Naujausios
Praeitą kartą žadėta – apie gerumą.
Apie gerumą nieko daugiau nepasakysiu, nei parašyta šventosiose evangelijose, tūkstančiuose knygų, filosofų traktatuose. Kaip ir apie kvailybę ar tuštybę. Rojų ar pragarą. Amžinos temos, kurias mes visi gvildename kasdien.
Gerumas neatsiejamas nuo stiprybės, nes gerus darbus daro tik stiprūs žmonės.
Labai labai seniai, kai buvau ganėtinai pasiklydęs tarp naujų žurnalistikos teorijų ir krypčių, perskaičiau nedidelę vieno skandinavo žurnalisto knygutę, kurioje pabrėžta pagrindinė žurnalistikos vertybė – humanizmas. Kaip Dievo žodis. Tai nedalijama ir nediskutuojama.
Žiniasklaida – dėl žmogaus. Informacija, pagalba, atjauta, o visa kita: žanrai, stiliai – tik skirtingos formos, tarnaujančios pagrindinei mūsų misijai.
Yra klausimų, į kuriuos tiesiog nėra atsakymų arba jie kaskart būna lėkšti, tūkstančius kartų pakartoti, todėl tapę standartinėmis frazėmis. Todėl ir neieškosiu gerumo, stiprybės, žmogiškumo ištakų: ar kuris iš mūsų tai žino? Tiesiog papasakosiu, kas mums buvo ir yra svarbiausia.
Nuo pirmosios „Šiaulių krašto“ leidybos dienos stengėmės skaitytojams parodyti ar priminti, kad tarp mūsų yra daugybė silpnų, likimo ir kitų žmonių nuskriaustųjų, kad gyvenimas – nenuspėjamas, todėl bet kurią akimirką galime atsidurti už sveikųjų, stipriųjų ribos.
Gali tapti kitoks.
Pirmosios laikraščio publikacijos apie kitokius žmones, vertinant iš dabar įsitvirtinusių žiniasklaidos, visuomenės ir asmeninės etikos normų, kartais būdavo nevisiškai jautriai pateikiamos. Ne iš piktos valios ir ne dėl noro patenkinti skaitytojų dalies smalsumą, bet iš gyvenimiškosios ir profesinės nepatirties. O pagrindinis tokių rašinių tikslas – padėti pagalbos ieškantiems žmonėms, parodyti, kad jie nėra visuomenėje vieniši, kad ir be artimųjų yra dar šimtai žmonių, kurie neabejingi jų bėdoms.
Žmogiškumo pamokos, kurios, visi žinom, yra sunkios ir ne visada išmokstamos.
Janina nelaiminga savęs nevadino, sakė, jei toks likimas, jį turi kaip kryžių nešti. Moteris pasakoja, kad sveikiesiems su jais, neįgaliaisiais (1995-aisiais dar nebuvo tokio žodžio), sunku bendrauti, nes bijo žodžiu užgauti, įžeisti.
„Mes, invalidai, šioje visuomenėje esame atskira valstybė. Sovietiniais metais juk invalidų, kaip tokių, iš viso nebuvo. Mes buvome paslėpti, uždaryti, mūsų niekas nematė, mūsų niekas nežinojo. Kur galėjai gatvėje sutikti tokį kaip aš žmogų? Kol aš išdrįsau iš savo kambario „išlįsti“, kiek man jėgų reikėjo. Daugiau kaip 20 metų buvau, kai išėjau į žmones. Jaučiausi nedrąsiai, baisiai sukaustyta, paprasčiausiai bijojau žmonių žvilgsnio. Vaikai kad dar žiūri, tiek jau to, tėvai jiems nepaaiškino, kaip reikia elgtis, bet kai įsispitrija suaugęs žmogus, nebežinai, ką ir sakyti. Dabar prasidėjo ta vadinamoji integracija, bet žmonėms, turintiems negalią, dar labai sunku, nepaprastai sunku“, – tęsė pokalbį Janina.
„Atsisėdu į invalido vežimėlį ir važiuoju. Kartais su savo „karieta“ nuriedu iki Aukštelkės, net iki Bubių. Kai pavargstu, sustoju, pailsiu ir toliau „krutinu“ savo mašiną. Gatvėje pirmiausia pamatau jaunas mergaites. Žvilgsnis norom nenorom nukrypsta į gražias jų kojas. Jaunystė savaime yra graži. Kartą viena mergina man atšovė: „Ko čia žiopsai?“ Nieko neatsakiau, toliau nuvažiavau. Nedaug tokių grubių. Neužsigaunu už piktus žodžius, suprantu, kiekvienam savo – aš esu invalidas, turiu žinoti savo vietą, turiu mokėti atsitraukti.“ Tai 29-erių metų vaikino Laimio žodžiai.
Laimis svarstė, kada žmogus pasijunta laimingas? Laimiui didžiausia laimė, kai gali kitiems padėti. Kai mokėsi Kaune, sutiko daug už save silpnesnių žmonių. Padėjęs jiems įveikti kokią kliūtį ar atlikęs jiems darbus Laimis pakildavo nuo žemės ir savo negalią pamiršdavo.
Salvijus universitete studijavo verslo administravimą. Jis mokėsi namuose. Nuo vaikystės jį lydėjo kaulų trapumas. Iki 16 metų lūžo ir lūžo šonkauliai. Išeis iš ligoninės ir vėl į ligoninę. Nuo ketverių metukų – daugiau kaip 40 operacijų. Nuo 12 metų pradėjo vaikščioti su ramentais.
„Sako, kad aš stiprus. Nejaučiu to stiprumo. Keistas tas pojūtis. Taip reikia, taip turi būti ir ne kitaip. Ar galėčiau būti dar stipresnis ar kitoks? Yra taip. Ir nieko nepakeisi. Atsiranda tų jėgų, negalvoji, kad jų dar iš kažkur atplūstų“, – svarstė Salvijus.
Tai tik trys epizodai iš „Šiaulių krašto“ 1995 metų liepos–rugsėjo mėnesių komplektų. Vien publikacijų su rubrika „Stiprūs žmonės“ 1995–1997 metais būta kelios dešimtys. Įsimintini, paveikūs, nuoširdūs susitikimai su stipriais žmonėmis.
–-
1997-ųjų pradžioje Kelmės rajono gyventojai Alma ir Stasys Vilniaus oro uoste sutiko iš JAV parskridusį ketverių metų sūnelį, kuriam vienoje vaikų gydymo klinikoje buvo atlikta sudėtinga akies operacija. 1996 metų vasarą „Šiaulių kraštas“ rašė, jog berniukui reikia pagalbos. Vaikui grėsė apakimas. Sulaukta paramos, kuri ir padėjo tėvams surasti kliniką Amerikoje.
Airidą, Akmenės rajono gyventoją, ribinis kurtumas pasmerkė gyvenimui tylos pasaulyje. Taip prabėgo 23 metai.
Merginai išsiveržti iš tylos pasaulio merginai padėjo žmonės iš visos Lietuvos. Po ilgų klajonių po įvairias gydymo įstaigas sužinota, kad Airida tebeturi klausos likučių. Sužinota ir apie skaitmeninį kompiuterinį aparatą, galintį sugrąžinti ir toliau lavinti merginos klausą. Išsiaiškinta, kad toks aparatas kainuoja 5 tūkstančius litų.
„Šiaulių kraštui“ papasakojus Airidos istoriją ir paskelbus banko sąskaitą, po kelių dienų atsirado pirmosios aukos. Reikalinga suma buvo surinkta. Kauno surdologijos centras Airidai dovanojo aparatą, o už paaukotus pinigus buvo nupirkta įvairių priedų. Kai Airidą aplankėme, ji mums vis kartojo: „Girdžiu. Aš daug girdžiu...“
Tai istorija iš 2001-ųjų.
Tų pačių metų gegužę viename Šiaulių rajono kaime sudegė vagonėlis, kuriame tilpo trijų žmonių gyvenimai. Du suaugę žmonės ir jų sūnelis liko kaip stovi.
Po „Šiaulių krašto“ publikacijos ir po televizijos laidos „Bėdų turgus“ gaisravietėje iškilo 20-ies kvadratinių metrų rąstinis namelis. Nelaimės ištiktiems žmonėms padėjo kaimynai, seniūnija ir per dešimt įvairių įmonių.
–
Kaip manote, kas yra valstybės gėda?
Faktai apie mirštančius vaikus, negavusius reikiamo gydymo, apie apleistą vaikų mediciną, pediatrų trūkumą, nesteigiamus arba lėtai steigiamus specializuotus gydymo centrus.
Uždarius kelias lesyklas iš biudžeto, galima daugelį šių problemų pašalinti, išgelbėti šimtus vaikų arba bent palengvinti jų kančias. Vaikų sveikata turėtų būti kiekvienos civilizuotos valstybės – turtingos ar tik pusturtės – prioritetai.
Ar prieš kuriuos nors rinkimus girdėjote, kad kokia praeities ar dabarties partija būtų akcentavusi vaikų medicinos problemą kaip svarbiausią tikslą?
Gal apie tai kalbama „gerovės valstybės“ vizijose?
Taduko iš Šiaulių rajono istorija – viena ryškiausių per 30 „Šiaulių krašto“ metų.
1996-ųjų pabaigoje laikraštis informavo skaitytojus, kaip mama Aušra, sužinojusi apie sunkią sūnelio ligą, pradėjo didvyrišką kovą už jo gyvybę. Lietuvos gydytojai rekomendavo vieną JAV ligoninę, kurioje berniukui būtų galima atlikti kaulų čiulpų persodinimo operaciją. Operacijos kaina – 100 tūkstančių JAV dolerių. Motina pagalbos kreipėsi į verslininkus, bankininkus, politikus. „Šiaulių kraštas“ sekė jos kovą ir apie tai informavo visuomenę.
Prasidėjo nesibaigiančios vaiko ir mamos kelionės po klinikas Lietuvoje ir užsienyje.
„Gerai, kad Londone skyrė tinkamų vaistų – Tadas dar gali šiek tiek laukti. Be to, Anglijos medikai nustatė, kad Taduko ligos forma – lėtinė. Tai šiek tiek ramina. Lietuvos vaikų kraujo ligų specialistai Tadui buvo numatę greitesnę pabaigą“, – 1998-ųjų žiemą redakcijai guodėsi Aušra.
Sudėtingą operaciją atlikti sutiko Vroclavo (Lenkija) vienoje iš klinikų. Berniuką reikėjo skubiai nuvežti į Lenkiją. „Šiaulių kraštas“ ėmėsi padėti. Susisiekę su dviem Lenkijos laikraščio redakcijomis parengėme planą: „Šiaulių kraštas“ nuveža berniuką ir mamą iki Lenkijos pasienio, o ten juos perima kolegos lenkai.
1999 metų spalio pradžioje Vroclavo žurnalistai Agnieška Chamera ir Marekas Grotovskis atsiuntė reportažą „Naktį operuotas penkiametis Tadukas“.
2000 metų rugsėjį Vilniaus merui Rolandui Paksui pasiūliau aplankyti Taduko šeimą. Po keliolikos dienų R. Paksas su keliais šiauliečiais liberalais išsiruošė į svečius. Per 15 minučių jie išsprendė opią šeimos problemą. R. Paksas pažadėjo pinigų kelionei lėktuvu į Vroclavą, o atgal pažadėjo parskraidinti privačiu lėktuvu.
Tos pačios dienos vakarą pinigai už bilietus jau buvo pervesti į berniuko paramos sąskaitą. Tadukui reikėjo pakartoti čiulpų persodinimo operaciją, nes prieš metus po tokios operacijos organizmas nepriėmė 70 procentų donoro čiulpų. Antrąją operaciją Lenkijos medikai sutiko atlikti nemokamai, tačiau po operacijos ir reabilitacijos berniuko kelionė namo turi trukti ne ilgiau kaip 5 valandas. Galimas – tik skrydis lėktuvu.
„Kai aš Lenkijoje pasakiau, kad man gali kilti problemų dėl lėktuvo bilietų, niekas manęs nesuprato. Ten vaikai skraidinami iš vieno Lenkijos miesto į kitą“, – pasakojo mama Aušra.
Rolandas Paksas, jau Premjeras, tesėjo žodį. Tadukas buvo parskraidintas privačiu lėktuvu. Į Vroclavą ir atgal skrido ir „Šiaulių krašto“ žurnalistai.
2003 metų sausio pabaigoje mama su sūnumi išvyko į Austriją. „Tikra fantastika, nes pirmą kartą Sveikatos ministerija sutiko apmokėti ne tik sūnaus gydymą, bet ir kelionę, mano gyvenimo išlaidas Austrijoje“, – džiaugėsi motina, jau aštuonerius metus su šeima kovojanti už sūnaus gyvybę.
2006 metų rugsėjis.
„Mes mirėme rugpjūčio 23 dieną. Trečiadienį“, – tyliau už pačią tylą sako Aušra“, – straipsnį „Dvylika metų Tadukui buvo visas gyvenimas“ pradėjo žurnalistė Rita Žadeikytė.
... Aušrai sugėlė širdį, kai išgirdo sakant, kad baigėsi jos Taduko kančios. Ne kartą per ilgus dvylika Taduko gydymo metų motina girdėjo skauduliu tvinkusius žodžius – prieš gamtą ir ligą nepakovosi.
„Nesigailiu nė vienos akimirkos. Džiaugiuosi, kad stengiausi gydyti Taduką, kad ėjau įveikinėti neįveikiamų kliūčių. Juk mano vaikas išgyveno net dvylika metų. Dvylika metų jis man buvo draugas, sūnus, mokytojas.
Dvylika metų! Juk tai labai daug!“
–-
... Iš asmeninės patirties. Vienu metu pastebėjau, kad daugelis lietuviškų televizijų sukurtų laidų apie žmogiškąsias dramas mane pradėjo erzinti. Dėl graudingos patetikos. Papildoma laidų vedėjų „ašarų“ dozė ten, kur – žaizdos, praradimai ir viltis. Tragiški balso tembrai ar skausmo epitetai pasakojamai istorijai suteikia dirbtinumo ir nenuoširdumo.
Viliuosi, kad „Šiaulių krašte“ mums to pavyko išvengti. Norėta, jog rašiniai apie kitokius arba paramos ieškančius žmones nekeltų gailesčio, bet parodytų – štai toks gyvenimas. Įtaigiai ir gera kalba pasakota istorija suteikia informacijos, sukelia emocijų. Sunkios temos. Todėl jos tekdavo profesionaliausiems, nemažą gyvenimo patirtį sukaupusiems žurnalistams.
Antradienį pratęsime pokalbį apie „Šiaulių krašto“ metraščio temas.
