Naujausios
Socialiniuose tinkluose paplito įrašas: ukrainiečiai kariai treniruojasi šaudydami į taikinius. O taikiniai – dviejų Lietuvos Seimo narių nuotraukos, atspausdintos ant kokybiško popieriaus. Tie du politikai, pastaruoju metu labiausiai užkliūvantys opozicijai.
Sunku patikėti, jog tai tiesa. O jei tiesa, tai gražiai gražu! Mes visomis išgalėmis remiame ukrainiečius. O jie šaudo į tautos teisėtai išrinktų Seimo narių nuotraukas. Ačiū Dievui, kad dar ne į juos pačius. Tačiau intencija – aiški.
Manote ukrainiečiai patys sugalvojo tokią popierinę egzekuciją? Abejoju. Veikiausiai, tai tų pačių rankelių, kurios neįtinkančius, kitaip nei visa banda mąstančius politikus piešia prorusiškais, kremliniais ir visokiais kitokiais, darbas.
Šaudyti į savus siūlyta jau ne kartą. Antai didelis kultūrininkas aktorius ir laidų vedėjas vienoje laidoje teigė, jog žmones, klausančius rusiškos muzikos, reikia šaudyti. Tik iškėlė dilemą, ar šaudyti vaikų akivaizdoje, ar pirmiausia atimti vaikus. Teisėsauga neapykantos kurstymo čia neįžvelgė. Tyrimą nutraukė.
Kitas konservatorius siūlė šaudyti valstybei nelojalius piliečius.
Tik kokiais kriterijais tas lojalumas ir nelojalumas būtų matuojamas? Veikiausiai, subjektyviais – patinka arba nepatinka.
Taigi, neadekvačių priešų ieškotojų taikiniu galime tapti kiekvienas bent per centimetrą kryptelėjęs ne ton pusėn ar tiesiog turintis savo galvą ir ja, o ne kitų galvomis dar galvojantis.
Pastaruoju metu atsirado į etatinius panašūs priešų ieškotojai – mitingų organizatoriai. Tie patys šmėžuoja kultūrininkų protestuose. Tie patys švilpia į prezidentūrą ateinančiam kandidatui į krašto apsaugos ministrus. Taip ir neaišku prieš ką jie protestuoja? Kad kultūros ministerija neatitektų „Nemuno aušrai“ ar kad krašto apsaugos ministerija neatitektų socialdemokratams?
Uolūs berniukai ir mergaitės! Prieš protestą puikiai atlieka namų darbus – iškasa vienuolikos metų senumo kandidato įrašus socialiniuose tinkluose ir įžūliai užsipuola išėjusį iš prezidentūros kol kas nė ne ministrą – tik Seimo narį. Nesvarbu, kad tie vienuolikos metų senumo įrašai paiko, dar nevisai subrendusio jaunuolio. Bet norint mušti reikalinga lazda. Todėl, matyt, už tų jaunuolių nugarų pasislėpę šešėliniai protestų organizatoriai ištraukia neva kompromatą ir paverčia jį vėzdu.
Juk kovotojams skubiai reikia savo priešo! Priešas Rusija – per toli. Į Maskvą nuvažiuoti pastypsoti prieš Kremlių ar pamarširuoti po Raudonąją aikštę – per toli ir per pavojinga.
O savas priešas – geras, nuolaidus, demokratiškas. Jį mušk – tai žiūrėk dar pagal krikščioniškas tradicijas atsuks ir antrą skruostą. Bepigu tokį mušti, jį nušvilpti ir visaip kitaip gąsdinti. Pastangų – nedaug, o pats bemat gali tapti didvyriu.
Juk premjerė ir Prezidentas su tais mitinguoti nesiliaujančiais kultūrininkais elgiasi kaip motina ir tėvas su maištaujančiais paaugliais, kurie patys nesupranta ko nori. Premjerė neskiria kultūros ministro, nori išklausyti protestuotojų pageidavimus, kviečia juos dialogui, nors Vyriausybės formavimas nėra pageidavimų koncertas.
O protestuotojai šnypščia – ko ten eiti, jeigu neįvardija galimų ministrų pavardžių. Jei įvardintų, ko gero, irgi šnypštų – ne tas, kurio nori.
Maža to, tariamos kultūrininkų nuoskaudos virsta straipsniu užsienio spaudoje, kur sudaromas įspūdis, jog Lietuva grimzta į autoritarizmą, o kultūros bendruomenė kovoja prieš valdžios priespaudą. Vokietijos žiniasklaidoje pasirodė straipsnis„Die Zerstiorung des demokratischen Kiorpers in Litauen“ („Demokratinio kūno naikinimas Lietuvoje“)
Nuo tokių traktavimų nei juoktis, nei verkti. Jei Lietuvoje tikrai būtų naikinamas „demokratijos kūnas“, tai pulkai nieko neveikiančių kovotojų vidury baltos dienos nesišlaistytų aikštėse, neužsipultų tautos išrinktų Seimo narių ir Vyriausybės atstovų, netrukdytų Vyriausybės darbui kiekviename žingsnyje.
Kaip mat būtų susemti policijos. Ar bent išvaikyti vandens patrankomis ir ašarinėmis dujomis, koks šimtas nuteisti. Taip jau yra buvę, kai valdė ne šie, o anie – savi. Bet tuomet nei užsienio, nei sava spauda nerašė, kad į Lietuvą atėjo diktatūra.
Ir kas iš to paraudojimo vokiečių žurnalistams išeina? Lietuva tiesiog apšmeižta. Neteisingai apkaltinta remiantis subjektyviomis saujelės įnoringų protestuotojų nuomonėmis. Ar tai garbė? Ar čia gero savo Tėvynei linki tie, kurie protestuoja tik tam, kad protestuotų? Kad surastų kuo daugiau priešų tarp savų.
Net europarlamentaras Andrius Kubilius teigia, jog dėl chaoso valdžioje Lietuva praranda tarptautinį matomumą ir autoritetą.
Tik klausimas – kas tą chaosą kelia? Ir ar ne tik specialiai jį kelia?
Kas menkina Lietuvą tarptautinėje erdvėje, nuveždami į Ukrainą plakatus su Seimo narių atvaizdais, kad ukrainiečių kariai į juos šaudytų? Ką laimim skųsdamiesi vokiečiams, kad premjerė neklauso mitinguotojų norų ir vadindami tai diktatūra?
Atrodo, jog daugelis mitinguotojų jau priklauso naujajai, sovietinio gyvenimo neragavusiai kartai. Tai iš kur tas nenumaldomas noras pasiskųsti vyresniajam, stipresniajam broliui, paverkti ant jo peties, tikėtis pagalbos ir užuojautos? Juk anais laikais taip pat nuskriaustieji skųsdavosi Maskvai.
Ar toks genas iš gimdytojų persidavė jaunajai kartai? Ar visų tų protestų režisieriai dar užsilikę iš anų laikų ir dirba sovietiniais metodais: sek, skųsk, kuo garsiau rėk, vaidink teisuolį arba auką...
Nesu prieš protestus ar mitingus. Kiekvienas turime teisę išreikšti savą poziciją ir nuomonę, nepasitenkinimą. Tačiau neturime teisės žeminti vienų rinkėjų deleguotų Seimo narių ir neklystančiais laikyti kitų, kurie neva išrinko teisingus Seimo narius. Ir tas chaosas, kuris pastaruoju metu keliamas specialiai, kad trukdytų Vyriausybei dirbti, jau peržengia išmintingos demokratijos ribas. O kas per daug – akivaizdžiai nesveika.
Valstybę galima palyginti su šeima. Kiekvienoje kad ir labai darnioje bei harmoningoje šeimoje nuomonės, norai ir tikslai ne visada sutampa. Kartais ir pasipykstama ir pasibarama. Bet randamas kompromisas. Ir niekuomet darnios šeimos nariai neišneš savo nesutarimų už šeimos ribų. Juk sakoma: „Blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia.“
Panašiai turėtų būti ir valstybėje, juolab demokratinėje, katalikiškoje, pilnoje darbščių, išsilavinusių žmonių.
Tad kas mums pasidarė, lietuviai?
Juk nuolat ieškodami priešų tarp savų nė nepajuntame, kaip patys sau tampame priešais.