Priešais tampa net savi tautiečiai, jeigu priešu nelaiko to paties, ką laiko su valstybe susitapatinę, ją tarsi privatizavę vadukai.
Pamentae, kaip dar ne taip seniai buvo užsipultas jaunas dainininkas, atvirai prisipažinęs, jog nenori kariauti, nes teisingiau yra kurti, o ne griauti, gimdyti ir puoselėti gyvybę, o ne žudyti.
Taip mano beveik visi Lietuvos žmonės. Tai natūralu. Nes pirmiausia tu privalai būti savo vienintelio gyvenimo patriotas. Paskui – Tėvynės, nes Tėvynė yra ne kas kita, o žmonės. Tik ne visi apie tai prabyla viešai. Bijo būti pavadinti penktąja kolona, sofos pacifistais ir kitokiais niekinančiais epitetais.
Tai, ką daryti tiems, kurie šiandieninę situaciją suvokia kaip karo kurstymą, kaip beprasmybę, kaip žmonijos ir savo žmonių supriešinimą, kaip visuomenės agresijos auginimą?
Išsitraukti liežuvius, tapti nebyliais, išsioperuoti smegenis, nes jie funkcionuoja ne taip kaip nori žudymo ir griovimo mašinos užvedinėtojai?
Mat, norim – nenorim turim pataikyti į toną didiesiems pasaulio tvarkos dirigentams, mintantiems svetimu prakaitu ir svetimu krauju, ir jiems paklūstantiems valstybių vadovams. „Nusidainuosi“ – tapsi priešu.
Skyla pasaulis, skyla valstybės. Valstybėse į „teisingai“ mąstančiųjų ir „priešų“ kolonas skyla žmonės. Lyg malkos, išdžiovintos vidurvasario saulės.
O gal lygiai taip pat išdžiovinti ir valstybes valdančiųjų smegenys? O jiems lojalių pavaldinių ir reikiamu tonu kalbančių piliečių akis ir ausis užgulęs melas, kuriame jie lyg neregiai ar kurtieji klaidžioja tarsi rūke. Arba pritarti visoms nesąmonėms liepia prisitaikėliškumo genas.
Tuo tarpu lyg piktos bakterijos pasėlis pasaulyje auga neapykanta. Ji laistoma, puoselėjama, lepinama lyg užgaidi vienturtė dukra. Jai skiriamas vis didesnis procentas BVP. Ir tai vadinama atgrasymu, netgi teisingumu!
Tik kiek teisingumo, kai vieną šalį, užpuolusią kaimynus, sprogdinančią, žudančią, varančią žmones iš savo tėvynės, neįleidžiančią humanitarinės pagalbos, pateisiname, netgi gerbiame, kitą analogiškai besielgiančią vadiname fašistais?
Tai kurgi pasislėpė tas orusis ponas Teisingumas?Išėjo iš mūsų protų ir širdžių, nes esame jo neverti? Kur jis? Ukrainos ar Palestinos mūšio lauke šlitinėja girtas, nes plyšta širdis dėl beprasmiškai pražudytų jaunų gyvenimų? Vaikštinėja tarp miestų griuvėsių? Ar pabėgęs nuo mūsų gyvenimo mėšlo kvėpuoja grynu oru kur nors miške? O gal, tyčiodamasis iš žmonijos, rodo mums špygą iš kokios nors saugios kertės?
Stebėtina, jog nedaug kas jo ir pasigenda. Nes mąsto jau ne galva, o telefonu. Tuomet teisybę ir teisingumą galima vartyti kaip dvipusį drabužį.
O gal kokio nors bendro humanistinio teisingumo niekada ir nebuvo? Kiekvienas gyvena su savo teisybe. Pavyzdžiui, to vyruko iš Austrijos teisybė ragino jį įsiveržti į buvusią savo mokyklą ir iššaudyti būrį mokinių bei mokytojų.
Vokietijoje gyvenančio gydytojo, pabėgėlio iš Artimųjų Rytų, teisybė jam kuždėjo automobiliu įvažiuoti į švenčiančią žmonių minią.
Moteris Hamburge peiliu subadžiusi keliolika žmonių, matyt, irgi turėjo savo teisybę – realizuoti pyktį, neapykantą miniai, kai per žmonijos tankmę negali praeiti.
Savo teisybe, matyt, vadovaujasi ir narkotikų prekeiviai, kai po miestų švenčių būriai paauglių perdozavę atsiduria ligoninėje.
Visi atvejai – tai kerštas už savo nuoskaudas ir nusivylimus. Tik keršijama ne tiems. Kenčia ar net gyvenimus praranda nieko bendro su jų skriauda neturintys žmonės. Kaip ir nacių pulko vadas Valteris Titelis keršijo, įsakydamas sudeginti nieko blogo jam nepadariusius gyvus Pirčiupo kaimo žmones.
Neteisybė gimdo dar didesnę neteisybę. Neteisingumas – dar didesnį neteisingumą. Neapykanta – dar didesnę, beatodaitrišką neapykantą viskam, kas tuo momentu pasitaiko jos kelyje.
O kaip atrodytų, jeigu teisingumas būtų vykdomas su teisingumo jausmu, su meile viskam, kas gyva? Jeigu su meile, pagarba, kompromisais ir supratingumu eitų tauta prie tautos, žmogus prie žmogaus, valstybė prie valstybės, kaimynas prie kaimyno, gal nebereikėtų kurti brangios žudymo pramonės, gal nebereikėtų gyventi nuolatinėje baimėje ir susikrovus išgyvenimo krepšį, ištempus ausis klausytis – gal rusai jau užpuolė, gal prasidėjo karas?