Naujausios
Žaižaruojanti Amerikos Nepriklausomybė ir Niagaros upės stebuklas
Sudie, Europa!
Naivu ir juokinga būtų teigti, kad kadaise svajonių šalimi tituluotą valstybę spėjau pažinti. Juk per dvi savaites aplankėme arba pro automobilio langą pamatėme tik kiek daugiau negu penktadalį – trylika – Jungtinių Amerikos valstijų. Kai kuriose jų įspaudėme ir gilesnę pėdą – truputį kalnuose, truputį nenusakomai šilto Atlanto vandenyno pakrantėse, truputį kiaurą parą šviesomis žaižaruojančiame Las Vegase. Kiekviena stotelė tokia išskirtinė, tokia kitokia, jog rasti giliausią įspūdį, sakyčiau, netgi neįmanoma.
Trumpai tariant, sugrįžusi draugams pasakiau: to, ką patyriau ir pamačiau, neįmanoma nupasakoti, tai reikia pamatyti. Juolab nebuvome tokie Amerikos svečiai, kuriems paruošti vien turistiniai maršrutai ir pramogos – du dešimtmečius JAV gyvenančių artimų draugų dėka pamatėme visokių šios šalies spalvų.
Truputį juokingai atrodė, tačiau lėktuvų bilietus įsigijome kone prieš metus iki kelionės – mūsų „amerikonai“ užtikrino, kad toks apsirūpinimas būsiantis ne tik ekonomiškas, bet ir užtikrinantis, jog mudviejų su vyru ketinimai vykti yra rimti. O jeigu jau rimti, suskubo rezervuoti viešbučius gražiausiose aplankyti suplanuotų Amerikos valstijų vietose.
Išaušus didžiajai dienai – sklandus skrydis iš Rygos į Vokietijos Frankfurtą. Iš ten milžiniškas „Lufthansos“ orlaivis pakilo virš Atlanto – kiek daugiau negu devynios valandos ir nusileidžiame Detroito oro uoste JAV Mičigano valstijoje.
Pasitikriname laikrodžius – Lietuvoje dabar septyniomis valandomis daugiau. Viskas, kaip numatyta: asmens dokumentų, leidimų atvykti į JAV patikros, „feiskontrol“, ramybės visą skrydį nedavę oro uostų pareigūnų klausimai, pas ką atvykome, kiek laiko svečiuosimės, ką vežame lauktuvių. Klausimai, kokių, mūsų galva, galėtų ir nebūti, o JAV pareigūnams jie svarbūs ir greičiausiai net privalomi. Laimei, ilgiau nekamantinėja. Ištiestas pasas ir palinkėjimas „geros viešnagės“ greičiausiai reiškia „sudie, pasauli Europos žemyne, ir sveika, Amerika!“.
Dabar liepos 3 diena, Detroite nekaršta. Panašu į vasarišką šilumą Lietuvoje – ne tokią „vasarišką“ kaip šiemet, bet ankstesniųjų metų tikrai. Nedidelis stabtelėjimas automobiliui įsikrauti savo elektrinę „širdį“, ir tipiniai amerikietiški pietūs greta įsikūrusioje užkandinėje, pavadinimu „Mc'Donalds“ – mums kaip tik.
Aptarnauja apkūni juodaodė barmenė, kartu prabėgomis sluoksniais dėliojanti mėsainius – ne per daug maloni, ne per daug švariai apsirengusi, užtat tankia juodų plaukų kupeta ant galvos! Mėsainiai su bulvytėmis jau rankose, belieka pačiam pasigaminti amerikoniško limonado. Sulaukiu, kol nuo aparato pasitrauks mygtukus nariai maigantis juodukas ir ryžtingai paspaudžiu pasirinktos rūšies gėrimo mygtuką – Amerika, kaip neparagauti! Bandymas beveik be „cinkelio“, o ir limonadas labai jau neišraiškingo skonio, greičiau menkai pasaldintas gazuotas vanduo. Toks tas ir „Mc'Donalds“.
Kelio iki bičiulių namų kaimyninėje Ohajo valstijoje, Painesville, prilipusio prie Klivlando miesto, priemiestyje – kelios valandos. Reikia gerai išsimiegoti.
Laiveliu – pro Niagaros krioklį
Ohajo valstiją paliekame vos prašvitus. Kelio – maždaug trys valandos automobiliu – į Niujorko valstiją, Niagara Folsa miestą, trumpiau tariant, prie JAV ir Kanadą skiriančios, o gal jungiančios žymiojo Niagaros upės krioklio – vienos svarbiausių Šiaurės Amerikos turistinių vietų.
Laikas važiuojant automobiliu šitiek valandų nors bėgte ir nebėga, vis dėlto nestovi vietoje. Mums, iš tolimos Lietuvos, įdomi kiekviena stotelė degalinėje, todėl kaskart noriai siurbčiojame apie keturis dolerius kainuojančią degalinių kavą – kava kaip kava, pas mus gal net skanesnė. Skirtingai negu amerikietiški unitazai, kurių nuleidimo srovė tokia gurgiančiai stipri, kad laiku nepakėlus užpakalio, rodos, galėtų įtraukti ne tik užpakalį, bet ir kelnes.
Kelias prie Niagaros krioklio netrumpas, akis merkia nuovargis, gerai, kad vairuoti, kas kelias valandas pasikeisdami, sutinka mūsų gerieji draugai.
Niagara Folsa miestas tuojau po pietų pasitinka skaisčia saule. Niagaros krioklys, atskiromis dalimis išsidėstęs JAV ir Kanados pasienyje, kelia kažkokios sunkiai nusakomos euforijos jausmą – vandens galia tokia stipri.
Gėrėtis ilgėliau nėra laiko, būtina garsųjį krioklį apžiūrėti iš vidaus. Bilietas pusės valandos kruizui nedideliu laivu tarp Niagaros upės pakrantėse išsidėsčiusio krioklio – 35 doleriai. Kelionei kiekvienas gauname raudonos, mėlynos arba baltos spalvų polietileno lietpalčius. Tyčia ar sutapimas, kad lietpalčiai, skirti apsaugoti mus nuo visiško permirkimo, Amerikos vėliavos spalvų?
Baltas laivas, apsukęs nedidelį vingį, plukdo mus ir dar kelis šimtus turistų į pačią gurgiančio krioklio širdį. Saulės apšviesta Niagaros upė skalauja JAV ir Kanados krantus. Kas būtų, jeigu nuplauktume pas Amerikos kaimynę? Draugai sako, kad, panorėję sugrįžti į JAV, turėtume rimtų reikalų.
Bet mus pasitinka pirmieji krioklio vandens purslai, bematant pavirtę baisia vandens jėga – įsivaizdavimui, manau, prilygtų lietuviškai liūčiai, kuomet net nebespėja stiklų braukti automobilio valytuvai. Ir kuo toliau, tuo stipriau. Gal krioklys išgirdo JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbas apie stiprią vandens srovę dušuose? Paleidę gerkles kiek įmanydami, gūžiamės vieni prie kitų, bandydami išvengti baisios srovės – vos kelios ekstremalaus plaukimo minutės, o mes šlapi nuo galvos iki kojų.
Metas grįžti į Painesville. Ryt JAV nacionalinė šventė – Nepriklausomybės diena.
Liepos 4-oji
Tokią dieną Amerika mirguliuoja raudondryžėmis vėliavomis – ant stulpų, vitrinų, automobilių, marškinėlių, kepuraičių, net šortų arba moteriškų „timpučių“. Vėliavos visur, amerikiečiai džiaugiasi: kiekvieno padoraus piliečio kieme taip pat plevėsuoja po vėliavą. Nejučiomis pagalvoju, jei koks nors nuo širdies Lietuvos nepriklausomybe besidžiaugiantis ir besididžiuojantis lietuvaitis iš mūsiškės Trispalvės imtų ir pasisiūtų trumpikes... Gal viešai pasmerktų net pats Prezidentas! Bet čia juk – Amerika!
Liepos 4-ąją mūsų amerikietiškieji draugai kviečia švęsti kartu miesto bendruomenės įrengtose erdvėse prie Erio ežero – vieno didžiausių ežerų JAV ir Kanadoje. Pakeliui prie ežero stebime kiemuose besibūriuojančius vietinius. Mums paaiškinama, kad tie, kurie apsisprendę neiti prie Erio, kur, kaip ir kasmet, bus ištisas šventinių fejerverkų lietus, išsineš kėdes į savo kiemus ir iki išnaktų bendraus susėdę su šeimomis, kaimynais, giminaičiais.
Papasakoti, kokia smagi bendrystė amerikietiškoje aplinkoje tokią valstybei svarbią dieną, nepaprasta. Nuo jauno iki rimčiau pagyvenusio, nuo vaiko vežimėlyje iki paauglio – be nuobodžių kalbų, be alkoholio, laisvai, lengvai, be suvaržymų. Draugai paporino, kad savo šventei amerikiečiai ruošiasi labai iš anksto – kas pavieniui, o kas ir grupėmis. Sutemus milžiniško, kiek tik akys užmato Erio ežero pakrantę nušviečia nesibaigiantys fejerverkai. Valstybės šventės pajautimas jautrus, net ir amerikietiškų šaknų neturintiems.
Namo sugrįžtame apie vidurnaktį. Kaimynų kiemuose, kurie pagal čia galiojančius reikalavimus, yra be tvorų ir be vartų, vis dar šurmulys – kėdes susistatę nedideliu ratu, žmonės vis dar klega. Jei kartais yra pasakoma, kad plačios amerikiečių šypsenos – dirbtinės, tai bendravimo su artimais žmonėmis mums tikrai derėtų pasimokyti.
Maždaug trys valandos po vidurnakčio kilsime į kelią.
Link Atlanto vandenyno
Kelios valandos miego praskrido nespėjus pailsėti. Betgi ilsėtis būtų tiesiog nuodėminga, kai laukia bemaž vienuolikos valandų kelionė į Amerikos žemėlapio apačią – į Šiaurės Atlanto vandenyno pakrantėje išsidėsčiusį Mertl Bičo miestelį Pietų Karolinos valstijoje.
Galvoju, kad kelionės automobiliu yra vertingiausios, turint nedaug laiko ir norint daug pamatyti. Juolab kad benzino kaina tikrai nestabdo: 2,80–3,40 dolerio už galoną, kurį sudaro keturi litrai. Tirpstančios viešnagės Amerikoje dienos, pačios to nežinodamas, diktuoja mūsų kelionės ritmą – miego, valgio, bendravimo, skubėjimo. Gerai, kad prie vairo mūsų bičiuliai.
Važiuojame dažniausiai tylėdami – norisi bent pro automobilio langą į savo atminties diską įrašyti kuo daugiau Pensilvanijos, Vakarų Virdžinijos, Šiaurės Karolinos valstijų vaizdų. Lygumos, kalvos, kalnai, pakelės degalinės, trumpi stabtelėjimai pramankštinti kojas... Kiekviena valstija, aiškina mums bičiuliai, turi savas kelių eismo taisykles, tad važiavimo greitis greitkeliuose skiriasi kone kiekvienoje iš jų. Kaip ir kelio kokybė – ties naujos valstijos ribą žyminčiu ženklu ji gali radikaliai pasikeisti.
Man patinka žiūrėti į pravažiuojančius automobilius, ir jau nekyla abejonės, kad amerikiečiai mieliau renkasi didesnius ir galingesnius. Vienas po kito lekia milžiniškas „nosis“ atkišę tik filmuose iki šiol regėti Amerikos vilkikai, skrenda „Teslos“, burzgia amerikietiškų, japoniškų, europietiškų markių pikapai. Beje, Europoje „iškeptų“ čia kur kas mažesnė dalis.
Įdomu tai, kad automobilių numeriai daugelyje JAV valstijų, išskyrus Niujorko ir dar keletą, tvirtinami tik galugalyje. Taigi visai suprantamas mūsų klausimas, kaip gi greičio pažeidėjus užfiksuoja visokie Lietuvoje labai išpopuliarėję įrenginiai. Atsakymas konkretus: tokie „stebuklai“, kaip stacionarūs greičio matuokliai, Amerikos žemyne nėra dažni. Greitis čia dažnai kontroliuojamas kitais būdais.
Bet kai stebiu pro šalį skrendančius automobilius, atrodo, kad greitis iš viso nekontroliuojamas. Tuo tarpu analizuoti spėriai tolstančius automobilių numerius, ant kurių užrašyta, kurioje valstijoje mašina registruota, darbas įdomesnis: žaismingi, su spalvingais gyvūnėliais, gėlėti, su debesėliais. Pagalvoju: kažkokia „kreizi“ ta Amerika...
(Bus daugiau)
