Naujausios
Tęsia tradiciją
Lieporius iš pietvakarių ir pietryčių supa šešios atmintinos ir saugotinos palaidojimų vietos: Karaliaučiaus gatvėje – Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės, netoli Mažosios Lietuvos gatvės – senosios Lieporių kaimo kapinės, valstybės saugomas paminklas, ant Gegužių (Majako) kalno – Latvio šaulio kapas, šalia Jotvingių gatvės – Verduliukų kaimo kapinaitės, prie Daubos ir Metalistų gatvių sankirtos, ant vadinamojo Barzdos arba Morkūno kalno rytinio šlaito, – Verdulių kaimo senkapis, ant buvusio Karalbarzdžio, esančio Liejyklos, Išradėjų ir Pramonės gatvių apsuptyje – karo belaisvių kapai.
Spalio 28 dieną Lieporių bendruomenės centras, vadovaujamas E. Užkuraitienės, kartu su Gegužių progimnazijos mokiniais tęsė daugiametę tradiciją – lankė ir tvarkė mikrorajono praeitį liudijančius kapus.
„Anksčiau tvarkydavome kapus dar ir pavasarį, bet dabar jau sunku, reikia ir transporto, ir vyresni darosi bendruomenės nariai. Dabar apsiribojame vienu kartu“, – sako E. Užkuraitienė.
O nuo ko viskas prasidėjo? Pasak E. Užkuraitienės, nuo bendruomenės narių susidomėjimo kraštotyra. Istorijos mokytojas Vytautas Mažeika subūrė kraštotyros būrelį, buvo pasitelkti skautai – pradėta rinkti Lieporių istorija, domėtasi įžymesnėmis vietomis. Surinktos medžiagos pagrindu bendruomenė išleido keletą leidinių, vienas iš jų – „Atmintinos vietos Lieporiuose“.
Surinkę istoriją, bendruomenės nariai ne tik ėmėsi lankyti kapus, bet ir perduoda istorijos žinias jaunesnei kartai. Kasmet paprašo mokyklų įsileisti bendruomenės atstovą ir skirti vieną istorijos pamoką papasakoti apie Lieporių praeitį, atmintinas vietas, gamtos paveldą. Moksleiviai, susipažinę su praeitimi, pakviečiami ir į talkas – tvarkyti amžinojo poilsio vietų.
„Keliaudami atminties taku, lankydami kapus, apmąstome savo trapumą, žemiškojo gyvenimo laikinumą. Tvarkydami kapelius, puošdami gėlėmis, degdami žvakutes, mes dar kartą pabuvojame su čia palaidotais, uždegame laiko vėjų neužpučiamą pagarbos bei atminimo žvakę savo širdyse“, – prasmingą veiklą apibūdina E. Užkuraitienė.
Bendruomenės pirmininkė pasidžiaugia, kad jų darbas turi pasekėjų – prieš kelerius metus atvažiavę ant Barzdos kalno (Verdulių senųjų kapinių), kur buvo likę palaikiai kapeliai, o sudūlėję kryžiai – nukritę, rado išlietus antkapius, pastatytus kryžius. Iki šiol nežino, kokiam geradariui turėtų dėkoti.
Liūdniau dėl senųjų Lieporių kaimo kapinių. Nors jas žymi ženklas, kad kapinės saugomos valstybės, bet kalnelis, pasak E. Užkuraitienės, tiek apsiraizgęs krūmokšniais, apaugęs erškėtrožėmis, kad jau sunku ir prieiti, o sparčiai vykdomos privačių gyvenamųjų namų statybos priartėjo prie kapinių teritorijos. Būtinas bent takas, priėjimas į kapines.
Kaip ir kasmet, aplankę Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kapines, Lieporių kaimo senkapį, latvių žvalgo Rudolf Jurkes palaidojimo vietą, Verduliukų ir Verdulių kapinaites, talkininkai išvyką baigė Liejyklos, Išradėjų ir Pramonės gatvių apsuptyje esančiose karo belaisvių kapinėse. Šias kapines žymi paminklas su atminimo lenta, jos prižiūrimos.
Nykstanti praeitis
Ko gero, liūdniausia situacija iš visų šešių lankomų vietų – Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinėse.
„Kurį laiką tiesiog kapinių vietoje buvo padaryta 3-iojo autobuso apsisukimo aikštelė. Po teritoriją važinėjamasi keturračiais, motociklais, laisvas plotas, kas ką nori, tas tą daro. Mus labai skaudina ir pakraštyje, už parduotuvės, padarytas šiukšlynas – tiesiog neša maišus“, – problemas vardija E. Užkuraitienė.
Apie Karaliaučiaus gatvėje esančias kapines bendruomenė prieš kelerius metus daug naujo sužinojo iš Rimo Budraičio, buvusio Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos direktoriaus, augusio kaimynystėje – jo tėvas Ignas Budraitis ilgą laiką tvarkė kapinių teritoriją, talkino ir sūnus.
R. Budraitis ne tik gyvai paliudijo istoriją, bet ir įsijungė į talkas.
Iki nuniokojimo sovietmečiu, Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės buvo apjuostos akmenine tvora, viduryje stovėjo didelis medinis kryžius, buvo koplytėlė, eilėmis rikiavosi balti cementiniai kryžiai su žuvusiųjų pavardėmis.
Po Antrojo pasaulinio karo tvora buvo išardyta, išvartyti antkapiai, koplytėlė nugriauta (likę betoniniai pamatai), sudaužyti antkapiai suversti pagriovyje.
Jau vėliau kaimynystėje gyvenusio I. Budraičio iniciatyva kapinių plotas buvo išlygintas, apsėtas žole ir apsodintas medeliais. Dabar šias kapines težymi medžiai, suformuotas vienas kapas – jį Lieporių bendruomenės centro nariai ir papuošia gėlėmis, uždega žvakių.
„Bediskutuojant, besvarstant, ką daryti, kilo mintis – kol dar yra liudininkų, užrašyti prisiminimus ir tą teritoriją bent pažymėti. Daugelis net ir aktyvių žmonių nežino šios vietos. Todėl šiemet, vykdydami projektą „Bendrystės tiltų tąsa“, kaip vieną veiklų įrašėme disputą „Saugotinų paminklų išsaugojimo ir viešinimo svarba Lieporiuose“, – sako E. Užkuraitienė.
Prieš disputą bendruomenė ieškojo žinių, kaip atrodė senosios vokiečių kapinės. Viena nuotrauka pasiekė iš Petro Kaminsko archyvo, keletu fotografijų pasidalijo Šiaulių „Aušros“ muziejus, jose kapinės jau nuniokotos. E. Užkuraitienė būtų labai dėkinga, jei skaitytojai perverstų senuosius albumus – galbūt pas kažką išliko įamžinta istorija.
Spalio 22 dieną Lieporių bibliotekoje vykusiame dispute dalyvavo Šiaulių miesto garbės pilietis, Savivaldybės tarybos narys, dizaineris, kraštotyrininkas Vilius Puronas, Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos (Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge) atstovas Lietuvai Algimantas Kutanovas, visuomenės atstovas Rimas Budraitis, Žemaitijos saugomų teritorijų specialistas Karolis Kairys.
Diskusijoje atkreiptas dėmesys, kad būtent Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinių bei senųjų Lieporių kaimo kapinių būklė reikalauja rimtesnio dėmesio.
Bendruomenės siekis – aptverti ar kitaip pažymėti vokiečių kapinių teritoriją, panaikinti šiukšlyną, įrengti stendą su informacija (aprašu, nuotraukomis). Senąsias Lieporių kaimo kapines aptverti ar kitokiu būdu paženklinti kapinių teritoriją, padaryti taką priėjimui, iškirsti krūmokšnius.
Pasak E. Užkuraitienės, norai – kuklūs, bet svarbūs miesto istorijai.
Būtinas dėmesys
Disputo dalyviai V. Puroną, Tarybos narį, Miesto ūkio ir plėtros komiteto narį, oficialiai įgaliojo kreiptis į Šiaulių miesto savivaldybę dėl istorinio paveldo objektų problemų.
V. Puronas pasigilino į kapinių istoriją, įamžino esamą būklę ir raštą „dėl senkapių, esančių Lieporių teritorijoje“, išsiuntė Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui Antanui Bartuliui.
Rašte V. Puronas prašo likviduoti šalia senkapių susikaupusių šiukšlių ir buitinių atliekų krūvas, skirti atitinkamą dėmesį šiai teritorijai apželdinti bei profesionaliai prižiūrėti: šalia senkapių sumontuoti informacines lentas, tinkamai užfiksuoti konkrečių teritorijų ribas (akmenimis, aptvarais, akcentais).
Rengiant išsamesnį sutvarkymų projektą, V. Puronas Savivaldybei siūlo bendrauti su miesto istorikais, Lieporių bendruomenės centro pirmininke E. Užkuraitiene bei jos rekomenduotais aktyvistais.
„Būtina panaikinti sąvartynus, prižiūrėti, kad būtų sutvarkyta ir šventa, ir turistinė vieta. Reikėtų bendros sistemos visoms palaidojimo vietoms“, – mano V. Puronas. Jo nuomone, kapinės galėtų būti ir Šiaulių išskirtinumas – jų mieste skaičiuoja apie trisdešimt.
Primindamas, kad dar viena vokiečių karių palaidojimo vieta yra Sukilėlių kalnelyje, V. Puronas pacituoja 1931–1938 metų Šiaulių burmistro Juozo Valančiaus žodžius: „Kiekvienas atėjūnas, panoręs Lietuvos žemės, jos gaus, bet tik savo kapui.“
Šiemet minimos 150-osios Pirmojo pasaulinio karo, Šiaulių mūšio 110-osios metinės, Šiaulių „Aušros“ muziejus šiai sukakčiai paminėti yra parengęs parodą „1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“.
Vykstant Pirmojo pasaulinio karo kovoms, 1915 metų balandžio mėnesį į Šiaulius įsiveržę kaizerinės vokiečių kariuomenės daliniai išstūmė carinės Rusijos kariuomenę. Netrukus rusai į miestą sugrįžo. Vokiečiai atsitraukė link Dubysos, čia vasarą vyko įnirtingos kovos, laikėsi Rusijos ir Vokietijos frontas. Atkaklios kovos dėl Šiaulių baigėsi 1915 metų liepos antroje pusėje, kai vokiečiai užėmė miestą ir įsitvirtino regione iki 1919 metų.
